APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Du miesteliai — skirtingi mąstymai

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Kovo 9 d. „Drauge” išvydęs „Apmąstymus iš Palos Hills miestelio” griebiau skaityti, ypač kai pirmoje eilutėje jau buvau minimas. Be to, apmąstymų autorius dr. Tomas Remeikis nepaprastai daug padėjęs JAV LB visuomeninių reikalų tarybai, man dirbant Krašto valdyboje. Jo paruoštos apžvalgos „The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania”, 1980 m. pasirodęs jo 680 puslapių veikalas „Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945–1948” buvo puiki medžiaga garsinant pavergto krašto bylą Amerikoje. Šį kartą dr. Remeikis atsiliepė į mano rašinį „Herojai, išdavikai, prisitaikėliai” („Draugas” 2009 m. gruodžio 5 d.).

Deja, skaičiau, skaičiau ir negalėjau suprasti, kaip tokias absurdiškas išvadas dr. Remeikis galėjo pasidaryti iš mano rašinio ir apkaltinti mane žmonių ir organizacijų skirstymu į patriotines ir išdavikiškas, nepateikdamas skaitytojui tai patvirtinančių citatų iš mano apmąstymų. Herojai ir išdavikai mano rašinyje atsirado minint knygas „Pavargęs herojus” ir „Partizanai” su pastaba, kad „išdavikas išbaltintas tikrojo herojaus sąskaita”. Savo apmąstymuose aš niekam kitam išdaviko etiketės nelipinau.

Jokių kitų organizacijų aš neminėjau, išskyrus sambūrį „Santara” ir santariečius. O kad jų nevadinau išdavikais, tai tvirtina, ką rašiau: „Jokie santariečiai nebuvo užangažuoti būti agentais ar šnipais, nepaisant, kas tuose (KGB) dokumentuose rašoma, o iš tikro – ką išeivijoje buvo galima šnipinėti.”

Niekada ir niekur aš išeivijos į herojus ir išdavikus neskirsčiau. Neskirsčiau nei lietuvių Lietuvoje, penkerius metus ten dirbdamas, nepaisant, kokia valdžia ten buvo išrenkama. 1980 m. sausio 8 d. „Drauge” išspausdintame mano straipsnyje „Žvilgsnis į VLIK’o seimą” pasipiktinau tuometinio VLIK’o vicepirm. inž. Liūto Griniaus paskaita „Lietuvio nusikaltimai lietuviams”, raginančia įspėti pasilikusius okupuotoje Lietuvoje, kad juos tebesaisto buvusios nepriklausomos Lietuvos įstatymai ir kad jie žinotų prasižengimų pasekmes. Anot jo, tam precedentas buvo Nuernbergo teismas. Mano komentaras buvo: „Sunku suprasti, kad iš okupuojamo krašto pabėgęs lietuvis, gyvenantis laisvėje ir materialiniame pertekliuje, drįstų taikyti kažkokius įstatymus ir bausmes kenčiančiam okupaciją tautiečiui ir dar pavyzdžiu statydamas Nuernbergo teismą, kur nusikaltėlis teisė nusikaltėlį.”

Apskritai, aš net V. K. Alseikos ir J. Mikuckio, anais laikais grįžusių į okupuotą Lietuvą ir ten parašiusių propagandines knygas, šmeižiančias išeiviją ir Ameriką, nevadinčiau nei šnipais, nei išdavikais. Taip, kaip tokių epitetų nesegčiau nei V. Žemkalniui-Landsbergiui, grįžusiam 1959 m. iš Australijos, nei dailininkams V. Jonynui ir K. Žoromskiui, grįžusiems iš JAV ir komunistinės valdžios gerai aprūpintiems. Noriu priminti, kad besikurianti „Santara” buvo išeivijoje ne išdavikų, bet net Tėvynės žudikų suradusi. Štai: „Santaros sąjūdis siekė į vieningą visumą sulydyti rezistencinius ir kūrybinius lietuvių jaunimo tikslus, buvo nukreiptas prieš Tėvynės žudikus ir nutautintojus svetur.” Nepamenu, kad tada dr. Remeikis būtų užsirūstinęs.

