APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Du miesteliai — skirtingi mąstymai
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Kovo 9 d. „Drauge” išvydęs „Apmąstymus
iš Palos Hills miestelio” griebiau skaityti, ypač kai
pirmoje eilutėje jau buvau minimas. Be to, apmąstymų autorius dr. Tomas
Remeikis nepaprastai daug padėjęs JAV LB visuomeninių reikalų tarybai,
man dirbant Krašto valdyboje. Jo paruoštos apžvalgos
„The Violations of Human Rights in Soviet Occupied
Lithuania”, 1980 m. pasirodęs jo 680 puslapių veikalas
„Opposition to Soviet Rule in Lithuania 1945–1948”
buvo puiki medžiaga garsinant pavergto krašto bylą Amerikoje.
Šį kartą dr. Remeikis atsiliepė į mano rašinį
„Herojai, išdavikai, prisitaikėliai”
(„Draugas” 2009 m. gruodžio 5 d.).
Deja, skaičiau, skaičiau ir negalėjau suprasti, kaip tokias
absurdiškas išvadas dr. Remeikis galėjo pasidaryti
iš mano rašinio ir apkaltinti mane žmonių ir organizacijų
skirstymu į patriotines ir išdavikiškas, nepateikdamas
skaitytojui tai patvirtinančių citatų iš mano apmąstymų. Herojai
ir išdavikai mano rašinyje atsirado minint knygas
„Pavargęs herojus” ir „Partizanai” su pastaba,
kad „išdavikas išbaltintas tikrojo herojaus
sąskaita”. Savo apmąstymuose aš niekam kitam
išdaviko etiketės nelipinau.
Jokių kitų organizacijų aš neminėjau, išskyrus sambūrį
„Santara” ir santariečius. O kad jų nevadinau
išdavikais, tai tvirtina, ką rašiau: „Jokie
santariečiai nebuvo užangažuoti būti agentais ar šnipais,
nepaisant, kas tuose (KGB) dokumentuose rašoma, o iš
tikro – ką išeivijoje buvo galima šnipinėti.”
Niekada ir niekur aš išeivijos į herojus ir
išdavikus neskirsčiau. Neskirsčiau nei lietuvių Lietuvoje,
penkerius metus ten dirbdamas, nepaisant, kokia valdžia ten buvo
išrenkama. 1980 m. sausio 8 d. „Drauge”
išspausdintame mano straipsnyje „Žvilgsnis į VLIK’o
seimą” pasipiktinau tuometinio VLIK’o vicepirm. inž. Liūto
Griniaus paskaita „Lietuvio nusikaltimai lietuviams”,
raginančia įspėti pasilikusius okupuotoje Lietuvoje, kad juos
tebesaisto buvusios nepriklausomos Lietuvos įstatymai ir kad jie žinotų
prasižengimų pasekmes. Anot jo, tam precedentas buvo Nuernbergo
teismas. Mano komentaras buvo: „Sunku suprasti, kad iš
okupuojamo krašto pabėgęs lietuvis, gyvenantis laisvėje ir
materialiniame pertekliuje, drįstų taikyti kažkokius įstatymus ir
bausmes kenčiančiam okupaciją tautiečiui ir dar pavyzdžiu statydamas
Nuernbergo teismą, kur nusikaltėlis teisė nusikaltėlį.”
Apskritai, aš net V. K. Alseikos ir J. Mikuckio, anais laikais
grįžusių į okupuotą Lietuvą ir ten parašiusių propagandines
knygas, šmeižiančias išeiviją ir Ameriką, nevadinčiau nei
šnipais, nei išdavikais. Taip, kaip tokių epitetų
nesegčiau nei V. Žemkalniui-Landsbergiui, grįžusiam 1959 m. iš
Australijos, nei dailininkams V. Jonynui ir K. Žoromskiui, grįžusiems
iš JAV ir komunistinės valdžios gerai aprūpintiems. Noriu
priminti, kad besikurianti „Santara” buvo išeivijoje
ne išdavikų, bet net Tėvynės žudikų suradusi. Štai:
„Santaros sąjūdis siekė į vieningą visumą sulydyti rezistencinius
ir kūrybinius lietuvių jaunimo tikslus, buvo nukreiptas prieš
Tėvynės žudikus ir nutautintojus svetur.” Nepamenu, kad tada dr.
