Ignalinos atominės jėgainės paveldas – painūs ir brangūs sprendimai

DR. STASYS BAČKAITIS

Kai 2004 m. Lietuva pasirašė stojimo į Europos Sąjungos sutartį, kartu ji pasirašė ir protokolą Nr. 4, kuriuo įsipareigojo sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) veiklą 2009 m. gruodžio 31 d. Buvo pasižadėta atsisakyti senosios elektrinės, tačiau išsaugota teisė statyti naują ir išlikti branduolinės energetikos valstybe.

Uždarius IAE, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, kad nuo tos dienos prasideda tikra Lietuvos energetinė nepriklausomybė. Bet ar tikrai? IAE uždaryta, tačiau energetinė nepriklausomybė ne tik nesumažėjo, bet iš tikrųjų dar labiau padidėjo, ir energetinės problemos tapo net sunkiau išsprendžiamos.

Nors jau daugiau kaip 10 metų kalbama apie svarbias elektros jungtis su Lenkija ir Švedija, kol kas nieko šia linkme nėra padaryta. Beveik visa elektros gamyba tapo priklausoma nuo Rusijos energetinių žaliavų importo. Naujos atominės elektrinės Visagine statybai Rusija netiesiogiai pradeda sudaryti kliūtis, viešai paskelbus, kad Karaliaučiaus krašte iki 2018 m. bus įrengti du didžiuliai atominiai reaktoriai, kurių pagamintos energijos su nemažu pertekliumi užteks ne tik visai Karaliaučiaus sričiai, bet ir Baltijos valstybėms. Baltarusija irgi planuoja tuo pačiu metu pastatyti netoli Vilniaus panašaus galingumo atominę elektrinę. Kyla klausimas, kas pirks naujos Lietuvos atominės pagaminamą energiją, jeigu Rusija turės didžiulį elektros perteklių šiame regione ir galės ją pigiau parduoti Baltijos energijos biržoje nei Lietuvoje pagamintą kažkokio užsienio investuotojo? Todėl prieš keletą metų Lietuvos politikų ir žiniasklaidos išgarsinta atominės energijos partnerystė su Latvija, Estija ir Lenkija pradeda iširti, tuo pačiu naujos atominės elektros reikalingumas mažėja.

Nors kol kas Lietuvos energetinė ateitis politikų akyse yra susieta su branduoline energetika, ji negali užtikrinti nei visiškos šalies nepriklausomybės, nei energetinio saugumo. Atominė energetika visuomenei pateikiama kaip patogi ir racionali alternatyva sprendžiant Lietuvos energijos problemą. Tačiau po šiuo gražiai nuspalvintu paviršiumi glūdi dvi didžiulės ir sunkiai išsprendžiamos problemos. Viena yra susijusi su milžiniškų finansų suradimu naujos atominės statybai ir po to – skolų sumokėjimu, kita – su išlaidomis, susijusiomis su branduolinio kuro ir kitų radioaktyvių atliekų apsauga daugeliui šimtų metų.

Lietuva, kaip valstybė, neturi ir neturės netolimoje ateityje užtektinai savų lėšų pastatyti naują atominę jėgainę. Todėl ji kviečia investuotojus finansuoti 51 proc. atominės jėgainės statybos išlaidų ir perimti tokios jėgainės vadybą. Daroma prielaida, kad toks investuotojas atsiras. Tačiau jeigu jis atsiras, jis taip pat norės gauti stambias palūkanas už 10 mlrd. litų investiciją. Visa tai, aišku, turės sumokėti Lietuvos vartotojas per 10 statybos metų, dar net nepagaminus nė vieno elektros vato. Tariant, jog Lietuva sunaudos nuo 9 iki 10 teravatų elektros energijos, vien palūkanų išlaidoms padengti kiekvienas vartotojas turės mokėti apie 10 centų antkainį už kiekvieną sunaudojamą elektros energijos kilovatvalandę. Pats kapitalo grąžinimas, imant 20 metų laikotarpį, pridėtų dar apie 5 centus. Panašios išlaidos susidarys už Lietuvos partnerių investicijas, nors ne visai aišku, ar šios išlaidos pasirodys bendra mokesčių forma, ar bus surenkamas kaip mokestis už sunaudotą energiją. Bet kokiu atveju pridėtiniai mokesčiai prie dabartinės elektros energijos kainos pakils mažiausiai 15–20 centų už vieną kilovatvalandę, tikėtina, kad dar bus pridėtas ir administracinis antkainis, kaip kad dabar daroma.

