Mane dažnai vadina pačia nerimčiausia
Lietuvos menininke ir tai man labai patinka


Šį šeštadienį, kovo 24 d., Lietuvių dailės muziejuje, Pasaulio lietuvių centre, vyks poeto Roberto Danio poezijos knygos ,,Būsiu paukštis” sutiktuvės ir šios knygos iliustratorės, dailininkės ir pasakų vaikams rašytojos Sigutės Ach parodos atidarymas.

pixApsilankius dailininkei ,,Drauge”, neiškentėme jos nepakalbinę.

– Poetas Robertas Danys Anapilin iškeliavo 2008-aisiais, o jo eilėraščių rinkinį leidykla ,,Nieko rimto” išleido 2011 m. Kaip ,,susitikote” su Daniu?

– Poeto R. Danio knygos leidėja yra jo mama Rūta Danienė (leidykla ,,Nieko rimto” tik kuravo leidybos darbus). Būtent ji mane susirado ir kantriai laukė, kol gims ši knyga. Laukti teko net dvejus metus, nes rankraščių buvo labai daug. Paruošti net 600 psl. knygą spaudai tikrai nebuvo lengva.

– 2007 m. jį kalbinusiam poetui Gediminui Kajėnui R. Danys sakė: ,,Ką diktavo ar diktuoja angelas sargas, atmintys ir širdis – tą rašau. Gal tik gaila, kad per daug sau, į stalčių...” Ar į Danio poezijos rinkinį ,,Būsiu paukštis” pateko visas poeto palikimas (poetas buvo išleidęs 3 poezijos rinkinius – „Pavėlavusi knyga”, 1992; „Vienatvės para”, 2001 ir „Dvylika meilės paukštelių”, 2007)?

– Į rinktinę ,,Būsiu paukštis” įėjo visi jau išleisti Roberto eilėraščiai ir dar nemažai visai neskelbtų. Taigi, šią eilėraščių knygą tikrai galima vadinti Roberto gyvenimo kūrybiniu palikimu. Ir už tai mes turime būti dėkingi R. Danienei. Tai ji išsaugojo ir perdavė Roberto kūrybą mums. Aš – tik knygos dailininkė. Knygos sudarytojas ir redaktorius yra profesorius Juozas Girdzijauskas, gyvenantis Vilniuje.


– R. Danys – nešiuolaikiškas poetas, jis – tyros poezijos poetas. Jo kūryba nuoširdi, atvira, jauki. Ar lengva buvo atlikti šį darbą?

– Visas knygos gimimas susijęs su nuoširdžiais jausmais. Nors nepažinojau Roberto, mane labai sužavėjo jo poezijos nuoširdumas. O dvejus metus bendraudama su Rūta, supratau, kad mano rankose gimsta kažkas nepaprasto. Jaučiau daranti tai, ką būtinai turiu padaryti. Tai nepaprastai malonus, pakylėjantis jausmas.

– Į Čikagą atsivežėte ir nedidelę savo dailės darbų parodą. Kokius darbus parodysite Amerikos lietuviams?

– Ši mano kelionė į Čikagą yra skirta Roberto mamai Rūtai. O jau minėtos knygos pristatymui papuošti atsivežiau savo miniatiūrų parodą. Tarp jų bus galima pamatyti ir mano klasikinių angelų ir R. Danio knygai kurtų iliustracijų originalus.

Visa paroda bus eksponuojama labai netradiciškai – be stiklų. Tad, trapius mano darbus parodos lankytojai turės progą matyti visiškai ,,gyvai”.

– Jūsų kūrybos pasaulis – niekad nesibaigianti vaikystė. Kas Jus traukia į vaikystę?

– Mane dažnai vadina pačia nerimčiausia Lietuvos menininke ir tai man labai patinka. Aš tikiu, kad nesusisvarbinant ir nuoširdžiai gyvenant, sukuriama harmonija, jaukumas, gėris.

pix

– Ar pati sau esate uždavusi klausimą, kodėl Jūsų kūriniai patinka tiek vaikams, tiek suaugusiems?

 Iš tiesų su tuo susiduriu, nes jau 20 metų šitą dalyką stebiu. Nors mane vadina iliustratore, vaikiškų knygelių kūrėja, bet mano atvirukus perka ir suaugusieji. Ir ne vaikams, bet sau. Kartą net stebėjau tokį reiškinį: Mano parodėlėje savo gal 10 metų vaikui mama sako: ,,Pažiūrėk, kaip čia gražu.” Jis jai atsako: ,,Mama, čia per daug vaikiška”.

