,,Aušrinės menų kambario” durys plačiai atvertos visiems

KARILĖ VAITKUTĖ

Jei kada vaikščiosite Čikagos priemiesčio Evanston gatvelėmis, nenustebkite ant vienos meno galerijos lango pamatę užrašą ,,Aušrinė’s Arts Room”. Taip, taip – ,,Aušrinės menų kambarys”. Taip visai nepretenzingai galerijos savininkė dailininkė Aušrinė Marcinkevičiūtė-Kerr pavadino savo tik ką atidarytą menų galeriją.
Galerija nedidukė, tačiau labai jaukiai sutvarkyta erdvė, kurioje akį traukte traukė naujausi Aušrinės darbai. Kaip savo sveikinimo kalboje juokais ar ne juokais teigė vienas iš  svečių, kiek tų lietuvių galerijų Čikagoje yra? Čiurlionio ir Aušrinės. Menininkės vyras atidarymo metu nepraleido progos visiems dar kartą priminti, kad žodis ,,menai” galerijos pavadinime pavartotas daugiskaita neatsitiktinai. Tai todėl, kad Aušrinė pati kuria ne viena kuria technika ir bendradarbiauti kviečia įvairių sričių kūrėjus – ne tik dailininkus, bet ir aktorius, muzikantus, dainininkus, poetus.

Mano galvoje kirba klausimas, kiek reikia drąsos ir ryžto steigti nuosavą galeriją, nebijoti galimų nuostolių, turint galvoje ne per geriausią ekonominę padėtį? Tačiau Aušrinė teigia, kad čia jokios drąsos nereikia, reikia tik prisiruošimo. Ir, beje, gal tik lietuviams atrodo, kad Čikagoje tik dvi galerijos, o iš tikrųjų jų yra nemažai. Tiesą sakant, menininkei net reikėjo ilgokai palaukti, kol atsilaisvino jai tinkanti erdvė, kurią buvo galima išsinuomoti ir paversti menų kambariu.



Erdvės darbui ir naujų namų savo kūriniams Aušrinė ieškojo dėl kelių priežasčių. Visų pirma – pasijuto pakankamai prisikeliavusi po Ameriką ir pakankamai pamačiusi. Mat Aušrinė nuo 1998 metų dalyvauja meno festivaliuose, kurie tradiciškai rengiami įvairiuose miestuose. Festivalyje pasistatai trumpalaikę galeriją, iškabini kūrinius ir daliniesi su kolekcionieriais, būsimais pirkėjais bei visais menu besidominčiais lankytojais savo menu. Atsiranda tokių, kurie norėtų ne tik įsigyti kūrinį, bet ir išmokti technikos, kuria dirba Aušrinė. Bet tuo viskas ir  pasibaigia, nes į savo namų rūsį, kuriame Aušrinė daugelį metų dirbo, daug mokinių juk nepasikviesi. Beje, menininkei mokinius rekomenduotų ir Oakton Community College, kuriame ji dėstė, tačiau ir vėl susidurta su įvairiomis taisyklėmis – reikia, kad mokymo erdvė būtų gatvės lygyje, kad prieinama neįgaliesiems ir t. t. Įvairių sąlygų negalintiems įvykdyti menininkams neįmanoma ir mokinių turėti.

O mokiniai, kaip suprantu iš Aušrinės balso tono ir akių spindesio, jai yra reikalingi. Menininkė, atrodo, trykšta nekantrumu dalintis – ir savo patirtimi, ir savo erdve, ir savo priemonėmis. Be to – bandyti ištraukti žmogų iš buities klampynės,  pakviesti mėginti patirti kūrybos džiaugsmą. Tiesą pasakius, senokai buvau sutikusi tokį nuoširdų ir geranorišką žmogų, kuris į pasaulį žiūrėtų taip optimistiškai ir, svarbiausia, kiekviename sutiktajame matytų menininką – nebūtinai profesionalų, bet galintį išlaisvinti savyje uždarytas kūrybines galias. Gal ne veltui Aušrinė prakalbo ir apie tą labai „lietuvišką” bruožą – pesimizmą, nuo kurio siūlytų daugeliui pasveikti. Lietuviui juk amžinai ko nors trūksta: tai saulės, tai dar ko. Tačiau iš tikrųjų gal trūksta tik teigiamo požiūrio į gyvenimą.



