Ar sulauksime reformų iš popiežiaus jėzuito?

ALEKSAS VITKUS

Keisti ir visiškai nelaukti dalykai vyksta šio aukštųjų technologijų XXI amžiaus pradžioje. Popiežius Benediktas XVI, dabar jau emeritas, priešingai įsigalėjusiai tradicijai, atsistatydino savo noru. Jau po kelių savaičių turėjome naują popiežių, kilusį iš kitos Atlanto pusės, italų kilmės argentinietį, kardinolą Jorge Mario Bergoglio. Iš 266 buvusių popiežių 207 buvo italai, 44 – iš kitų Europos kraštų, 7 – iš Azijos, 3 – iš Afrikos, ir tik po 2000 metų popiežius dabar bus iš Naujojo pasaulio (Pietų arba Šiaurės Amerikos).

Lietuviai naująjį popiežių vadina Pranciškumi, o šiaip Amerikoje ir kitur pasaulyje jis bus žinomas kaip popiežius Francis. Ispaniškai kalbantys katalikai jį turbūt vadins Francisco, nors lotyniškas vardas yra Francesco. Dauguma Bažnyčios istorijos žinovų aiškina, kad naujas popiežius Pranciškaus vardą pasirinko, prisiminęs jo labai mėgstamą, populiarų XIII a. laisvai gyvenusį turtingo tėvo sūnų, atsivertėlį, Bažnyčios šventuoju paskelbtą Pranciškų Asyžietį (Assissi) iš Italijos, atsisakiusį bet kokių turtų, gyvenusį iš išmaldų. Pranciškaus Asyžiečio apaštalavimas tarp vargšų Indijoje, Japonijoje, Egipte ir kitur pagaliau rado atgarsį Romoje – popiežiai pripažino jo bendruomenę kaip broliją, populiariai vadinamą pranciškonais, nesusietą su gyvenimu vienuolynuose. Praėjus 300 metų, panašiu principu susikūrė ir jėzuitų ordinas.

Naujo popiežiaus parinkimas iš Lotynų Amerikos nustebino ne vieną kataliką, bet tai, kad jis bus jėzuitas, t. y. tik nuo viduramžių egzistuojančios Jėzaus draugijos narys, nustebino ir pačius jėzuitus, kurie paprastai šalindavosi bažnytinės hierarchijos pareigų. Kad naujas popiežius pasirinko sau Francis vardą, nustebo ir Čikagos arkivyskupas kardinolas Francis George, gal todėl, kad iš daugiau negu 200 popiežių Jorge Bergoglio buvo pirmasis, pasirinkęs tokį vardą.

Šia proga meskime trumpą žvilgsnį į jėzuitų istoriją. Katalikų Bažnyčioje buvo ar yra įvairiausių vienuolijų ar ordinų: benediktinai, dominikonai, kapucinai, marijonai, saleziečiai, pranciškonai, jėzuitai ir kt. Sunkiomis Bažnyčios gyvenimo dienomis, ypač protestantizmo įsigalėjimo metais, popiežiams jos daug padėjo, o ypatingai – ispano Ignaco de Loyola įsteigta Jėzaus draugija, suvaidinusi taip pat didelį vaidmenį spaudos leidybos, jaunimo auklėjimo, labdaros ir misijų srityse. Šiandien jėzuitai daugelyje kraštų yra įsteigę gimnazijų ir kolegijų lygio mokslo įstaigas.

Šis ordinas, vadinamas Jėzaus draugija, įkurtas 1534 m. šv. Ignaco de Loyola, 1540 m. rugsėjo 27 d. patvirtintas popiežiaus Pauliaus III (1534–1549) bule „Regimini militantis Ecclesiae”. Jau žodis „militantis” rodė, kad jėzuitai labai skirsis nuo kitų draugijų. Mat ir ordino įkūrėjas Ignacas jaunystėje pasižymėjo kaip atkaklus, didelės energijos ir drąsos karys. Pradžioje draugijos narių skaičius buvo ribotas, bet Ignacui mirštant jis buvo pasiekęs jau visą tūkstantį. Draugijos šūkis buvo „Ad Majorem Dei Gloriam”. Reikėtų paminėti, kad, norint tapti jėzuitų ordino nariu, kandidatas turėjo praleisti daug metų studijuodamas klasikinius mokslus kaip filosofija, matematika ir kt., studijas užbaigdavo ilgametėmis teologijos studijomis, prieš tai dar ir davęs neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus. Jėzuitų mokslas užtrukdavo žymiai ilgiau negu pasauliečių kunigų ar kitų vienuolijų brolių paruošimas.

