Kas blogai su ,,Lietuva – lietuviams”?
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
Prieš metus šioje skiltyje rašiau, kad 1991 m.
sausio 13 d. įvykių sukaktuvių proga Sausio 13-osios aukų kapus aplankė
didelė grupė skustagalvių. Apie 50 jaunuolių susirinko Vilniuje prie
Antakalnio poliklinikos. Nuo ten kolona tylomis žygiavo į kapines.
Kapinėse jaunuoliai taip pat apsiėjo be kalbų, tik padėjo vainiką prie
Sausio 13-tosios aukų kapų. Eitynes stebėjo per 40 policininkų.
Pareigūnai teigė jokių pažeidimų nematę (,,Draugas”, 2009 m. kovo
11 d.). Man tai paliko gerą įspūdį ir bent iš dalies sugrąžino
žiniasklaidos kuriamą įvaizdį, kad skustagalviai yra kažkokie vien tik
pasigailėjimo verti išsigimėliai.
Po metų skustagalviai, tie patys ar kiti, vėl atsidūrė žiniasklaidos
dėmesio centre. Kovo 11-ąją Vilniuje surengtose eitynėse, kuriose
dalyvavo jaunuoliai skustomis galvomis, skambėjo šūkiai
,,Lietuva – lietuviams”. Eisena turėjo reikiamus leidimus
iš savivaldybės. Lietuvoje nėra American Civil Liberties Union
(CLA), bet matyt, ten veikia jam giminingas Žmogaus teisių stebėjimo
institutas (ŽTSI). Instituto direktorius Henrikas Mickevičius
sunerimęs, kad naudotas šūkis ,,Lietuva –
lietuviams”. ,,Kai kas šį šūkį gali laikyti
rasiniu, kas kitas – nacionalistiniu. Ne taip svarbu – tai
šūkis, suponuojantis, kad tie žmonės laiko Lietuvą etninių
lietuvių valstybe, o visi kiti turbūt – antrarūšiai
piliečiai. Jie aiškiai propaguoja etninės, o ne pilietinės
valstybės principą, o tai šiuolaikiniame pasaulyje tikrai
nepriimtina”, – teigė H. Mickevičius (,,Draugas”,
2010 m. kovo 16 d.). Tas pats šaltinis teigia, kad LR
Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kad tauta –
visi jos piliečiai, o ne etniniai lietuviai. Čia kažkaip ne taip
išvedžiojama. Paprastai laikoma, kad valstybė susideda iš
jos piliečių, o tauta turi savo tautiečius. Valstybė ir tautybė yra dvi
skirtingos sąvokos ir jų nereikėtų painioti.
Žmogaus teisių gynėjo baimė čia nesibaigia. Jam nerimą kelia, kad į
eitynes grįžo jaunuoliai su skustomis galvomis, kurie rengiasi
kariškai. ,,Pernai jie buvo pasislėpę už lietpalčių ir kepurių,
o šįmet vėl pasirodė”, – kalbėjo ŽTSI direktorius.
Pašnekovas spėja, kad šie žmonės vėl į viešumą
išėjo po pernykščio žygio, nesulaukę didelio neigiamo
atgarsio. Kai kurie politikai tokį poelgį palaikė žygiu, o
žiniasklaidoje skustagalviai buvo vadinami patriotais. Gal pasijutęs,
kad su savo išvedžiojimais per toli nuėjo, H. Mickevičius
šoka teisintis: ,,Aišku, nesakau, kad tokias eitynes
reikia drausti, bausti, bet turi būti tam tikras įvertinimas, kurio
visiškai nėra.” Man atrodytų, kad pats ŽTSI direktorius
prie tokio įvertinimo priėjo, tik gal niekas neskuba jam pritarti.