Ir apskritai – kas iš tų menų, reikia galvoti, kaip išgyventi. Ir Aušrinė visiškai sutinka – žinoma, kad reikia. Tačiau ramybės neduoda didelis ,,bet”. O jis toks: išgyventi reikia, bet jei negali gyventi be kūrybos, vis tiek kursi. Sunkiau ar lengviau – kursi. Po kasdienių ,,imigrantinių” darbų turėsi rasti galimybę kūryboje išsilieti susikaupusioms mintims ir jausmams. Taip ir ji pati kadaise darė: atidirbusi dieną tam, kad užsidirbtų duoną, naktimis rišo skulptūras iš pačios surinktų žolių. Tai darė, nes kitaip negalėjo. Bandė, mėgino, nenuleido rankų tol, kol išėjo. Taigi ir pasidalinti optimizmu nori su aplinkiniais, ypač kitais atvykėliais ir ne tik lietuviais. Beje, mums bekalbant, į studiją įžengė ,,akivaizdus įrodymas”, kad to reikia. Atėjusi pora – vyras ir moteris – apsidžiaugė  atsitiktinai atradę Aušrinę ir jos galeriją. Kodėl? Todėl, kad moteris, kuri, sprendžiant pagal stiprų akcentą, taip pat nėra šioje šalyje gimusi ir augusi, nudžiugo, supratusi, kad Aušrinė kviečia pasinaudoti jos galerijoje stūksančiu didžiuliu grafikos technika kuriantiems menininkams labai reikalingu presu, kurio kaina gali būti ,,neįkandama” visiems norintiems. 

Kaip jau gal supratote, Aušrinė savame ,,Menų kambaryje” svajoja ne tik savo parodas rengti, bet ir mokyti, arba, kitaip tariant, dalintis savo patirtimi. O jos yra daug. Lietuvoje kadaise baigusi Dailės fakultetą Šiaulių pedagoginiame institute, Aušrinė neapsiribojo darbų ir piešimo mokytojos darbu mokykloje. Atvykusi gyventi į JAV, menininkė lankė įvairius užsiėmimus, pamokas, paskaitas. Norėjo išbandyti save visose dailės srityse, dirbti įvairiomis technikomis. Viena jų – oda  – menininkei ypač tiko. Kaip Aušrinė pati sako, jei neišbandysi įvairiausių meno sričių, nežinosi, kurioje geriausiai sekasi išreikšti save. Lietuvoje įprasta manyti, kad jei menininkas dirba vienoje kurioje srityje ilgą laiką, jis tampa nuostabiu tos srities specialistu. Tiesos tame yra, tačiau, Aušrinės įsitikinimu, tai užkerta kelią bandymams, naujiems ieškojimams. Ji pati pažįsta keletą menininkių, baigusių odos specialybę dailės institute Estijoje, bet viena jų šiuo metu dirba tekstilės, o kita –  sidabro juvelyrikos srityje. Oda joms taip ir ,,neprilipo”.



Na, o Aušrinė, nors ir džiaugiasi, kad oda yra ta medžiaga, kuri jos „klauso”, tačiau per daugelį metų pabodo dirbti ,,šviečiamąjį” darbą – su humoru aiškinti, kad ji karvių neaugina ir nuo jų odos nelupa. Atvirkščiai, ji tarytum ,,išgelbėja” odą nuo sunaikinimo, ir sutvėrimas, kuriam odelė priklausė, tarsi toliau gyvena meno kūrinyje. Be to, ilgą laiką kūrusi viršelius knygoms ir albumams, Aušrinė pastebėjo, kad, keičiantis laikams, keičiasi ir žmonių papročiai. Jau mažai kas laiko nuotraukas albumuose, dabar viskas – kompiuteriuose. Taigi  savaime atėjo laikas nuo vienos medžiagos pereiti prie kitos. Kadangi, kaip sako Aušrinė, oda yra labai netoli plauko, jai jau seniai magėjo padirbėti su vilna, kitaip tariant – su veltiniu. Beje, kita paroda, kuria gėrėsimės ,,Aušrinės meno kambaryje” ir bus jos sukurtų tekstilės darbų.

