Tikėjimas vietine žinia
Vietoj atsisveikinimo

DALIA CIDZIKAITĖ

Po keletą metų mus vis pasiekusių neramių žinių apie visame pasaulyje besitraukiančią popierinę spaudą ir jos rinką, vilties žiburėlį įskėlė turtuolio Warren Buffett žengtas netikėtas žingsnis – jo vadovaujama bendrovė ,,Berkshire Hathaway” 2012 metų gegužės mėnesį už 142 mln. dol. nupirko 63 ,,Media General” priklausančius laikraščius. Daugelio nuomone, Buffett metė pirštinę tiems verslininkams ir skeptikams, kurie įsitikinę, jog dar keli tokių revoliucinių aukštosiose technologijose metai, ir popierinė spauda bus įrašyta į išnykstančioms rūšims skirtą ,,Raudonąją knygą”.

Lyg to būtų maža, iš JAV milijardieriaus užmojo, rodos, šaipėsi pati tikrovė – jam paskelbus apie ketinimą įsigyti daugiau nei 60 laikraščių, tuo pat metu ,,New Orleans Times-Picayune” ir trys ,,Newhouse” laikraščiai, leidžiami Alabama valstijoje, paskelbė savo laidas sumažinsiantys iki trijų numerių per savaitę. Tai nebuvo išimtis, jie viso labo prisijungė prie šimtų kitų savo laidas sumažinusių leidinių gretų (,,Draugas” triskart vietoj penkių kartų per savaitę pradėtas leisti 2011 metų sausį). Tačiau Buffett tai – nė motais. Jis net pareiškė norįs įsigyti daugiau laikraščių. Bet ne bet kokių, o vietinių, tokių, kurie buria bendruomenes, kurie, pasak jo, ,,turi bendruomeniškumo pojūtį”. Buffett net pajuokavo: jis nežinotų, ką daryti su tokiais milžinais kaip ,,Los Angeles Times” arba ,,Chicago Tribune”, kurie vargu ar telkia bendruomenes, vargu ar pasižymi bendruomeniškumu.

Viena iš tokių ,,bendruomenės pojūtį turinčių” spaudos rūšių yra etninė spauda, tarnaujanti vienai kokiai nors etninei bendruomenei (,,Draugo” atveju – JAV lietuviams). Pasak tokia spauda besidominčių, etninėje spaudoje, kaip jokioje kitoje, svarbus, iš tiesų – svarbiausias, bruožas yra ,,vietiškumas”, t. y. joje atsispindi vietinis turinys, rašo vietiniai bendradarbiai ir pan.

Istoriškai etninė spauda kur kas mažiau suko galvą dėl skaitytojų skaičiaus, kiek dėl priėjimo prie skaitytojo – tam tikros etninės bendruomenės nario. Etninė spauda visada žinojo, kam ji rašo ir apie ką ji turi rašyti. Manoma, jog etninė spauda yra puikus pavyzdys, kaip galima tapti sėkmingu, bendruomenę buriančiu projektu bei jos balsu. Be to, etninė spauda skaitytojui siūlo tokias temas ir tokius požiūrio taškus, kurių nerasime jokioje kitoje spaudoje: nei ,,Chicago Tribune”, nei ,,The New York Times”, nei ,,Lietuvos ryte”. Todėl nestebina, jog dažnas iš Lietuvos atvykęs svečias, norintis sužinoti, kuo gyvena Amerikos lietuviai, pirmiausia bando susirasti vietinę spaudą (,,Draugą”, ,,Amerikos lietuvį”), nes žino, jog ten ras nors saują žinių apie Amerikos lietuvių gyvenimą, jų veiklą.

Kadangi etninė spauda tarnauja savai bendruomenei, šalia informacijos, žinių teikimo, ji teikia ir pagalbą bei, skirtingai nuo didžiosios spaudos, yra prieinama. Ir ,,Drauge” bent trečdalis telefoninių skambučių ar el. laiškų prašo suteikti kokią nors su laikraščio turiniu nesusijusią informaciją – padėti surasti giminaičius, lietuviškos kavinės ar restorano adresą ar telefoną, knygą, straipsnį, autorių ir pan. ,,Draugo” redaktorės turbūt darbo laikraštyje kitaip net ir neįsivaizduoja kaip dalyvavimą lietuviškuose renginiuose, šventėse, minėjimuose, visuomeninių organizacijų veikloje – kur bendraujama, kalbamasi, drauge švenčiama, t. y. tampama  savos bendruomenės dalimi.  Žmonės mėgsta dalintis savo džiaugsmais ir skausmais, laimėjimais ir pasiekimais.

