Vakaro organizatorės: Vita Jakulevičiūtė ir Gintarė Bukauskienė.

Lietuviškų filmų vakaras

Visi žinome, kad lietuviai yra ne tik darbšti, bet ir linksma tauta. Nuo seno Lietuvoje, o ypač šaltais žiemos vakarais, buvo paprotys rinktis vieni pas kitus tai pašokti, tai padainuoti, tai istorijų pasiklausyti. Ši tradicija, tik gal kiek modernesniu pavidalu, lietuvio pasąmonėje yra išlikusi iki dabar. Kaip žinia, nemaža dalis lietuvių gyvena užsienyje, o tai dar didesnė paskata susieiti visiems kartu, pabūti ir pabendrauti. Tad š. m. kovo mėnesio 7 dieną New York mieste buvo suorganizuotas lietuviškų filmų vakaras. Vakaro metu buvo rodomi du lietuviški filmai Giedrės Beinoriūtės „Balkonas” ir Vytauto V. Landsbergio „Kai aš buvau partizanas”. Norėdama daugiau sužinoti, kodėl toks vakaras yra organizuojamas, ,,Draugo” bendradarbė Rytinėje pakrantėje Jurgita Raškevičiūtė pakalbino vieną iš vakaro organizatorių Gintarę Bukauskienę.

– Koks šio vakaro tikslas?

– Dar Aušros Vartuose (Aušros Vartų bažnyčia Manhattan – Red.) žmonės mielai lankydavosi filmų peržiūrose. Ko gero, filmų vakarai sutraukdavo daugiausia žiūrovų. Aišku, filmą galima peržiūrėti ir namuose, įsigijus DVD. Tačiau žiūrėjimas su draugais kartais mielesnis. O gal ir ne kiekvienas turi tą DVD. Taigi ir pasiūlom bendruomenei susirinkti ir žiūrėti drauge. O po to, dar šiek tiek ir pabendrauti. Tai gal kiek suprasminta ar sutikslinta bendravimo forma. Ne plakatinė, kaip minėjimai, bet tuo pačiu ir neeilinis vakarėlis.

– Kas organizuoja šį lietuviškų filmų vakarą?

– Atsakant formaliai – tai Manhattan Lietuvių Bendruomenė. Tačiau dalis šios grupelės – tai buvusi neformali grupuotė „Niujorkiečiai šalia mūsų”. Taigi, beveik „ta pati panelė, tik kita suknelė”. O iš visos grupės šio vakaro pagrindiniai varikliai esame Vita Jakulevičiūtė ir aš, Gintarė Bukauskienė.

– Ar visus lietuviškus vakarus, vykstančius New York, organizuoja ši Bendruomenė?

– Ne, toli gražu ne. Renginius ruošia ir Lietuvos generalinis konsulatas, ir Maironio lituanistinė mokykla, Brooklyn-Queens LB, Tautos Fondas, JAV Lietuvių Bendruomenės New York apygarda, Amerikos Lietuvių Taryba, Susivienijimas Lietuvių Amerikoje.

– Kodėl parinkti būtent šie filmai?

– Kaip žinia, lietuviškas filmas dar nesiūlo tiek, kad galėtume rinktis. Tai tiesiog naujesni filmai, kurie todėl ir rodomi, kad gal ne kiekvienas turėjo progos juos pamatyti.
 
– Ar buvo daroma kokia nors apklausa, ką žmonės norėtų pamatyti, ar tiesiog patys nusprendėte, ką rodyti?

– Ne, apklausa nebuvo daroma. Tiesiog siūlome, kadangi abu filmai gana rimti. Žmonės turi galimybę pasidomėti, ar jiems tai bus įdomu, vertinga pamatyti, ar ne. Ir – tada ateis arba ne. Manau, kad vienu ar kitu būdu yra kažką apie juos girdėję. Jeigu ne, kviesdami visada įdedame nuorodas, suteikiančias daugiau informacijos.

– Ar žada būti daugiau tokių vakarų ateityje?

– Manau, kad taip. Beje, kviečiame visus, turinčius įdomių minčių, medžiagos, dalintis. Lietuvoje gal tai ir nėra taip aktualu. O išeivijoje, mano manymu, kartas nuo karto gana sveika sustoti ir pasižiūrėti – o ką gi mes darome, kuo mes gyvename. Na, ir kartais tarp viso pasaulio pasiūlos pamatyti, – kad ir mes turime savo mažų deimančiukų.

– Kaip manote, kodėl tokie vakarai skatintini?

– Manau, kad retsykiais reikia susiburti ir tiesiog pasidžiaugti savo tautiečių kūryba. O tuo pačiu ir pasižmonėjimas po kultūrinius vakarėlius netrukdo.

Tad, norėčiau pakviesti visus drauge pasidžiaugti filmais, o ateinantį savaitgalį – susitikti su aktore, režisiere, rašytoja Aurelija Čeredaite. Iki pasimatymo.

Pritardama Gintarės mintims, aš taip pat norėčiau pasidžiaugti ir padėkoti organizatoriams už jų triūsą. Džiugu, kad yra žmonių, kurie dar sugeba rasti laiko ir jėgų suburti ir taip negausios mūsų tautos dalelę, gyvenančią išeivijoje. Manau, kad tokių renginių, ugdančių mūsų tautiškumą ir stiprinančių tarpusavio bendravimą, bus tikrai dar ne vienas. Kiekvienas yra mielai kviečiamas ir laukiamas juose.