Remeikis būtų užsirūstinęs.
Kitas man skirtas dr. Remeikio kaltinimas: „Jam [J. Gailai
– red.] ypač kliūva Vytautas Kavolis (kurio knygos autorius
neskaitęs), broliai Mekai, prof. Aleksandravičius ir, be abejo, daugybė
iškiliausių, tikrovę kitaip supratusių išeivijos
atstovų.” O iš tikro man visiškai nekliūva a. a.
dr. Vytautas Kavolis, to aš ir nerašiau. Kliūva tik jo
gerbėjai Lietuvoje, skelbiantys, kad jo knyga pakeitusi
išeivijos gyvenimą. Jei ta knyga pakeitė jų gyvenimą, tai
nereiškia, kad pakeitė visos išeivijos gyvenimą. Kad J.
Mekas tikrai kliūva – tai tiesa. Ir kaip neklius, jei jis
nesąžiningiems Lietuvos valdininkams įpiršo menkaverčius
paveikslus už neįtikėtinus pinigus, kurie galėjo būti panaudoti ne
vienai Vilniaus krašto lietuviškai mokyklai pagerinti,
kad ji nebūtų skurdesnė už lenkiškąsias, remiamas Lenkijos. Apie
prof. Aleksandravičiaus, mano manymu, nevykusius pamokymus svetur
išvykusiam jaunimui jau esu porą kartų rašęs, tai
nekartosiu, bet jo jokiais titulais neįžeidinėjau.
Niekada santariečių nepuoliau dėl bendradarbiavimo su okupuotu
kraštu, už tai tiek aš, tiek A. Gečys ir B. Nainys buvome
daugiau plakami tuometinio dienraščio „Naujienos”,
savaitraščio „Laisvoji Lietuva” nei patys
santariečiai. Juk man esant JAV LB Krašto valdybos pirmininku
nuo LB atskilo pora Chicago apylinkių, apkaltinusių mane
bendradarbiavimu. Nebuvau to bendradarbiavimo šalininkas, nes
man buvo aišku, kad anoji pusė tai toleravo ir net skatino, nes
matė tame naudą – išeivijos skaldymą. Manau, tai suprato
ir patys santariečiai. Todėl į jų dabartinius pasigyrimus žiūrėdamas
skeptiškai ir parašiau: ,,Santariečių važinėjimas į
okupuotą kraštą, atsikvietimas iš ten svečių,
nereiškė kažkokio ypatingo įžvalgumo ar išskirtos meilės
Lietuvai.” Rašiau, nes man pradėjo įgristi santariečių
pasigyrimai Lietuvos spaudoje ir internete, kad jie yra
lietuviškumo išlaikymo ir propagavimo išeivijoje
pavyzdys, kad jie nesekė jankių pėdomis, kad pakeitė išeivijos
gyvenimą, kad jie atsisuko veidu į okupuotą Lietuvą ir t. t. Visa tai
būtų labai gražu, jei ta išeivija būtų buvusi visiškai
apsnūdusi, nutautėjanti, o lietuviškumo variklis būtų buvęs tik
„Santaros-Šviesos” sambūris. Bet ar ne taip turi
galvoti Lietuvoje lietuvis, ypač jaunimas ir studentija, pasiskaitę
Lietuvos mokslininkų laikraštyje ,,Mokslo Lietuva” 2006 m.
seriją straipsnių, pavadintų „Sklendžia daugiasparnė
‘Santaros-Šviesos’ paukštė”?
Va, ištraukėlė iš tos sklendžiančios paukštės:
Akademinio Skautų Sąjūdžio (ASS) veikloje liberaliau nusiteikęs
išeivijos lietuvių jaunimas pasigedo didesnės pagarbos brandžiai
asmenybei, nes ASS ne tiek rūpinosi to meto lietuvių išeivių
poreikiais, kiek siekė išsaugoti ir kitiems perteikti visas
Lietuvoje kultivuotas savo tradicijas. Toli gražu ne visos jos turėjo
kokią nors didesnę vertę. Atrodo, kad žaidimo taisyklės ASS atrodė
svarbesnės už patį darbą. Taigi nepajudinamas tradicijos kultas,
,,šventos karvės” principas liberaliam jaunimui jau atrodė
kliūtis tradicijas naudoti kaip žmogaus ir jo gyvenimo tobulinimo
priemonę.