Pirmutinis Ignaco tikslas buvo nuvesti savo pasekėjus į Šventąją Žemę, kur musulmonai turėjo būti patraukti į krikščionybę. Prasidėjęs karas su turkais tai sutrukdė, ir popiežius jėzuitų veiklą pakreipė į misijas įvairiuose kraštuose. Pirmas jėzuitų darbas buvo steigti aukštesnio lygio mokyklas, vadinamas kolegijomis ar akademijomis, auklėti jaunimą ir taip priešintis greitai plintančiam protestantizmui.

Tais pačiais metais, kai buvo sudaryta Lietuvai nieko gero nedavusi Liublino (1569 m.) unija, jėzuitus į Lietuvą pakvietė Vilniaus vyskupas Protasevičius. Iš čia jie paplito po visą Lietuvą, visur steigdami mokyklas ir mokydami žmones katalikiškų tiesų. Pagarsėję savo mokslo įstaigomis, jėzuitai į jas įtraukė ir protestantų vaikus, taip pristabdydami protestantizmo plitimą Lietuvoje.

Savo vis didėjančia įtaka katalikiškuose kraštuose jėzuitai pagaliau sukėlė nepasitenkinimą tarp tų kraštų valdovų, todėl tų valdovų paveiktas popiežius Klementas XIV (1769–1774) savo 1773 m. liepos 21 d. bule jėzuitų ordiną panaikino. Nei Rusijos carienė Kotryna Didžioji, nei Prūsijos  Friedrichas Didysis tos bulės viešai nepaskelbė, todėl jėzuitų ordinas tuose kraštuose galėjo veikti ir toliau. Lietuvoje ir Lenkijoje jėzuitai buvo uždrausti. Sudaryta taip vadinama Edukacinė komisija turėjo perimti jėzuitų mokyklas. Prasidėjo gana didelių jėzuitų turtų grobstymas. Dauguma mokykloms skirtų pinigų nutekėjo į visokių agentų kišenes. Mokyklos pradėjo skursti. Netrukus nustojo gyvuoti ir jungtinė Lenkijos-Lietuvos valstybė.

Tuo tarpu Europoje, pasibaigus Napoleono eros karams, 1814 m. popiežius Pijus VII (1800–1823) vėl leido jėzuitams veikti visame pasaulyje. Vis dėlto politinė ir religinė opozicija daug kur išliko. Jėzuitai galėjo visiškai laisvai veikti tik JAV, kur šiandien jie yra išvystę labai plačią veiklą su šimtais universitetų, kolegijų, gimnazijos lygio mokyklų ir stipria knygų bei periodikos leidyba. Čia paminėsiu tik kelis gerai žinomus universitetus: Loyola U Chicago, Boston College, Marquette U, Fordham U, Xavier U, Saint Louis U ir kt. Juose ir dabar akademiškai orientuota galvosena kartais susikerta su oficialiu Bažnyčios mokslu, kas ne kartą sukeldavo ir vis sukelia įtampą. Popiežiumi tapus jėzuitui, tie reti nesutarimai turėtų išnykti.

Du paskutiniai popiežiai Jonas Paulius II ir Benediktas XVI suprato jėzuitų vertę ir juos rinkdavosi savo bendrininkais. Į kardinolus jie abu pakėlė net 10 jėzuitų ordino narių, o popiežius Benediktas XVI Tikėjimo Doktrinos Kongregacijos sekretoriumi paskyrė jėzuitą Luis Ladaria, o Federico Lombardi – Vatikano spaudos atstovu. Ir štai 2013 m. jėzuitas Jorge Bergoglio tapo pirmuoju jėzuitu popiežiumi.