Matyt mano kūryba yra sielai, o ne biologiniam amžiui. Aš pati labai nuoširdžiai darau tai, kuo tikiu, O mūsų sielos amžius tikriausiai nepriklauso nuo mūsų kūno amžiaus. Kartais koks 30-metis gali būti labai vaikiškas, o penkiolikmetis savyje nešioti didelę patirtį, brandumą.

Kurdama aš susikūriau sau oazę, slėptuvę. Man reikia žydinčių medžių, ramių ežerėlių, jaukių namukų. Nerasdama jų realybėje, aš pradėjau juos piešti. Kažkada nusipiešiau amžiną meilę, tiltus per jūrą, ir laiptus į dangų, nors man griežtai buvo pasakyta, kad aš nustočiau svaigus, kad šitų 3 dalykų pasaulyje nėra. Mano kūryba išausta iš svajų apie harmoniją ir laimę gyventi pasaulyje. Nežinau, ar visiems tai laimė, bet man – taip. Juk Pasaulis išaustas iš Meilės. Tik mūsų viduje esanti baimė neleidžia tuo patikėti.

– Jūsų piešiniuose daug gyvūnėlių. Kodėl?

Viena meno kritikė, rašydama apie mane, net parašė, kad aš esu viena žymiausių Lietuvos animalisčių (juokiasi). Man keista buvo tai išgirsti. O paskui pasižiūrėjau, ji teisi – piešiu katinukus, karvytes, meškiukus, avytes.

Tačiau iš tiesų tai nėra šiaip žvėriukai. Tai – nuotaikos. Stebėdama žmones tarsi renku jų nuotaikų atspindžius. Stebiu, kaip žmogus šypteli, kaip naiviai žvilgteli, kaip susimąsto, kaip jo akys nukrypsta tolyn, gylyn... Ilgai juos nešiojuosi savyje, viskas tarsi įsitvirtina manyje ir tik vėliau išryškėja piešiniuose. Juose – draugų nuotaikos, nepažįstamų žmonių momentiniai portretai. Labai įdomu matyti, kaip žmonės juose atpažįsta save, savo draugus.

Neseniai susipažinau su gana rūsčiu generolu (nors, tiesą sakant, jis man nepasirodė rūstus). Kai paprašė nupiešti jo portretą, nupiešiau storą galiūną katiną. Tie kas matė piešinį, visi kaip vienas tvirtino, kad katinas tikrai į jį panašus.

– O kodėl Jūsų gyvuliukai su sparneliais? Ar todėl, kad jie, kaip ir Jūs – svajokliai?

 – Mane dažnai įvardija angelų piešėja. Iš tiesų piešiau sparnuotus žmones, bet tai nebuvo angelai. Piešiau jausmą – vieną dieną įkvėpi pavasarinio oro ir tarsi sparnai išdygsta. Sielos sparnai. Ir aš visur juos piešiu. Man patinka tas sparnuotumas, pats pakylėjimo faktas. Mano kūryboje daug simbolikos ir tie sparneliai taip pat yra to dalis. Tai pakylėta nuotaika – ne tik susimąsčiusi, bet dar ir kilstelta aukštyn. Gal žmogus, žiūrėdamas į tokį piešinuką tapatinasi su tuo piešinuku, sakydamas: ,,Va, kaip man šita avytė prie širdies limpa. Ir dar su sparnais”. Ir tarsi pats ,,prisimatuoja” tuos sparnus.

– Pasižiūrėjus į Jūsų darbus atrodo, kad Jūs gyvenime nesutikote blogų žmonių?

– Puikiai žinau, kad pasaulyje yra daug skausmo, tačiau jį noriu gerinti tokiu būdu – nupiešiant vieną kitą medį, vieną kitą sparnuotą avytę. Tarsi kuriu savo pasaulį, nenoriu, kad į mano ,,sigutišką draustinį” patektų blogis. Tai yra mano būdas šiam pasauliui kažką duoti. Kitas menininkas gal piešia blogį ir bloškia visiems į veidą, kad žmonės atsipeikėtų. Ir tai taip pat yra būdas, tačiau mano būdas – apipiešti išterliotą sieną gėlytėmis.

