DRAUGAS article summary

Lietuvių verslo taryba kviečia į kermošių

ANGELĖ KAVAKIENĖ

Kas yra kermošius?

,,Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin kaip nemunai: vieni važiuoja prisikrovę vežimus, kiti ker

veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasidomėti, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję.

Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia...”, – taip lietuvišką turgų aprašo Vincas Krėvė-Mickevičius savo apysakoje ,,Raganius’’.

Daugeliui mūsų yra žinomas posakis, kad patikimiausią įspūdį apie šalį galima susidaryti apsilankius dviejose vietose – kapinėse ir turguje, taip pat reiškia ne ką kita, o tai, jog turgus gali atskleisti mūsų daugialypę kultūrą, etninius savitumus, parodyti tautos ar krašto kultūrinę, ekonominę, kūrybinę, moralinę ir socialinę gyvenimo pusę.

Lietuvoje, be įprastų kassavaitinių turgų, seniau buvo žinomi jomarkai, kermošiai, taip pat vėliau atsiradusios mugės. Per didžiąsias bažnytines šventes, susietas su atlaidais parapijos šventojo garbei, vykdavo kermošiai (vok. Kirchmesse – bažnytinė šventė) ir jomarkai (vok. Jahrmarkt – metinis turgus).

Kermošiai ar jomarkai buvo nors ir ne svarbiausia, bet vis dėlto šventadienio dalis, kurioje nuo kaimo tolstanti lietuvių bendruomenė tarsi vėl grįždavo prie savo šaknų, nes į kermošius ar jomarkus suvažiuodavo žmonės tiek iš kaimų, tiek iš miestų, atsiveždami geriausia, ką galėjo parodyti ar parduoti.

Kermošius buvo šventė, į kurią atkakdavo lietuviai ne tik prekiauti. Čia savo sugebėjimus rodydavo cirkininkai, muzikantai, šokėjai ir dainininkai. Kaimiečiai ir miestiečiai ateidavo susitikti su savo giminėmis ar pažįstamais, išgerti alučio, užkąsti, pasikalbėti ir pabendrauti, o paskui, kiek įsilinksminus, sutrenkti linksmą suktinį. Tai buvo šventė, kurios laukdavo ir į ją atkeliaudavo visi, kas dar gali judėti.

kar

Ar mums šiandien reikia prekiautojų?

Tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje esu girdėjusi daug šnekų, kad lietuviai neturi verslumo, prekybininko gyslelės. Bet gal tai nėra tiesa? Seniau ūkininkas visada parduodavo savo produkciją, o jeigu turėjo blogą žemę, tai užsiimdavo amatais. Senais laikais Lietuvos žmonės gerai išmanė kokį nors amatą, siuvo, audė ir mezgė, drožė, kalė, pynė ir su savo rankų darbo gaminiais važiuodavo į kasmetinius kermošius. Vieni parduodavo tai, ką ilgais rudens ir žiemos vakarais turėdavo pasidarę, kiti pirkdavo nusižiūrėtą arba ūkyje labai reikalingą daiktą, treti paprasčiausiai mainikaudavo.

ker

Palyginti tik labai neseniai Lietuvos valdžia pradėjo kalbėti apie tai, kad reikėtų palaikyti mūsų auksarankius meistrus, jų namudinę kūrybą. Štai vienas pavyzdys: šiurkščiavilnės avys kone tapo Lietuvoje etniniu paveldu, sparčiai nyko, nes jų vilna daugeliui gaminių buvo netinkama. Dabar ne tik Lietuvoje, bet ir pas mus Amerikoje atsirado vėlimo mada ir būtent šiukščioji vilna tam labai tinka – nuo pirties kepurės iki papuošalo. Ir dar, pasirodo, ta šiukščioji vilna turi gydomąją galią. Pagyvenusiems ponams, kenčiantiems nuo reumato, tokios vilnos kojinės arba pirštinės yra kaip tik. O kur tų pirštinių ir kojinių nusipirkti?

Šiandien turgūs, kermošiai, jomarkai, mugės dažnai tampa tik prekybos vieta, kur renginio gausa, spalvos, kvapai, garsai jau nekelia jokių jausmų, daugelis prekių tėra tik eksponatas, įgyjamas už pinigus. Kur dingo senųjų kermošių dvasia?

Grįžkime į mūsų senuosius laikus

Atgaivinkime jomarkus ir kermošius, kur nagingi ir išmoningi lietuviai prekiautų ne tik pirštinėmis bei kojinėmis, bet ir namie daryta gira bei alumi, medumi, naminiais sūriais bei rūkytomis dešromis ir lašinukais, tradiciniais riestainiais, be kurių iš kermošiaus negrįždavo nė vienas lietuvis, skania lietuviška duona bei ,,kringeliniais’’ pyragais.

Šiandieninė Lietuva atskleidžia naują puslapį apie tradicinius senuosius amatus. Lietuvių bendruomenės ker

tikslas išeivijoje yra toks pat kaip Lietuvoje – perduoti jaunajai kartai duonos kepimo tradiciją, supažindinti su senolių gyvenimo būdu, senais tikrais amatais. Didžiausias džiaugsmas visiems būtų pamatyti, kaip audžiamos tautinės juostos, pinami krepšiai, veliami veltiniai, skobiami šaukštai, žiedžiami puodai, kepami šakočiai, kaip nuo gėrybių sunkėja rankose čia pat įsigyti pinti krepšiai.

Lietuvių verslo taryba šiais metais visus kviečia į linksmą ,,Jonio kermošių’’, kur galėsime pasidžiaugti savo rankų darbo grožybėmis, pasiderėti, pamainikauti arba parduoti. Mūsų auksarankiai galėtų atskleisti jaunimėliui savo amato paslaptis, pamokytų ir paporintų apie mūsų protėvių gyvenimą senovėje. Visi gražiai pašurmuliuotume, paragavę skanių žemaitiškų ar aukštaitiškų valgių, pasiklausę dainų ar anekdotų, pašoktume, grojant smagiai liaudiškai kapelai.

Įrodykime, kad mūsų krašto amatai, tradicijos ir šventės yra gyvos, kad mūsų krašto žmonės yra talentingi amatininkai, menininkai, verslininkai. Pritarkite mūsų minčiai, dalyvaudami rengiamame ,,Jonio kermošiuje’’, kuris įvyks birželio 16 dieną Vokiečių namuose, Lake Villa, IL.

Amatininkus, menininkus, verslininkus, maisto gamintojus, prekiautojus, muzikantus, dainorėlius – visus, kurie nori parodyti, ką jie daro, kokiems verslams atstovauja, nori susipažinti, pabendrauti ar tiesiog pasilinksminti – prašome registruotis telefonu: 312-231-5361 / Galina Grina arba internetu: galinavaza@ yahoo.com
Angelė Kavakienė – Lietuvių verslo tarybos pirmininkė.