Kaip pradanginti milijardą
GINTARAS VISOCKAS
Perskaičiau įdomų veikalą – Manto Dubausko knygą ,,Snoras
žaliems: kaip pradanginti milijardą”. Galima būtų net taip
pasakyti: UAB ,,Gimtojo žodžio” išleista knyga ne vien
įdomi, ne vien lengvai perskaitoma, bet ir reikalinga. Reikalinga mums,
norintiems rimčiau susigaudyti sudėtinguose finansiniuose
susivienijimų, akcinių bendrovių, bankų žingsniuose ir bent jau
apgraibomis suvokti, kodėl bankrutuoja ,,po laiminga žvaigžde”
gimę verslininkai, kodėl žlunga jų valdomi ,,perspektyvūs
bankai”. Sutikite, stebint viešojoje erdvėje pasirodančius
politikų, apžvalgininkų, žurnalistų komentarus, kodėl Lietuvos
Vyriausybė neturėjo kito kelio kaip tik nacionalizuoti ,,Snorą”,
lengviau pasiklysti informacijos gausoje, nei susigaudyti, kuri
iš pateikiamų versijų – arčiausiai tiesos.
Dubausko knygoje, kurią galima laikyti pavykusiu, nors ir retu Lietuvos
tyriminės žiniasklaidos pavyzdžiu, visos versijos – vienoje
vietoje. Tiesa, įžanginiame žodyje Dubauskas prisipažįsta, jog ,,knyga
nepretenduoja atskleisti absoliučios teisybės – to padaryti net
ir teoriškai neįmanoma, nes daugelį faktų dar ilgai
aiškinsis teisėsauga”. Autorius taip pat pastebi, jog
,,daug dalykų greičiausiai niekada taip ir nebus atskleisti, o
atskleidžiant dalį jų bus manipuliuojama (tai vyko ir iki šiol)
– nutekinama arba vienai, arba kitai pusei naudinga
informacija”. Tačiau Dubausko knygoje į banko ,,Snoras”
skandalą žvelgiama atidžiai, iš visų pusių. Ir tai –
knygos privalumas.
Tokiuose painiuose dalykuose kaip tikrosios banko žlugimo priežastys
vienos tiesos ir vieno atspalvio negali būti. Užvertus paskutinį knygos
puslapį susidaro įspūdis, jog autorius nuoširdžiai gilinosi į
visas versijas, išklausė svarbiausius visų nesutariančių pusių
argumentus ir kontrargumentus. Nors tai padaryti buvo nelengva. Kai
kurie ,,Snoro” ,,akcininkai” nepasinaudojo autoriaus
suteikta galimybe ,,išdėstyti savo paaiškinimus”,
geriau norėjo patylėti. Tačiau net ir tokiais atvejais knygos autorius
pateikė tiek kritiškas, tiek palankias atvirauti nepanorėjusiems
versijas.
Tad kokią pagrindinę ,,Snoro” žlugimo versiją įvardina
žurnalistas Dubauskas? Banalu, bet banko vadovybė rizikingai skolino
milžiniškas lėšas su ,,Snoru” susijusioms įmonėms
ir verslininkams. Be to, ,,Snoro” vadovybė pati buvo linkusi į
sunkiai įsivaizduojamą prabangą. Polinkį be saiko išlaidauti
tiek Vladimir Antonov, tiek Raimondas Baranauskas tenkino ne
nuosavomis, o indėlininkų lėšomis. Knygos autorius daug vietos
skiria analizei, kiek kainuoja ,,Snoro” savininkų pirkti
prabangūs butai, vilos, automobiliai, kokie iš tikrųjų buvo jų
atlyginimai.
Tačiau Dubausko knygoje dėstomos ne vien buitinės versijos. Antroji
versija – politika. Esą ,,Snoro” bankrotas – tai
politinis kerštas, o kerštautoja – neva Lietuvos
prezidentė Dalia Grybauskaitė. Suprask, ,,Snoro” bėdos prasidėjo
tada, kai ,,Snoras” įsigijo dienraštį ,,Lietuvos
rytas”, kuris nuolat ir kryptingai kritikavo Lietuvos valstybės
vadovę. Šią nuomonę palaikė ir buvęs pagrindinis ,,Snoro”
akcininkas Antonov, dienraščiui ,,Respublika” sakydamas,
girdi, ,,situacija pradėjo rutuliotis tada, kai mes padarėme esminę
klaidą – įsigijome ‘Lietuvos ryto’ akcijų paketą
neįtardami, kad dėl to visas mūsų verslas bus sunaikintas”.
