Žydrūnė Liobikaitė, apsupta filipiniečių vaikų.
Kontrastų šalyje
Lietuvos savanorės įspūdžiai iš Filipinų salų
* * *
Sausio 31osios
rytą iš lovos neišlipau, o išvirtau,
išsikočiojau. Dėkui Dievui, nusileidimas buvo lengvas ir
neskaudus. Visgi atsimerkusi supratau, kad mano nesaugumas ir baimės,
nežinios jaudulys dėl kelionės į Filipinus pradeda peržengti ribas. Jei
būčiau žinojusi, kaip pasiteisinti, kelionę būčiau panaikinusi,
atidėjusi neribotam laikui, tačiau tą rytą buvo aišku, kad įdėta
pernelyg daug, jog pasitraukčiau.
Dar vienas mano nesaugumas, nors jau su noro keliauti atspalviu,
pasireiškė Londone, kai ryte atsikėlusi Lietuvos laiku ir jau
susiruošusi kelionėn, dviem valandomis anksčiau nei reikia,
stebėdamasi, kaip visi gali taip ramiai miegoti, sugebėjau pažadinti
dar kelis žmones. Buvo antra valanda nakties, o keltis turėjome
ketvirtą.
Naujoms patirtims atsiveriantis skrydis virš saulėtų debesų
pūkų, virš kasdienybės, virš žinojimo, virš
manęs...
Pirmąją viešnagės savaitę maniau, kad puikiai įsikuriu į
pietryčių Azijos keliamus iššūkius europietei.
Džiaugiausi karštos saulės dovanojama šiluma ir net
nenaudojau dar Lietuvoje pirkto apsauginio kremo nuo saulės. Tiesa,
apie 18 val. nusileidus saulei, pirmąsias dienas laukdavau vėsos,
tačiau greitai supratau, kad Maniloje dienos ir nakties temperatūra
nedaug tesiskiria ir priėmiau realybę, jog išėjus iš
dušo po keliolikos minučių vėl maudysiuosi ,,savo
sultyse’’.
Nepasiteisino baimė kiekvieną minutę spygauti nuo mane puolančių
vabzdžių, tarakonų, didžiulių vorų, driežų ir kitokių gyvių. Pirmiausia
todėl, kad jų padaugėja lietingojo sezono, kuris prasideda tik gegužės
pabaigoje, periodu, o antra, pamačiau, kad tiems tarakonams ar vorams
aš visai nerūpiu ir jie nepuola manęs, o sienomis pralekiantys
driežiukai savotiškai jas papuošia savo vikrumu ir
sugebėjimu greitai pradingti.
Ryžiai, valgomi tris kartus per dieną, negąsdino mano skrandžio.
Norėjau valgyti tai, ką valgo šio krašto gyventojai,
tačiau žinau, kad dažnai šalia ryžių man buvo patiekiami
baltajai ir viešniai skirti priedai, kurių negali valgyti
daugelis čia gyvenančių žmonių. Jie yra per brangūs.
Pirmąją naktį negalėjusi užmigti dėl didelio triukšmo. Iš
savo krepšio išsitraukiau ausų kamštukus ir
susidorojau su šia problema. Nuolatinis karštis ir
pastovus triukšmas čia yra neišvengiami palydovai: gatvės
(atrodo, jog Maniloje kiekvienas vairuotojas, tarsi sakydamas: ,,Kaip
malonu jus matyti”, spausdamas garso signalą, nori
pranešti, kad yra gatvėje) ir žmonių balsų triukšmas, oro
vėdintuvų triukšmas, gaidžių, auginamų peštynėms, labai
ankstyvi pasisveikinimai, puodų, šaukštų žvangėjimas, dar
nepakilus saulei (juk negali atsiriekti duonos, reikia virti ryžius).
Taigi, ,,susitvarkiusi” su šiais iššūkiais
ir vos nepaskelbusi, kad lietuvei prisijaukinti gyvenimą Filipinuose
vieni juokai, po truputį žvelgiau į šią tautą giliau. Iš
tikrųjų esu čia svetimšalė, nemokanti priimti besąlygiškų
žmonių šypsenų ir norinti jas ,,užsitarnauti’’.