– Jūsų darbai yra nedidelio formato. Kodėl nepiešiate tos laimės didelės?

– Aš – mažas žmogelis. Niekada nesijaučiau galinga, didele dailininke. Nors tai buvo ir mano bėda. Į meno mokyklą negalėjau įstoti, nes neįvaldžiau didelio formato. Kai lapas mažas, viską padarau kuo puikiausiai, kai tik lapas didelis, aš jame pasimetu. Tiesa, dabar kartais aš piešiu ir didesnius piešinius, pamarginu ir sienas, tačiau, kad tai įvyktų, turėjo praeiti nemažai laiko. O buvo laikas, kai mano pasaulis lengvai tilpo 5x5 cm dydžio lapelyje. Vėliau jis po truputį plėtėsi, net ant rėmų pradėjo ,,lipti” (dailininkė piešinį pratęsdavo ant rėmų – L. A.)

Man ir gyvenime tas pats. Štai, atvažiavau į man visai nepažįstamą Čikagą, ir ji man kasdien po truputį didėja. Aš tarsi vaikas į pasaulį žiūriu pro mažą plyšelį, kuris po trupučiuką didėja.

 – Dar viena Jūsų veiklos sritis – kūrybiškumo lavinimo ir meno terapijos seminarai bei performansai. Gal galite mums trumpai papasakoti, kas tai per seminarai?

– Dažnai tenka savo sukurtas ,,Nerimtųjų paišymų pamokėles” vesti mokytojams, primenant jiems, kad ir jie moka svajoti, ir juoktis kaip vaikai. Man atrodo, kad būtent tada atsiveria durys į kūrybą, kur kuriamas ne paveikslėlis ar muzika, o pats GYVENIMAS. O tokioje kūryboje žmonės neskirstomi į vaikus ir suaugusius.

Savo viešnagės JAV metu taip pat vesiu keletą tokių pamokėlių. Tikiuosi, kad mano ,,Nerimtieji paišymai” netrukus apsigyvens ir čia gyvenančiose lietuvių šeimose.

pix

– Norisi išgirsti apie leidyklą „Nieko rimto”. Tai – viena rimčiausių vaikų literatūros leidyklų Lietuvoje. Stebina jos pasiekimai. Kas tai per leidykla?

– ,,Nieko rimto”, kurios įkūrėjais esame aš ir mano geriausias draugas Arvydas Vereckis. Viskas prasidėjo nuo minties, kad tai bus tik atvirukų ir reprodukcijų leidykla. Šiais metais atšventėme 10 savo leidybinių metų. Per šį dešimtmetį išleista daugiau nei 100 knygų, skirtų vaikams. Ir ne bet kokių knygų! Tai knygos turinčios didelę išliekamąją kultūrinę vertę, tai Lietuvos ir kitų šalių autorių literatūriniai ir dailės perliukai vaikams.

– Kaip pasirenkate autorius?

 Leidyklos misija susiformavo intuityviai. Išleidus mano pirmąją knygą leidykla atsidūrė Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) akiratyje. Susipažinusi su Kęstučiu Urba supratau, kad aš atradau savo misijos namus ir kad leisti vaikų literatūrą yra labai svarbus ir mane uždegantis darbas. Jo vadovaujami, dirbdami su Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus žmonėmis pradėjome kaupti gerą vaikišką literatūrą. Leidykla tiesiog pataikė užimti anuo metu dar niekieno neužimtą nišą.

Šiuo metu leidyklos ,,Nieko rimto” vardas Lietuvoje žinomas ir įvertintas ne viena premija. Mes tai labai branginame.

– Sako, kad apdovanojimai ne tik skatina dirbti, bet kartais ir ,,užmigdo”. Ar nebijote, kad kūrybinės galios kada nors išsisems? Ką darote, kad Mūza Jūsų neapleistų?

– Miegoti ant laurų tikrai netenka, nes leidyklos misija yra sunki, reikalaujanti susitelkimo ir pasišventimo. Gerą vardą ji užsitarnavo savo gerais darbais. Tikiuosi, kad mano atvežti leidiniai, kuriuos pristatysiu JAV vyksiančių susitikimų metu, tą paliudys. Iki susitikimo ir labai ačiū už dėmesį.

– Ačiū už pokalbį. Linkime Jums puikių susitikimų Čikagoje ir kūrybinės sėkmės.

Kalbino
Laima Apanavičienė