Pastumkime visą šį reikalą toliau. Sakykime, kitais metais
uniformuoti skautai, kurie rengiasi ,,kariškai”,
suruoštų eitynes ir skanduotų savo šūkį ,,Dievui, Tėvynei
ir artimui!” Neduok Dieve, jei juos pamatytų ir išgirstų
gerbiamas ŽTSI direktorius. Jei taip įvyktų, jam tektų pasipiktinti,
kad propaguojami Dievas ir Tėvynė, o ,,antrarūšiams
piliečiams” priskiriami ateistai ir Lietuvoje gyvenantys
kitataučiai. Arba paimkime ateitininkus, šįmet
švenčiančius savo sąjūdžio šimtmetį. Jų šūkis
,,Visa atnaujinti Kristuje” irgi turėtų užkliūti žmogaus teisių
stebėtojams.
Įdomiu sutapimu tame pat š. m. kovo 16 d. ,,Draugo”
puslapyje skaitome pranešimą apie kitą baimę. Buvęs LR
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas bijo, kad privalomas
karo tarnybos grąžinimas sukels naują emigracijos bangą. Jo nuomone,
privaloma tarnyba yra didžiulė klaida. Jis kritikavo Krašto
apsaugos ministerijos parengtą Karo prievolės įstatymo programą, pagal
kurią bus parengtas naujas Karo prievolės įstatymas. Pagal programą,
Seimas galės pasirinkti iš kelių karo prievolės atlikimo būdų.
,,Vėl siūloma grįžti prie privalomo karių šaukimo arba jį sieti
su būtiniausiais kursais, kurie truktų dvyliką mėnesių”, –
tvirtina J. Olekas. Jis pabrėžė, kad socialdemokratai yra prieš
privalomos karo tarnybos grąžinimą. Anot jo, Konstitucinis Teismas
neprieštarauja profesionalios kariuomenės sukūrimui. Reikėtų dar
pridurti, kad ta pati Konstitucija neprieštarauja prieš
pusantrų metų turėtam privalomam šaukimui ir tarnavimui
krašto kariuomenėje. Pasisakydamas prieš šaukimą
kariuomenėn, J. Olekas neužmiršta patriotiško jaunimo
auklėjimo, nors nemano, kad tai turėtų būti daroma kariuomenėje. Jo
tvirtinimu, savanoriškumo pagrindais sukurta kariuomenė yra
galingesnė ir patikimesnė šalies gynyboje. Tai sakydamas jis lyg
ir bando apeiti daugelyje pasaulio valstybių nusistovėjusią tvarką dėl
privalomos tarnybos krašto kariuomenėje.
Atrodytų, kad H. Mickevičius ir J. Olekas, gal vienas kito ir
nepažindami, pučia į tą pačią dūdą. Pirmasis vengia priminimo, kad
Lietuva yra lietuviams, nors tai nereiškia, kad negalėtų būti
draugiška ir kitiems. Taip pučiama į kosmopolitizmo dūdą, kur
sąmoningai vengiama tautiškumo ir kitų tradicinių vertybių
puoselėjimo. J. Olekas, prabėgomis pritaręs patriotiškumui,
stoja apsaugoti Lietuvos jaunimą nuo privalomos karinės tarnybos. Jis
bauginančiai pranašauja, kad jei toks įstatymas būtų priimtas,
tai sukeltų naują emigracijos bangą. Jis taip pat primena, kad
privaloma tarnyba kariuomenėje yra tas pats, kaip buvo sovietiniais
laikais ir iki šiol kai kuriose totalitarinėse valstybėse. Kaip
į tai sureaguotų Izraelis, Šveicarija ir kitos, savęs
totalitarinėmis valstybėmis nelaikančios šalys?
Neskubėkime gėdyti patriotiškus jausmus turinčių, nors jų
šukuosena ne mūsų skonio. Neskubėkime siūlyti minties, kad,
reikalui atėjus, kraštą apgins vien turimi savanoriai.
Pasisakant už privalomą karinę tarnybą, prisimena senolių dainos
žodžiai: ,,Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis…” O
gal atėjo laikai, kada tų artojėlių nebereikia?