Knygoje šiai versijai sustiprinti pateikiamas suklusti
verčiantis faktas, bylojantis, jog vieną iš ,,Snoro”
interesus ginti sutikusį advokatą kaip tyčia pradėjo tikrinti
Valstybinė mokesčių inspekcija. Žurnalistas Dubauskas neatmeta
galimybės, jog ir jam, pradėjusiam rimtai narplioti ,,Snoro”
žlugimo peripetijas, taip pat neatsitiktinai teko sulaukti Valstybinės
mokesčių inspekcijos dėmesio.
Trečioji ,,Snoro” žlugimo versija – neva geopolitinė. Bent
trumpam pamėginkime įsivaizduoti, jog ,,Snoro” žlugdymo planai
parengti arba JAV, arba Rusijoje. Šiai versijai pagrįsti knygoje
pateikiami tokie argumentai: vienas stambiausių ir įtakingiausių
,,Snoro” akcininkų Antonov troško nusipirkti
Švedijos Karalystės bendrovę ,,SAAB’’. O Amerika,
kurios susivienijimui ,,General Motors’’ priklausė
,,SAAB’’, labai nenorėjo, kad slapčiausios technologijos
atsidurtų ,,kažkokio rusų bankininko rankose”. Todėl amerikiečiai
sugalvojo gudrų planą, kaip užkirsti kelią tokiam politine prasme
nenaudingam sandoriui.
Taip pat esama versijos, jog ,,Snorą” žlugdė net kelių užsienio
valstybių slaptosios tarnybos. Mat būtent per ,,Snorą” galbūt
vyko slapti atsiskaitymai su pasigaminti atominę bombą žūtbūt
siekiančiu Iranu. Vienas iš argumentų, palankių tokiai versijai
– žinia, jog Antonov tėvas kadaise užėmė labai įtakingas pareigas
SSRS atominės energetikos pramonėje. Neatmetama ir versija, jog
bankininkas Antonov tapo per daug nepriklausomas nuo Kremliaus, ir
Rusijos vadovybė nusprendė pamokyti savarankišku tampantį
bankininką, o tuo pačiu – atkeršijo ir Lietuvai,
nesitaikstančiai su oficialiosios Maskvos pozicija.
Knygos ,,Snoras žaliems: kaip pradanginti milijardą” autorius
tvirtina, jog galimas ir ketvirtas variantas. Suprask, niekam nebuvo
labai sunku sužlugdyti ,,Snoro”, kadangi šio banko
savininkai dalino išties rizikingas paskolas bei tikrai mėgo
išlaidauti daugiau, nei leidžia sveikas protas. Tačiau galbūt
,,Snoro” padėtis nebuvo tokia tragiška, kaip bandoma dabar
pavaizduoti. Galbūt banką dar buvo įmanoma gelbėti. Tačiau Lietuvos
prezidentė arba užsienio žvalgybos pasinaudojo atsiradusia puikia proga
ir banką pastūmėjo prarajos pusėn.
Ypač vertas dėmesio skyrius, kuriame žurnalistas pasakoja apie dar 2003
m. gautą slaptą pažymą, kurioje sakoma, esą per ,,Snorą” mūsų
valstybė ,,bus įtraukta į stambias nešvarių pinigų plovimo
operacijas, bankui gali būti pateiktos milijardinės pretenzijos
iš Rusijos teisėsaugos organų ir trečiųjų šalių, kurios
aktyviai kovoja su pinigų plovimu (...), visa tai gali smarkiai smogti
žmonėms ir organizacijoms, turinčioms sąskaitas banke, pervedant
stambias sumas tuo pačiu gali būti ‘išvesti’ ir
banko aktyvai, o tai priverstų jį bankrutuoti”. Tos pažymos
Dubauskas nepadėjo į stalčių. Jis apie tai pranešė kai kurioms
mūsų slaptosioms bei specialiosioms tarnyboms. Bet atsako –
jokio, tarsi perspėjimo nė nebūtų. Žinoma, slaptoji pažyma – dar
ne įrodymai, jog elgiamasi bus būtent taip, kaip joje nurodoma. Jei
tokio pobūdžio pažyma padedama į archyvą, tai dar nereiškia, jog
rimtai į pažymą nepasižiūrėję pareigūnai turi piktų kėslų. Juk ir CŽV,
remiantis kai kurių analitikų teiginiais, turėjo užtektinai
išsamios informacijos, jog islamo teroristai ketina lėktuvais
pulti New York dangoraižius, tačiau dėl informacijos gausos neatkreipė
deramo dėmesio. Tad nenuostabu, kad ir mūsų VSD nesureikšmino
žurnalisto iš kažkur atneštos slaptosios pažymos. Nieko
įtartino, jei ir tuometinis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus
Šarkinas nesureikšmino gautų perspėjimų. Rusijos
bankininkas Antonov slaptąją pažymą pavadino konkurentų bandymu
žlugdyti svarbius susitarimus, o po to išvardino klaidas.