Kitas man skirtas dr. Remeikio kaltinimas: „Jam [J. Gailai – red.] ypač kliūva Vytautas Kavolis (kurio knygos autorius neskaitęs), broliai Mekai, prof. Aleksandravičius ir, be abejo, daugybė iškiliausių, tikrovę kitaip supratusių išeivijos atstovų.” O iš tikro man visiškai nekliūva a. a. dr. Vytautas Kavolis, to aš ir nerašiau. Kliūva tik jo gerbėjai Lietuvoje, skelbiantys, kad jo knyga pakeitusi išeivijos gyvenimą. Jei ta knyga pakeitė jų gyvenimą, tai nereiškia, kad pakeitė visos išeivijos gyvenimą. Kad J. Mekas tikrai kliūva – tai tiesa. Ir kaip neklius, jei jis nesąžiningiems Lietuvos valdininkams įpiršo menkaverčius paveikslus už neįtikėtinus pinigus, kurie galėjo būti panaudoti ne vienai Vilniaus krašto lietuviškai mokyklai pagerinti, kad ji nebūtų skurdesnė už lenkiškąsias, remiamas Lenkijos. Apie prof. Aleksandravičiaus, mano manymu, nevykusius pamokymus svetur išvykusiam jaunimui jau esu porą kartų rašęs, tai nekartosiu, bet jo jokiais titulais neįžeidinėjau.

Niekada santariečių nepuoliau dėl bendradarbiavimo su okupuotu kraštu, už tai tiek aš, tiek A. Gečys ir B. Nainys buvome daugiau plakami tuometinio dienraščio „Naujienos”, savaitraščio „Laisvoji Lietuva” nei patys santariečiai. Juk man esant JAV LB Krašto valdybos pirmininku nuo LB atskilo pora Chicago apylinkių, apkaltinusių mane bendradarbiavimu. Nebuvau to bendradarbiavimo šalininkas, nes man buvo aišku, kad anoji pusė tai toleravo ir net skatino, nes matė tame naudą – išeivijos skaldymą. Manau, tai suprato ir patys santariečiai. Todėl į jų dabartinius pasigyrimus žiūrėdamas skeptiškai ir parašiau: ,,Santariečių važinėjimas į okupuotą kraštą, atsikvietimas iš ten svečių, nereiškė kažkokio ypatingo įžvalgumo ar išskirtos meilės Lietuvai.” Rašiau, nes man pradėjo įgristi santariečių pasigyrimai Lietuvos spaudoje ir internete, kad jie yra lietuviškumo išlaikymo ir propagavimo išeivijoje pavyzdys, kad jie nesekė jankių pėdomis, kad pakeitė išeivijos gyvenimą, kad jie atsisuko veidu į okupuotą Lietuvą ir t. t. Visa tai būtų labai gražu, jei ta išeivija būtų buvusi visiškai apsnūdusi, nutautėjanti, o lietuviškumo variklis būtų buvęs tik „Santaros-Šviesos” sambūris. Bet ar ne taip turi galvoti Lietuvoje lietuvis, ypač jaunimas ir studentija, pasiskaitę Lietuvos mokslininkų laikraštyje ,,Mokslo Lietuva” 2006 m. seriją straipsnių, pavadintų „Sklendžia daugiasparnė ‘Santaros-Šviesos’ paukštė”?

Va, ištraukėlė iš tos sklendžiančios paukštės:

Akademinio Skautų Sąjūdžio (ASS) veikloje liberaliau nusiteikęs išeivijos lietuvių jaunimas pasigedo didesnės pagarbos brandžiai asmenybei, nes ASS ne tiek rūpinosi to meto lietuvių išeivių poreikiais, kiek siekė išsaugoti ir kitiems perteikti visas Lietuvoje kultivuotas savo tradicijas. Toli gražu ne visos jos turėjo kokią nors didesnę vertę. Atrodo, kad žaidimo taisyklės ASS atrodė svarbesnės už patį darbą. Taigi nepajudinamas tradicijos kultas, ,,šventos karvės” principas liberaliam jaunimui jau atrodė kliūtis tradicijas naudoti kaip žmogaus ir jo gyvenimo tobulinimo priemonę.