Pastačius naują atominę jėgainę, prie šių palūkanų ir paskolos išmokėjimo reikės pridėti pačios gamybos išlaidas, užsieniečio operatoriaus uždarbį, elektros persiuntimo išlaidas, statinio ir įrangos amortizaciją, kuro išlaidas, remontą, valstybinius mokesčius, draudą ir pan. Todėl Lietuvos vartotojo išlaidos už kiekvieną sunaudotą kilovatvalandę tikriausiai gerokai viršys 50 centų.

* * *

Tačiau tai tik galimos apčiuopiamos investicijų kainos už naujos branduolinės jėgainės įsigijimą ir valdymą.

Daug sudėtingesnis yra branduolinio kuro ir kitų atliekų saugojimo papildomų išlaidų įvertinimas, kurias taip pat vienokiu ar kitokiu būdu turės apmokėti elektros vartotojai pridėtiniais įkainiais arba valstybinių mokesčių forma. Apsaugos problemos ir su jomis susijusios išlaidos prisidės prie jau turimų problemų dėl dabartinių IAE atliekų, pasibaigus pirmai branduolinio kuro kasečių veiklai naujame reaktoriuje. Nelaimei, jos truks kelis šimtmečius su papildomais milžiniškais rūpesčiais pašalinant arba palaidojant atgyvenusius reaktorius.

Atgyvenusius reaktorius išmontuojant, nugriaunant ir radiacijos paliestus griuvėsius palaidojant pasaulis turi

labai mažai patirties. Nedaug informacijos randama žiniasklaidoje ir, suprantama, beveik nieko negirdima iš pačių energetikų. Iki šiol nesukurtas visuotinai priimtas branduolinės energijos saugumo apibrėžimas ir šiuo klausimu yra daug kontroversijos. Todėl ilgalaikė pastatų dispozicija, susidorojimas su reaktorių atliekomis ir išlaidos, susijusios su jų saugojimu, yra neaptartos. Atliekos, be abejonės, pareikalaus ilgalaikės apsaugos ir didelių kasmetinių išlaidų siekiant užtikrinti, kad jos nesukeltų pavojaus gyventojams ir aplinkai. Vienaip ar kitaip, šių dienų sprendimas naudotis atomine energija amžiams įkinkys būsimas kartas į didžiules išlaidas. Klausimas yra tik, kiek tai kainuos.

Skelbiami statistiniai tyrimai rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų pageidauja atominės energijos. Ji pristatoma kaip nebrangios elektros šaltinis, nekeliantis taršos problemų. Sovietų Sąjungos pastatyta IAE buvo sugalvota kaip didžiulis elektros šaltinis, turėjęs aptarnauti visą šiaurės rytų regioną, apimantį Karaliaučiaus kraštą, Baltijos valstybes ir dalį Gudijos. IAE buvo pastatyta SSRS pinigais ir daugiausia – Rusijos technologijomis bei atvežtais į Lietuvą statybininkais. Todėl 95 proc. IAE darbuotojų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo kitataučiai – dauguma rusai. Kadangi visas RBMK reaktorius buvo Rusijos sukurtas, branduolinio kuro kasetės buvo išskirtinai Rusijos gamybos. Panaudotos kasetės turėjo būti išvežamos į Rusiją ilgalaikiam palaidojimui.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, atsakomybę už visą IAE (elektros gamyba, saugumas, branduolinio kuro bei remontinių ir pataisymo dalių pirkimas, susidorojimas su branduolinėmis atliekomis ir t. t.) perėjo į jos rankas. Branduolinės kuro kasetės ir remontinė įranga IAE reikalams turėjo būti perkama tik iš Rusijos, nes tokių niekas kitas negamino. Tačiau Rusija, kiek žinoma, nesidomėjo branduolinių atliekų priėmimu iš atkurtos Lietuvos. Neaišku, ar Lietuvos energetikai derėjosi dėl tokių atliekų grąžinimo Rusijai, nes, pagal IAE direktorių Viktorą Ševaldiną, jų grąžinimas būtų nemažai atsiėjęs. Be to, nežinoma, ar ES būtų sutikusi tai net ir iš dalies finansuoti. Taigi, susidarė labai patogi ir palanki padėtis Rusijai: jai nereikės rūpintis Lietuvos kasečių palaidojimu, tai pelningai atliks Rusijos bendrovė Lietuvos teritorijoje už ES ir Lietuvos pinigus.