Turbūt niekada nemokėčiau taip nuoširdžiai, iš pat
širdies gelmių šypsotis, kai nežinočiau, ar pietums
galėsiu suvalgyti vieną ar dvi saujas ryžių. Nemokėčiau nuolankiai, be
jokio pykčio, o atvirkščiai su džiaugsmu priimti į mano gatvę,
namus atvykusių svetimšalių, norinčių paspoksoti, kokia kukli ir
vargana yra mano buitis. Vaikai ir suaugusieji mums šypsojosi,
mojo rankomis, pridėdami pirštus prie lūpų, kad
,,padidintų” ir taip plačias šypsenas, pozavo nuotraukoms,
kurių daugelis niekada nematys, neturės. Labai norėčiau, kad atkeliavę
į Europą, Lietuvą, Ameriką... jos nors truputį atvertų mūsų akis,
širdis ir apsisprendimus gyventi solidariau.
Esu svetimšalė, nes negaliu priimti to, ką girdžiu apie gegužės
10ąją įvyksiančius rinkimus: bus renkamas šalies Prezidentas,
senatoriai, regionų atstovai į vyriausybę. Atrodo, kad visi turintys
teisę balsuoti šalies gyventojai žino, jog prezidento rinkimuose
laimės daugiausiai pinigų turintis kandidatas. Net sumas girdėjau:
kiekvienas iš 6-ių kandidatų rinkimų kampanijai skirs mažiausiai
25 milijonus JAV dolerių. Kai naiviai paklausiau, kam šie
pinigai bus skirti, išgirdau vienareikšmį atsakymą:
balsams pirkti. Atrodo, kad Filipinų valdžia kontroliuoja skurdo
palaikymo politiką: svarbu turėti pakankamai skurdžių, jog rinkimams
atėjus būtų įmanoma nusipirkti jų balsus. Šiuo atveju žmonės
taip pat moka šypsotis: keli ar keliolika kilogramų papildomų
ryžių šeimai tikrai nepakenks, o didžiausias turtas:
šeima, vaikai, širdies ramybė, šypsena –
visada yra šalia, nesvarbu, kas valdys šalį.
Ir nors esu šioje šalyje svetimšalė, sutikę ir
priėmę į savo gyvenimus žmonės mokino mane, kaip savą, kaip vieną
iš jų. Neįkainojamas pamokas man dovanojo neturtingi Filipinų
žmonės. Nanay (mama) Minda iš vargingo Malibay rajono į namus,
kuriuose gyvena šiandien ir į kuriuos svetingai kelioms dienoms
priėmė mane, atsikėlė gyventi prieš 42 metus. Prieš tai
gyveno šiukšlyne, čia gimė ir pirmieji du iš
šešių jos vaikų. Moteris nesiskundė, tik sakė, kad
šiukšlyno namelyje labai pavargdavo būti susilenkusi, nes
netilpdavo atsistoti. Kai norėdavo išsitiesti, turėdavo
išeiti laukan. Lyjant visa namelio žemė paskęsdavo vandenyje.
Vyras sirgo ir negalėjo dirbti, todėl šiukšlyne dirbo ji:
parduodavo ten rastas ir išrūšiuotas atliekas. Nanay
Minda prisimena kiekvieną smulkmeną apie tuo metu į rajoną
atsikrausčiusias Asumpcionistes seseris, kurios šiukšlyne
gyvenantiems žmonėms pasiūlė kursus. Kaip Evangelijoje evangelistai
pabrėžia laiką, kuri buvo valanda Jėzui esant vienoje ar kitoje
vietoje, taip Nanay Minda pasakojo, kad kursai vykdavo nuo 14 iki 17
valandos. Juose buvo kalbama apie žmogaus orumą, pasitikėjimą,
švarą, darbą, Filipinų istoriją, Jėzų, Dievo meilę. Gana greitai
seserys pastatė gyvenamųjų namų kvartalą (prasmingu Maryville
pavadinimu) į kurį gyventi pakvietė apie 30 šeimų. Tarp
laimingųjų buvo ir Nanay Minda šeima, o šiandien ir
aš. Vakare prieš mane palaimindama, Nanay sakydavo, kad
niekada nieko iš Viešpaties neprašė, tik
visiškai juo pasitikėjo ir žinojo, kad Jis parūpins tai, ko
labiausiai reikia. Labai norėčiau kuo ilgiau jausti šių
palaiminimų ranką ant savo galvos, kad primintų man, jog saugumas, kurį
kuriu pati, gali greitai sugriūti, o pasitikėjimas Viešpačiu
tveria per amžius, stato namus, kuria santykius, dovanoja džiaugsmą.
