Malonus netikėtumas

JERONIMAS TAMKUTONIS

Maloniai nustebino š. m. kovo 17 d. „Drauge” paskelbtas straipsnis „Neteisingumas – opiausia Lietuvos bėda”. Tiksliau sakant, neteisingumas yra atvira Lietuvos visuomenės ir valstybės gyvenimo žaizda. Tokie straipsniai, kaip šis, kurio kokybė ir aktualumas – neabejotini, retai pasirodo laikraščio puslapiuose. Noriu padėkoti asmeniui, kuris ,,Draugo” leidėjų vardu pasisakė tokiu svarbiu reikalu.

Iš straipsnio matyti, kad autorius turi teisinį išsilavinimą, yra labai gerai susipažinęs su Lietuvos teisėsauga, galbūt turi svarbių reikalų Lietuvoje, joje dažnai lankosi, todėl nenori viešinti savo pavardės. Straipsnis išsiskiria minties aštrumu, organizuotu minčių dėstymu, jis neapkrautas teisiniu žargonu. Straipsnio autorius pasakoja apie tragišką teismų ir teisėsaugos padėtį Lietuvoje, kur teismų sprendimai yra paversti paprasta preke, kurią lengvai gali nusipirkti suinteresuoti asmenys ar suinteresuotos pusės. Romėnų patirtį išsakantis posakis „Justicija est fundamentum regnorum” Lietuvoje yra visiškai užmirštas. Keistu sutapimu straipsnis ,,Drauge” pasirodė tuo laiku, kai buvęs Illinois gubernatorius buvo nuteistas 14 metų kalėjimo už „visuomenės pasitikėjimo valdžia griovimą” („erosion of public trust in government”).

Norint sužinoti, kaip tokia tragiška padėtis Lietuvoje atsirado, reikia grįžti į sovietinės okupacijos pradžią. Čia pagrindinį vaidmenį vaidino istorinė Rusijos teisės samprata – įstatymas yra kaip vežimo grąžulas, kurį gali nukreipti taip, kaip nori (rus. zakon est kak disl – kuda pavernul tam visl). Lenin užgrobus Rusijos valdžią, teisė tapo dramatiškai nuvertinta. „Revoliucinis teisingumas” reikalavo iš teisėjų dvigubų pareigų – visais atvejais ginti ir apsaugoti partijos interesus, įskaitant ir piliečių deportacijas, susitikus su Vakarų žurnalistais „tinkamai paaiškinti sovietinės sistemos humanišką esmę”.

Ta pati praktika greitai buvo įgyvendinta ir Lietuvoje antros sovietinės okupacijos metu. Tuo pačiu metu dalis piliečių Lietuvoje „suprato ir įvertino” naujai susidariusią padėtį, kad savo materialinę padėtį galima lengvai pagerinti tampant partijos nariu arba aktyvistu. Laikui bėgant ir tokių „susipratusių” piliečių daugėjant, susikūrė korumpuota tarybinės visuomenės viršūnė, vadinama nomenklatūra.

Susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, tarybiniai teisėjai, jau kartą pakeitę savo sąžinę „už truputį aukso ir gardaus valgio šaukštą”, tapo „demokratijos ir laisvės principų” gynėjais. Juk vieną kartą pardavus savo sąžinę visai lengva ją ir vėl pakeisti. Sąjūdžio idealistai, vadovaudamiesi nauja konstitucija ir vakarinės demokratijos principais, paliko teisėjus nepriklausomus, kas buvusiems tarybiniams teisėjams buvo dovana iš dangaus.

Valdant Algirdui  M. Brazauskui, visa buvusi nomenklatūra lengvai susibūrė apie jį, nes jie, buvę partijos bendradarbiai, nenorėjo nieko keisti. Atėjus į Daukanto aikštę Valdui Adamkui, padėtis nė kiek nepasikeitė, nes greit paaiškėjo, kad jam teisės ir teisėsaugos reikalai – mažai suprantamos sritys. Ši žinia nudžiugino teisės darbuotojus, jie buvo palikti ir toliau veikti savo nuožiūra. Gavę visišką laisvę, jie pradėjo prekiauti savo privilegija ir pavertė teisės šventovę prostitucijos namais. Dingus krašte teisingumui, galbūt vien dėl to kelios dešimtys tūkstančių lietuvių paliko savo kraštą, ieškodami gyvenimo kitur, kur teisingumas nėra taip pažemintas ir trypiamas kaip Lietuvoje.

Esant dabartinei padėčiai Lietuvoje, kur daugelis teismo sprendimų yra pardavinėjama (tokių pavyzdžių straipsnio autorius pažeria apsčiai), kyla ciniškas klausimas: ar užsienio lietuviai, kovojantys už „pilietybės išsaugojimą” ir „dvigubos pilietybės įteisinimą”, negalėtų surinkti pakankamai lėšų teisėjų kyšiams ir taip nusipirkti norimas teises?