Dirvonai ir tuštuma?

VYTAUTAS VOLERTAS

Lietuvių buitį paskutinių poros šimtmečių laikotarpy galėtų nusakyti štai kad ir šios frazės: šienelį grėbiau, dainas dainavau; juodas vargelis jaunam berneliui... Tai kantrybe dvelkią žodžiai. Nuolankumas kasdienai, retai nušvintančiai džiaugsmu, laukimas vilties, kuri rytoj gal sužybčios, o gal ir ne. Žemdirbių dalia: sunkus darbas, juoda duona, ateitis be vilionių, arba gal su mažom mažytėm, paguoda tik šeimoje ir tarp kaimynų. Dainas dainavau, vargelį nešiau...

O dabar? Po karų ir okupacijų, atsigaunant demokratijos užuovėjoj, braidžiojant postmodernizme ir gedint žemdirbystės? Dabar gyventi yra sunkiau. Juk iš valdžios gauname ne tiek, kiek norėtume, ir turime mažiau, kaip mūsų kaimynas turi. Lietuvoje skundžiasi spauda ir leidyklos, kad valdžia mažai joms padeda. Kūrėjai, rašytojai, kiti pranašai aimanuoja, kad Lietuvos kultūrinis gyvenimas našlaitynan keliauja. Po vargą braido pensininkai, mokytojai, policininkai – tai kalta bloguolė valdžia.

Kaip valdžiai kiekvieną paguosti? Kur tiek turto rasti? Neseniai mūsų kraštas buvo supramoninintas, jo žmonės žiedė Rusijai metalo stakles ir kitus sunkius rakandus. Šiandien tų staklių jau nereikia. Taip pat neseniai Lietuvos žemelė buvo kolūkiais nudaigstyta. Šiandien kai kuriomis dirvomis naudojasi bendrovės arba buvę gudrūs kolūkių pirmininkai, kai antroji dirvų pusė dirvonauja. Postmodernistinė Lietuva, lyg kažkokia pasimetėlė, yra nei pramonės, nei žemės ūkio kraštas. Tai kokie aidai atsilieps po šimto ar kiek metų? Štai gal panašūs: močiutei vaikus palikusi į Angliją dirbti keliauju...

Tie Lietuvos dirvonai... Ar gali Europos valstybė dykus laukus pamiršti ir nejausti nuostolių? Kad bent baravykus, voveruškas ar kitokius grybus ten augintų, kad bent patrauklios žalumos pievomis paverstų. Piktžolės nepadeda nei pensininkų, nei kultūrininkų buičiai, net ir Gugenheimo muziejui iš jų nebus naudos. Dirvonuota Lietuva – tarsi spuoguotas veidas.

Kas kaltas dėl tų plotų? Ką iki šiol veikė viena po kitos Žemės ūkio ministerijos ir jų ministrai? Kokius ženklus šioje srityje paliko valstietė kunigaikštienė Kazimira Prunskienė? Jau nėra a. a. kun. M. Krupavičiaus. Jis būtų suradęs, kam dirvonai priklauso, liepęs savininkams piktžoles nuvalyti, o iš nepajėgiančių ar neklusniųjų būtų teisėtai (su Seimo pagalba) žemę nusavinęs ir suradęs kelius jai vertę grąžinti. Bet iki šiol nevyko jokios žemės reformos, o tuščios, nenaudojamos dirvos liudija apsileidimą.

Tiesa, jau nėra prigimtų žemdirbių. Jie arba nuo ilgo amžiaus apsilpo, arba  Anapus iškeliavo. O jų vaikai nei kada sėjo, nei pjovė. Be to, kuo šiandien artų, akėtų, kaip javą ir gyvulį augintų, tolimose gyvenvietėse įsprausti? Ir Anglija su Airija tiek priartėjo, kad per jas negalima buvusių tėviškių įžiūrėti. Todėl nauda mėtosi po kojomis, o mes skubame jos ieškoti užsieny.

Suprantama, kad dirvonų klausimas yra painus, tačiau iki šiandien niekas nebandė jo išnarplioti. Nei jokių rimtų siūlymų nebuvo, gal net biudžetuose šiam tikslui nebūdavo numatytas joks litas. Įsigalėjo tyla. Tik didžiosios prekybos savo galybę išplėtė. Ir tolimi pasaulio kurortai lietuvius maloniai priima, o dažnos kelionės, olimpiadų nepamirštant, pasakoja, kad yra tokia Lietuvos valstybė.

Pasaulin iš Lietuvos krinka profesionalai, darbininkai ir išdykėliai. Pastarųjų turbūt negaila. Tesipeša kažkur Italijoj, tevagiliauja Londone, tesivalkioja Čikagoje. Bet išklydę darbštuoliai statybose, tyrimų laboratorijose, universitetų katedrose? Štai nelaimė. Gal krinkančių neišleisti ir reikalauti, kad jie badaudami savo energiją, žinais naikintų namie snausdami? Taip būtų prieštaraujama žmoniškumui, demokratijai, asmens laisvėms, būtų artėjama prie „subrendusio socializmo”. Sąžiningai doro gyvenimo ieškančio sau ir šeimai negalima uždaryti kumetyne.

Kas yra atsakingas už apsileidimą ir sunkias gyvenimo sąlygas Lietuvoje?  Atsakinga visa vargdienė tauta. Svetimų nualinta, savų pasiklydėlių komunistų suvedžiota, rinkusi daugiausia nevykusius atstovus į valdžią, nesupratusi nei laisvės, nei demokratijos. Griūnant fiziškai žmogų naikinusiai SSRS imperijai, prieš du dešimtmečius ji buvo lyg iš tamsaus rūsio švieson išstumta. Tiek saulės, kad negalima nieko įžiūrėti, tiek laisvės, bet jokio takelio į ją. Nuorodos atėjo iš buvusių raudonos partijos didikų, taip pat ir paskata turto grobstymui, korupcijai, ekonominiams ir politiniams klanams, visuotiniam moraliniam palaidumui. Laisvė ir demokratija atsidūrė sąvartyne. Kalta visa tauta, jos valdžios ir vyriausybės su seimais ir prezidentais. Ar Lietuva liks dirvonų ir tuštumos pavyzdiniu eksponatu?

Jau suvokta, kas atsitiko, jau pradedama skirti vagišių nuo politiko. Sveika, bręstanti Lietuva.