Dirvonai ir tuštuma?
VYTAUTAS VOLERTAS
Lietuvių buitį paskutinių poros šimtmečių laikotarpy galėtų
nusakyti štai kad ir šios frazės: šienelį grėbiau,
dainas dainavau; juodas vargelis jaunam berneliui... Tai kantrybe
dvelkią žodžiai. Nuolankumas kasdienai, retai nušvintančiai
džiaugsmu, laukimas vilties, kuri rytoj gal sužybčios, o gal ir ne.
Žemdirbių dalia: sunkus darbas, juoda duona, ateitis be vilionių, arba
gal su mažom mažytėm, paguoda tik šeimoje ir tarp
kaimynų. Dainas dainavau, vargelį nešiau...
O dabar? Po karų ir okupacijų, atsigaunant demokratijos užuovėjoj,
braidžiojant postmodernizme ir gedint žemdirbystės? Dabar gyventi yra
sunkiau. Juk iš valdžios gauname ne tiek, kiek norėtume, ir
turime mažiau, kaip mūsų kaimynas turi. Lietuvoje skundžiasi spauda ir
leidyklos, kad valdžia mažai joms padeda. Kūrėjai, rašytojai,
kiti pranašai aimanuoja, kad Lietuvos kultūrinis gyvenimas
našlaitynan keliauja. Po vargą braido pensininkai, mokytojai,
policininkai – tai kalta bloguolė valdžia.
Kaip valdžiai kiekvieną paguosti? Kur tiek turto rasti? Neseniai mūsų
kraštas buvo supramoninintas, jo žmonės žiedė Rusijai metalo
stakles ir kitus sunkius rakandus. Šiandien tų staklių jau
nereikia. Taip pat neseniai Lietuvos žemelė buvo kolūkiais nudaigstyta.
Šiandien kai kuriomis dirvomis naudojasi bendrovės arba buvę
gudrūs kolūkių pirmininkai, kai antroji dirvų pusė dirvonauja.
Postmodernistinė Lietuva, lyg kažkokia pasimetėlė, yra nei pramonės,
nei žemės ūkio kraštas. Tai kokie aidai atsilieps po
šimto ar kiek metų? Štai gal panašūs: močiutei
vaikus palikusi į Angliją dirbti keliauju...
Tie Lietuvos dirvonai... Ar gali Europos valstybė dykus laukus
pamiršti ir nejausti nuostolių? Kad bent baravykus,
voveruškas ar kitokius grybus ten augintų, kad bent patrauklios
žalumos pievomis paverstų. Piktžolės nepadeda nei pensininkų, nei
kultūrininkų buičiai, net ir Gugenheimo muziejui iš jų nebus
naudos. Dirvonuota Lietuva – tarsi spuoguotas veidas.
Kas kaltas dėl tų plotų? Ką iki šiol veikė viena po kitos Žemės
ūkio ministerijos ir jų ministrai? Kokius ženklus šioje srityje
paliko valstietė kunigaikštienė Kazimira Prunskienė? Jau nėra a.
a. kun. M. Krupavičiaus. Jis būtų suradęs, kam dirvonai priklauso,
liepęs savininkams piktžoles nuvalyti, o iš nepajėgiančių ar
neklusniųjų būtų teisėtai (su Seimo pagalba) žemę nusavinęs ir suradęs
kelius jai vertę grąžinti. Bet iki šiol nevyko jokios žemės
reformos, o tuščios, nenaudojamos dirvos liudija apsileidimą.
Tiesa, jau nėra prigimtų žemdirbių. Jie arba nuo ilgo amžiaus apsilpo,
arba Anapus iškeliavo. O jų vaikai nei kada sėjo, nei pjovė. Be
to, kuo šiandien artų, akėtų, kaip javą ir gyvulį augintų,
tolimose gyvenvietėse įsprausti? Ir Anglija su Airija tiek priartėjo,
kad per jas negalima buvusių tėviškių įžiūrėti. Todėl nauda
mėtosi po kojomis, o mes skubame jos ieškoti užsieny.
Suprantama, kad dirvonų klausimas yra painus, tačiau iki
šiandien niekas nebandė jo išnarplioti. Nei jokių rimtų
siūlymų nebuvo, gal net biudžetuose šiam tikslui nebūdavo
numatytas joks litas. Įsigalėjo tyla. Tik didžiosios prekybos savo
galybę išplėtė. Ir tolimi pasaulio kurortai lietuvius maloniai
priima, o dažnos kelionės, olimpiadų nepamirštant, pasakoja, kad
yra tokia Lietuvos valstybė.
Pasaulin iš Lietuvos krinka profesionalai, darbininkai ir
išdykėliai. Pastarųjų turbūt negaila. Tesipeša kažkur
Italijoj, tevagiliauja Londone, tesivalkioja Čikagoje. Bet
išklydę darbštuoliai statybose, tyrimų laboratorijose,
universitetų katedrose? Štai nelaimė. Gal krinkančių
neišleisti ir reikalauti, kad jie badaudami savo energiją,
žinais naikintų namie snausdami? Taip būtų prieštaraujama
žmoniškumui, demokratijai, asmens laisvėms, būtų artėjama prie
„subrendusio socializmo”. Sąžiningai doro gyvenimo
ieškančio sau ir šeimai negalima uždaryti kumetyne.
Kas yra atsakingas už apsileidimą ir sunkias gyvenimo sąlygas
Lietuvoje? Atsakinga visa vargdienė tauta. Svetimų nualinta, savų
pasiklydėlių komunistų suvedžiota, rinkusi daugiausia nevykusius
atstovus į valdžią, nesupratusi nei laisvės, nei demokratijos. Griūnant
fiziškai žmogų naikinusiai SSRS imperijai, prieš du
dešimtmečius ji buvo lyg iš tamsaus rūsio švieson
išstumta. Tiek saulės, kad negalima nieko įžiūrėti, tiek
laisvės, bet jokio takelio į ją. Nuorodos atėjo iš buvusių
raudonos partijos didikų, taip pat ir paskata turto grobstymui,
korupcijai, ekonominiams ir politiniams klanams, visuotiniam moraliniam
palaidumui. Laisvė ir demokratija atsidūrė sąvartyne. Kalta visa tauta,
jos valdžios ir vyriausybės su seimais ir prezidentais. Ar Lietuva liks
dirvonų ir tuštumos pavyzdiniu eksponatu?
Jau suvokta, kas atsitiko, jau pradedama skirti vagišių nuo politiko. Sveika, bręstanti Lietuva.