Ateitininkai santariečiams kliuvo dėl to, kad savo programoje dėmesį
kreipė ne tiek į tikintį žmogų, kiek į tikėjimo programą. Tada
tikėjimas ne išgyvenamas, ne sukrečia ir mobilizuoja dvasios
jėgas, bet virsta kuo tikslesniu popierinių paragrafų pildymu.
Individualus išgyvenimas ir tikėjimas paverčiamas programos
vykdymu, taigi ateitininkai rūpinosi ne žmogaus dvasia, bet jos
uniformavimu.
Ak, kokie gražūs tos paukštės žodžiai ir rūpestis žmogaus
dvasia. Gal dar gražiau, kad dr. Remeikis – aktyvus skautas
– yra toks tolerantiškas ir jam tie žodžiai neužkliūva,
bet man – ateitininkui ir buvusiam skautui, jie kliūva, nes
nesuprantu, kam reikėjo prieš 52 metus buvusį ideologinės
nesantaikos obuolį perkelti į dabartinę Lietuvą ir piršti jį
studentijai.
Šiuos pasiaiškinimus rašiau perskaitęs tik dalį
dr. Remeikio apmąstymų, pasirodžiusių internetiniame
„Drauge”. Rašiau ir sukau galvą, bandydamas
suprasti, kodėl jis prirašė ir prikūrė tai, ko mano straipsnyje
visai nebuvo. Juk aš nerašiau apie jokius
„valstybininkus”, „tautininkus”, tautos primatą
ir t. t. Visa tai buvo jo sukurta ir prikergta man. Bet kodėl? Ir
štai gaunu popierinį „Draugą” su jo pilnu straipsniu
ir aiškiai matau, kad mano apmąstymai tebuvo tik įžanga, kad jis
galėtų įdėti ilgą, ilgą ir, mano manymu, šiandien neaktualią
savo paskaitą iš 1987 metų. Bet kodėl tai įžangai pasirinko
mane, ypač kad kartu dirbome Lietuvių Bendruomenei ir jo įnašas
buvo toks svarus? Visada jį gerbiau ir buvau jam dėkingas už paramą LB
darbuose, tad kodėl?
Pabaigai ištraukėlė iš mano dienoraščio iš 1972 metų:
Veik visą šeštadienio popietę ruošėme anglų kalba
radijo programą. Tikra laimė Tomo Remeikio knygelė „The
Violations of Human Rights in Soviet Occupied Lithuania”,
sutaupiusi laiko, nes Birutei (žmonai) tereikėjo tik iš jos
skaityti. Užbaigėme ir įrašėme į juostą. Pirmadienį
išsiųsiu. Baigę prisėdome pažiūrėti tik ką įsigytos vaizdo
kasetės „Reminiscensces of a Journey to Lithuania” su Jono
Meko įspūdžiais iš jo ir jo brolio Adolfo apsilankymo 1971 m.
okup. Lietuvoje. Bežiūrint apėmė mane ir apmaudas, ir pyktis: tame
filmuke nei žodelio nebuvo apie pavergtą Lietuvą, o jų pasitraukimas
iš Lietuvos paaiškinimas, kaip dėdės patarimas vykti į
Vakarus pamatyti pasaulio. Va, kokia kaina už leidimą aplankyti gimtąjį
kraštą. Visi esame bendro likimo, bet vienas (Tomas Remeikis),
dešimties metų tėvų išvežtas iš okupuojamo
krašto, išeivijoje baigęs mokslus, skelbia
angliškai kalbančiam pasauliui apie persekiojimus Lietuvoje, gi
kitas (Jonas Mekas), 12 metų vyresnis, jau brendęs ir mokęsis
nepriklausomoje Lietuvoje, turintis forumą amerikiečių avangardinių
filmų pasaulyje, vengia net paminėti, kad pabėgęs nuo sovietinių
okupantų...