Pasak Lietuvos žiniasklaidos, šiuo metu IAE teritorijoje yra 22,000 panaudotų radioaktyvių branduolinio kuro kasečių. Iš jų 18,000 mirksta aušinamame baseine 5 metrų vandens gylyje, o likusios jau 5 metai laikomos pirmame ir antrame reaktoriuose nuo 2009 m. pabaigos. Kiekviena kasetė yra 3.64 metro ilgio ir 13.6 mm diametro vamzdžiai, pripildyti prisodrinto urano. Panaudotos kasetės sudaro didžiausią saugumo problemą tiek žmonėms, tiek pačiai aplinkai, nes jose esantis uranas yra didelio radioaktyvumo, kadangi kasečių naudingumas reaktoriuje baigiasi išnaudojus vos 5 procentus ten sukauptos radiacinės energijos.

Pagal dabartinį planą, po 5 metų šiuo metu reaktoriuose esančios kasetės turėtų būti perkeltos į aušinamą baseiną, o baseine esančios ir jau šiek tiek radioaktyviai atšalusios turėtų būti patalpintos apsaugotoje teritorijoje specialiuose 70 tonų sveriančiuose gelžbetoniniuose sarkofaguose 30–50 metų. Šios kasetės turės būti nuolatos stebimos dėl šilumos pakilimo, radiacijos lygio ir sarkofago bei kasečių prakiurimo. Po to jos kas 30–50 metų turės būti perkeltos į naujus sarkofagus, priklausomai nuo sarkofago suirimo.

Toks branduolinių atliekų perlaidojimas turės tęstis net kelis šimtmečius, jeigu ne ilgiau, nebent bus galimybė jas kur nors ir kaip nors palaidoti. Tačiau baseine panardintų kasečių perkėlimas į sarkofagus iki šiol nėra atliktas, nes vėluojama pradėti sarkofagus statyti.

Tad pirmame reaktoriuje kasetės mirksta jau daugiau nei šešeri metai, dėl to šio reaktoriaus išardymo darbai negali prasidėti.

Žiniasklaidoje taip pat skelbiama, kad didelio radioaktyvumo atliekos, pvz., viso reaktoriaus įranga ir įvairūs kiti prietaisai, turintys didesnį nei leistiną radioaktyvumą, bus sandėliuojami didžiuliame betoniniame pastate, kurio statyba taip pat vėluoja. Pastato statybą numatoma užbaigti šiais arba kitais metais, nors pagal naujai paskirtą IAE direktorių Osvaldą Čiukšį, tas gali užsitęsti net iki 2013 m.

Su laiku sustabdytoje IAE reikės susitvarkyti su visa ten esančia įranga, pastatais ir aplinka. Jos sudaro keturias grupes: 1) panaudoto branduolinio kuro, 2) reaktoriaus įrangos bei pastatų dalių, stipriai paliestų radiacijos, 3) įrangos ir pastatų dalių, kurioms radiacija neturėjo daug poveikio ir 4) vietos aplinkos, kurioje IAE stovėjo. Antruoju atveju, kadangi niekas iki šiol nebuvo griaunama, atliekos nesudarė didelio tūrio, todėl jas buvo galima patalpinti vienoje nedidelėje betoninėje patalpoje. Visos atominės jėgainės nugriovimas, didelio tūrio atliekų hermetiškas palaidojimas sarkofaguose ir nuolatinis radiacijos sekimas pareikalaus kruopštaus planavimo, didelių išlaidų apsaugant statinius, sudarant planus pastatus ir įrangą ardant, medžiagas atskiriant ir jas sandėliuojant. Apie šių darbų planavimą ir jų apimtį iki šiol nieko nepasisekė sužinoti, neaišku, ar apskritai reikalingas įvertinimas buvo ir ar yra atliekamas.