2003 m. į dienos paviršių buvo iškilęs dar vienas keistas
reiškinys. Tais metais Rusijos ,,Konversbank” investavo į
,,Snorą” dideles pinigų sumas. Pati Rusijos žiniasklaida
,,Konversbank” ir ,,Snoras” bendradarbiavimą pavadino
,,labai keistu sandoriu”. Pasak žurnalisto Dubausko, labiausiai
nuostabą kėlė tai, kad ,,Snorą” įsigijo mažesnis už jį bankas.
,,Konversbank” turtas tuo metu siekė apie 310 mln. litų, o banko
,,Snoras” – daugiau nei 1,1 mlrd. litų. Rusijos komercinis
bankas turėjo vos 7,6 mln. litų indėlių ir buvo suteikęs 132,6 mln.
litų paskolų. ,,Snore” tuo metu buvo laikoma 842 mln. litų
indėlių, o paskolų portfelis buvo vertas 562 mln. litų. Taigi
,,Snoras” tuo metu buvo didesnis net ir už ,,Konversbank”
bei ,,Akademchimbank” kartu sudėjus. Tačiau ši aplinkybė
nepasirodė įtartina Lietuvai. Įtartina nepasirodė ir vieša
paslaptis, esą ,,Akademchimbank” buvo tuo metu laikomas kaip
,,didelė pinigų plovimo mašina, kur dirbo labai odiozinės
asmenybės”, pavyzdžiui, Ugolkov, buvęs GRU bendradarbis, kurio
pavardė anksčiau buvo minima kalbant apie įtartinus finansinius
veiksmus Rusijoje.
Įdomi dar viena aplinkybė. Nepamirškime, jog ,,Snoro”
neįsileido Didžioji Britanija. 2007 m. Lietuvos Bankas palaimino
,,Snoro” ketinimams užsienyje atidaryti savo padalinį. Tačiau
šio palaiminimo nepalaimino britai – 2008 m.
,,Snoras” gavo neigiamą atsakymą iš Londono. Britų
finansinių paslaugų priežiūros tarnyba motyvą neįsileisti
,,Snoro” paaiškino tuo, kad jai kyla rimtų klausimų ,,dėl
finansų skaidrumo”. Koks čia tuometinio Lietuvos banko vadovo
Šarkino vaidmuo? Dubauskas pastebi, esą ,,Snoro”, kaip ir
visų kitų bankų, padėtis ėmė blogėti 2008 m. antroje pusėje, prasidėjus
tarptautinei ekonominei krizei. Jai silpstant, Lietuvos banke būta
kalbų apie tai, kad privalu priversti ,,Snorą” pertvarkyti savo
veiklą pagal Lietuvos reikalavimus. Tačiau tada, anot knygos autoriaus,
,,nugalėjo nenorintieji kelti triukšmo, tarp kurių buvo ir
tuometinis valdybos pirmininkas Šarkinas”.
Dubauskas pripažįsta, jog ,,ramybės troškimas krizės
įkarštyje – puikiai suprantamas”. Pradėję kritikuoti
vieną banką finansų prižiūrėtojai galėjo sukelti nereikalingos panikos
visose finansinėse srityse ir sugriauti dar bent keletą silpniau ant
kojų bestovinčių bankų. Tačiau visas bėdas versti ant tuometinio
Lietuvos banko vadovo pečių – taip pat per daug neatsargu ir
primityvu. Šarkinas visur ir visada laikėsi ,,ramybės
taktikos”. Jis visąlaik tiek viešai, tiek uždaruose
posėdžiuose neigė matąs negerovių.
Tad Dubausko knyga apie tai, kaip Lietuvoje galima pradanginti
milijardą, įsiminė kaip dėmesio vertas žurnalistinis tyrimas, tačiau
tuo pačiu – nerimą keliantis. Akivaizdu, kad net ir sėkmingai
pasibaigus ,,Snoro” skandalui, Lietuva nebus apsaugota nuo tokio
dydžio finansinių praradimų. Ir vargu ar kada nors turės konkretų
atsakymą, kas atsakingas už pradangintą milijardą – kaltų, kaip
visada, nebus.