Net ir tada, kai praėjusį rugsėjį Maniloje ir jos apylinkėse siautė
taifūnas Ondoy, Nanay Minda neprarado pasitikėjimo. 12 val. vandeniui
pradėjus kilti po truputį Nanay paprašė sūnaus kai kuriuos
daiktus sukelti ant stalo. Netrukus nuo vis kylančio vandens, stalui
pradėjus siūbuoti, tai, kas įmanoma, buvo nunešta į antrą
aukštą, o svarbiausia: vanduo, truputis maisto, kirvis prakirsti
stogui, jei vanduo vis dar kils ir reikės lįsti ant jo, plastmasė
mažiausiajai anūkei pridengti. Buvo labai baisu, didžiulė nežinia,
vanduo pakilo iki pat laiptų, vedančių į antrą aukštą,
viršaus, pro stogą taip pat kapsėjo lašai, nes lijo labai
stipriai. Toks laukimas nežinioje tęsėsi 15 valandų. Nanay Minda
džiaugėsi, kad anūkė galėjo būti antrajame aukšte, juk daug
rajono šeimų valandas leido ant stogo, nes lūšnelės
neturi antro aukšto. Vandeniui nuslūgus iki kelių, Nanay kartu
su seserimis ėjo lankyti kitų šeimų, nešė joms maisto
lauknešėlius ir tik vėliau grįžo tvarkyti iki pusės sienų purvu
aplipusių namų.
Kitas, dar skurdesnis rajonas Navotas privertė mane susigėsti –
nesugebėjau juo pereiti kelis kartus nosine neužsidengusi nosies ir
burnos, išsigandau, jog galiu apsivemti nuo stiprių nemalonių
kvapų. Išgelbėjo vaikai, kurie pribėgę norėjo pačiupti
dešinę ranką ir ją priglaudę prie purvinos kaktos gauti
baltosios palaiminimą. Čia atsirado ir drąsuolių, kurie pribėgę
ištiesdavo rankutes prašydami pakelti. Būdami ant rankų
pokštelėdavo besišypsančiomis lūputėmis į skruostą ir
sliuogdavo žemyn, kad vietą užleistų šalia stovinčiam broliui,
giminaičiui, draugui. Nežinau, kuris labiau buvome palaiminti
šio prisilietimo, tik jaučiu, kad jau pasiilgau tų limpančių
rankučių, rudų žibančių akių ir plačios šypsenos.
Nieko nepasakiau apie kontrastus, nors visos kelionės metu jie labai
aiškiai lydėjo. Skurdas ir džiaugsmas, prabanga ir kuklumas,
išorinis triukšmas ir gili ramybė akyse, balti ryžiai ir
juodas smogas, nuniokota mokykla ir drauge su vaikais išmarginta
siena, sūrus prakaitas ir saldžios mango sultys, 90 mln. Filipinuose ir
3 mln. Lietuvoje, korupcija ir sugraudinta širdis, baimė ir
pasitikėjimas, sausra ir taifūnas, tarnai ir šeimininkai...
Žinau, kad visi šie kontrastai gyvena manyje ir paliesdami
kasdienybę kviečia suprasti, kad nėra tokio vargšo, kuris
neturėtų, ką duoti, ir nėra tokio turtuolio, kuris neturėtų ką priimti!