Etninės spaudos atstovai gana gerai pažįsta savą bendruomenę, kuriai dirba, ir skaitytojus, kurie ją skaito. Čia svarbus vaidmuo tenka redaktoriams, kurie turi aktyviai dalyvauti bendruomenės gyvenime, palaikyti ryšį su jos nariais ir matyti, kokių temų bei straipsnių jie pageidauja. Dar daugiau – tik etninė spauda suteikia galimybę visiems jos skaitytojams (įvairių profesijų, išsilavinimo, amžiaus, imigracinių bangų ir t. t.) pareikšti savo nuomonę laikraščio ar žurnalo puslapiuose (žinoma, jei ta nuomonė atitinka elementarias pagarbos kitam, kitai nuomonei taisykles). Šalia to, žinovai pastebi, etninė spauda turi kur kas daugiau laisvės pasirinkdama formatą ir turinį. Ir tai – dar vienas teigiamas dalykas.

Pašaliečiui etninė spauda gali atrodyti nuobodus skaitalas, jis joje retai ras tokių profesionalių straipsnių kokių pasiūlo ,,The New York Times” ar ,,The Wall Street Journal” laikraščiai. Bet vietinės bendruomenės nariui jo vietinė spauda yra aukso verta. Nes ji – susižinojimo, apsikeitimo informacija šaltinis, galimybė pareikšti savo nuomonę, įamžinti savo ir savo bendruomenės veiklą, paveldą. Man, kaip vyr. redaktorei, vietinė žinia, ypač jei ji atkeliauja iš tokių retai girdimų JAV vietų kaip Nebraska, Oregon, Texas, Arizona, Minnesota ir kt. valstijų, yra brangesnė už medžiagą, kurią galima rasti vos ne kiekvienoje lietuviškoje internetinėje žinių svetainėje. Nes tokia žinia ir informacija – vienintelė ir apie mus.

Ne paskutinėje vietoje yra ir tai, jog vietines žinias etninės spaudos skaitytojas perskaito savo gimtąja kalba. Kanados didžiausio daugiakultūrinio TV kanalo ,,OMNI Television” viceprezidentė Madeline Ziniak įsitikinusi, jog ,,vietines žinias perduodant gimtąja kalba, jų sklaida – kur kas geresnė ir kokybiškesnė, nes tai – patikimas pasaulis”.

Nupiešusi tokį giedrą etninės spaudos vaizdą, negaliu nepaminėti ir jos padangę temdančių debesų. Laikui bėgant, keičiasi ne tik etninės bendruomenės sudėtis, amžius, poreikiai, bet ir jos narių skaičius (daugeliu atvejų jis mažėja). Todėl etninė spauda turi griebtis tam tikrų verslo modelių: aktyviau ieškoti reklamos, glaudžiau bendradarbiauti su savo bendruomenės verslininkais, mecenatais, imtis naujų projektų. Ir tai daryti lanksčiai ir kūrybingai.

Šiais virtualiosios tikrovės viešpatavimo laikais etninė spauda negali išvengti akistatos su internetu. Čia galimi keli keliai: nekreipti dėmesio į internetą ir savo leidinio internete nesiūlyti; leisti leidinį popieriuje ir tuo pačiu pasiūlyti elektroninę jo versiją ir visiškai atsisakyti popierinio leidinio ir tapti tik el. leidiniu. Nors šiuo klausimu nuomonės įvairuoja, palaikau nuomonę, pasak kurios, etninė spauda savo skaitytojui turėtų stengtis pasiūlyti abu – tiek popierinį, tiek elektroninį – variantus. Ar už el. variantą imti pinigus ir jei taip, kiek, – tai dar vienas klausimas, į kurį atsakyti nėra lengva, nes, nustačius per didelę kainą, galima pralošti, bet veltui dalinti taip pat nesinori. Belieka viltis, jog didžiųjų laikraščių pradėtas įvedinėti mokestis (nors neretai ir simbolinis) už internete pateikiamą medžiagą palaipsniui išmokys ir pripratins žmones mokėti ir už internete pateikiamas vietines žinias. Bent jau to tikisi ir tuo tiki Buffett. Tiesa, yra ir vienas bet. Norėdami imti pinigus, spaudos leidėjai turi pasirūpinti, jog jie siūlo tokį turinį, už kurį skaitytojai norės mokėti. O tai, kaip pastebi žinovai, yra liūdna žinia tiems leidėjams, kurie išlaidas mažina dirbančių žurnalistų sąskaita.

Džiaugiuosi, galėjusi šešerius metus būti etninės spaudos JAV atstove. Laikraštį palieku praturtėjusi – tiek daug pažinčių ir draugysčių užmegzta, tiek daug žmonių pakalbinta, tiek daug sužinota apie JAV lietuvių veiklą. Dėkoju leidėjams už suteiktą galimybę. Ačiū redakcijai už darnų komandinį darbą ir visiems ,,Draugo” bendradarbiams, besirūpinantiems, kad jų vietos žinios ir straipsniai apie renginius, organizacijų veiklą, pavienius asmenis pasiektų kuo platesnį JAV lietuvių ratą. Nes net ir šiais informacijos pertekliaus laikais vietinė žinia yra vertinama.
 

Dėkoju Ramunei Kubiliūtei už pasidalintą medžiagą ir informaciją.