Na, o trečioji jos pamėgta medžiaga yra popierius. Darbai, kurie galerijoje buvo iškabinti atidarymo dieną, buvo grafikos darbai. Tačiau tai – tikrai ne tradicinė grafika. Tai – Aušrinės autorine technika sukurti darbai. Menininkė teigia, kad sukurti tradicinį grafikos darbą bet kuria technika – lino raižinį, medžio graviūrą, ofortą ir pan. – galima išmokti nepriekaištingai ar tobulai, tačiau vien to neužtenka. Tai tik tam tikras metodas, kurio taikymas neužtikrina sėkmės saviraiškoje. Po ilgų ieškojimų, net po savo pačios popieriaus gaminimo, menininkė sukūrė jai tinkančią techniką, kuria išgauna ir norimą faktūrą, ir spalvą. Visų šių technikų – odos, veltinio ir ,,autorinės” grafikos – galima išmokti lankant užsiėmimus ir dirbant su pačia dailininke. Jei kas domėtųsi, informacijos rasite internetinėje svetainėje (www.ausrinesartsroom .net).



Paklausiau, ką jai – imigrantei – davė Amerika, ką jai reiškia gyvenimas šioje šalyje? Pašnekovės akys užsidegė, pagyvėjo. Amerika – nuostabi šalis! Nuostabi tuo, kad joje yra visko, kas reikalinga kūrybai! Juk būdamas atvykėlis ateini į naują erdvę su savo paties išsilavinimu, savo paties kultūra, savo troškimu išmokti ir troškimu pažinti bei atrasti. Išvažinėjusi didelę dalį Amerikos, ji sutiko begalę įvairių menininkų. Jei gyvendamas Lietuvoje nori sužinoti, kas vyksta ,,už tvoros”, turėjai... ,,atsinešti kopėčias, jomis lipti, perlipti į kitą pusę”... O čia viskas yra ,,tavo kieme”. Čia ir meksikietis, ir Amerikos indėnas, ir azijietis su savo kultūra,  su savo patirtimis, papročiais, savo išmanymu. Tu semiesi iš jų, jie semiasi iš tavęs. Be to, ši šalis yra svarbi ir tolerancijos atžvilgiu: tavęs neklaus, kokią mokyklą baigei ir pagal tai nesusidarinės apie tave išankstinės nuomonės, čia tavęs pirmiausiai paprašys leidimo pasidalinti savo darbais, savo menu, ir iš jų spręs, ko esi vertas. Čia tavęs ,,negesins”, o atvirkščiai – ,,kurstys”. Čia tau geranoriškai siūlys – išbandyk tai, pasiteirauk ten, pažiūrėk į tai.

Žinoma, ne visos durys atsidaro iš karto, ypač imigrantams tenka ,,padirbėti” siekiant būti pastebėtam  ir išmokti nenusivilti. Tačiau, jei leisime sau būti optimistais, tikrai ateis ta diena, kai atsiras tas, kuris padės, pastūmės, pakylės. Gal Aušrinė ir galėtų būti tokiu žmogumi. Jei neapleidžia mintis, kad menas išgelbės pasaulį, pradėk nuo savęs... Beje, menininkė labai kviečia visus – profesionalius menininkus ir mėgėjus – dalyvauti jau kasmetiniu tampančiame jungtiniame projekte-parodoje ,,Kvietimas pietums į Nojaus laivą”. Dailininkė siūlo susimąstyti, kuo kiekvienas iš mūsų esame ypatingas sau ir kitiems, ko esame verti, kad tapome pastebėti ir pakviesti  į ,,Nojaus laivą”, kur galėsime kartu pralaukti mus apgulusį rūpesčių tvaną, ir ką mes į tą laivą atsinešime su savimi. Darbai gali būti kuriami įvairia technika, tačiau dėl specifinių dydžių reikėtų susitarti atskirai prieš parodą. ,,Pakvietimas į Nojaus laivą” atsidarys balandžio 27 d. ir veiks iki gegužės 11 d.

Na, o nuo kovo 23 d. iki balandžio 15 d. galerijoje veiks Aušrinės tekstilės darbų paroda. Atidarymas – kovo 22 d. 7 val. v. Galerijos adresas: 1123 Florence Ave., Evanston, IL 60202. Telefonas pasiteirauti: 847-280-9636. Nepraeikite pro šalį neužsukę.