Ateitininkai santariečiams kliuvo dėl to, kad savo programoje dėmesį kreipė ne tiek į tikintį žmogų, kiek į tikėjimo programą. Tada tikėjimas ne išgyvenamas, ne sukrečia ir mobilizuoja dvasios jėgas, bet virsta kuo tikslesniu popierinių paragrafų pildymu. Individualus išgyvenimas ir tikėjimas paverčiamas programos vykdymu, taigi ateitininkai rūpinosi ne žmogaus dvasia, bet jos uniformavimu.

Ak, kokie gražūs tos paukštės žodžiai ir rūpestis žmogaus dvasia. Gal dar gražiau, kad dr. Remeikis – aktyvus skautas – yra toks tolerantiškas ir jam tie žodžiai neužkliūva, bet man – ateitininkui ir buvusiam skautui, jie kliūva, nes nesuprantu, kam reikėjo prieš 52 metus buvusį ideologinės nesantaikos obuolį perkelti į dabartinę Lietuvą ir piršti jį studentijai.

Šiuos pasiaiškinimus rašiau perskaitęs tik dalį dr. Remeikio apmąstymų, pasirodžiusių internetiniame „Drauge”. Rašiau ir sukau galvą, bandydamas suprasti, kodėl jis prirašė ir prikūrė tai, ko mano straipsnyje visai nebuvo. Juk aš nerašiau apie jokius „valstybininkus”, „tautininkus”, tautos primatą ir t. t. Visa tai buvo jo sukurta ir prikergta man. Bet kodėl? Ir štai gaunu popierinį „Draugą” su jo pilnu straipsniu ir aiškiai matau, kad mano apmąstymai tebuvo tik įžanga, kad jis galėtų įdėti ilgą, ilgą ir, mano manymu, šiandien neaktualią savo paskaitą iš 1987 metų. Bet kodėl tai įžangai pasirinko mane, ypač kad kartu dirbome Lietuvių Bendruomenei ir jo įnašas buvo toks svarus? Visada jį gerbiau ir buvau jam dėkingas už paramą LB darbuose, tad kodėl?

Pabaigai ištraukėlė iš mano dienoraščio iš 1972 metų:

Veik visą šeštadienio popietę ruošėme anglų kalba radijo programą. Tikra laimė Tomo Remeikio knygelė „The Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania”, sutaupiusi laiko, nes Birutei (žmonai) tereikėjo tik iš jos skaityti. Užbaigėme ir įrašėme į juostą. Pirmadienį išsiųsiu. Baigę prisėdome pažiūrėti tik ką įsigytos vaizdo kasetės „Reminiscensces of a Journey to Lithuania” su Jono Meko įspūdžiais iš jo ir jo brolio Adolfo apsilankymo 1971 m. okup. Lietuvoje. Bežiūrint apėmė mane ir apmaudas, ir pyktis: tame filmuke nei žodelio nebuvo apie pavergtą Lietuvą, o jų pasitraukimas iš Lietuvos paaiškinimas, kaip dėdės patarimas vykti į Vakarus pamatyti pasaulio. Va, kokia kaina už leidimą aplankyti gimtąjį kraštą. Visi esame bendro likimo, bet vienas (Tomas Remeikis), dešimties metų tėvų išvežtas iš okupuojamo krašto, išeivijoje baigęs mokslus, skelbia angliškai kalbančiam pasauliui apie persekiojimus Lietuvoje, gi kitas (Jonas Mekas), 12 metų vyresnis, jau brendęs ir mokęsis nepriklausomoje Lietuvoje, turintis forumą amerikiečių avangardinių filmų pasaulyje, vengia net paminėti, kad pabėgęs nuo sovietinių okupantų...