Meilinga žodžiui pertraukėlė

 ANGELĖ ORVIDAITĖ
Specialiai „Draugui“ iš Graikijos

Graikijos valstybė imigrantams siūlo nemokamai mokytis graikų kalbos. Kasmet rengiami kursai naujokams ir pažengusiems, kurių gyvenime tokiu būdu atsiranda po porą romantiškų vakarų per savaitę keliems mėnesiams. Kas čia romantiško? Na, vien atsidurti aplinkoje, kur bent jau iš pradžių bendraujama ženklais – juk, kaip žinia, po Babelio bokšto nuotykio tapo ne taip lengva su svetimtaučiu atrasti bendrą kalbą. Kursų pradžios sėkmė šiuo atveju išskirtinai priklauso nuo mokytojo išradingumo, kuris paviliotų, nors ir nutrūktgalviškai, leistis į kalbos pažinimo nuotykį. Mes, pageidaujantys, ten susirenkam visi vienas prieš kitą lygūs, nesusišnekantys. Iš įvairiausių pasaulio kampelių, pradedant nuo artimiausių Europoje, baigiant anais, vargiai net mintimis pasiekiamais, kaip Dominikos Respublika. Na, ir aš – lietuvė.

Ne per seniausiai, vieną pietietiškai vėsų, vis dar tamsų pavasario vakarą, buvom surinkti telefono skambučiais į egzaminą. Mokytojams išsiaiškinti, į kurį lygį kurį mokinį užrašyti. Apie egzaminą daugiau nepasakosiu, jis įprastas: testas, raštu, žodžiu. Kur kas įdomiau buvo tai, ką teko patirti per pertraukėlę, nevalia įsiterpusią, laukiant, kol visi susirinkusieji pabaigs pirmąją užduotį, prieš pradedant antrąją.

Į pustuštį tamsų kiemą, „susirangiusį” aplink alyvmedį viduryje, vienas po kito išnerdavo iš auditorijos egzamino nuvarginti žmonės. Suplukę, susigūžę, lyg vengdami gauti netikėtai iš pašalies kokio nemirštančio graikų filosofo kumštelėjimą už klaidas. Na, pabandyk išraityt, kai iki šiol gal nei tu pats, nei tavo pasienio kaimynai tų raidžių nematydavai niekur daugiau, kaip tik ant suvenyrinių amforų, parsivežtų turistų.

Bet štai pakiliai, iškėlusi šviesiaplaukę galvą išžygiuoja mano praėjusių metų pažįstama. Kartu krimtom pirmą graikų kalbos kursą. Pradėjom, prisimenu, didžio įkvėpimo suimtos nuo graikų abėcėlės, taip pažįstamos dar nuo vidurinės mokyklos geometrijos pamokų: alfa, beta, gama, delta, ... omega. Kartu pradėjom mokytis, net ir atvykom į Graikiją, kaip vėliau išsiaiškinom, tuo pačiu metu. Taigi, vienodo stažo abidvi. Ji – belgė. Gimtoji kalba – prancūzų. Prieš metus bendraudavom angliškai. Graikų kalbos tuomet temokėjom tiek, kad galėtume pasilabint, paklaust „kaip sekasi” ir dar atsakyti į pastarąjį klausimą „gerai”.

Šįkart manoji pažįstama, pripuolusi, apkabinusi, išbučiavusi (ypatinga persona, besibičiuliaujanti ūmiau nei patys graikai), beria nesustodama. O aš? Aš vargiai ką suprantu. Mėginu įnerti į tą kalbos srautą, kuris man kas kelias sekundes vis kitoks girdėti: tai kurkia, tai švilpčioja, tai ulbuoja, tai lyg nutęsiant ūkautų… (Daros vis labiau gėda pačiai prieš save.) Niekaip neatpažindama kalbos, nesėkmingai mėginu mintyse įsiterpti į šį garsų paradą, įsikibt kuriam atpažintam žodžiui į atlapus, kad toliau mane patsai panešėtų. Va! Lyg jau ir keliaujam! Pasirodo, graikiškai! Palengvėjo. Staiga vėl – žlegt ant žemės. Akimirksniu mintyse sumetu, ar nereikėtų stabdyt panelės, keičiant žodyno srautą į angliškąjį, per daug savo nesupratimo neišduodant. Ne, nestabdysiu. Pagaliau imu sumot, kur lingvistinis šuo pakastas. O tas šuo būsiąs dar ir kirčius apkramtęs. Vargšai nulėkę ant paskutinio žodžių skiemens. Apgraužtas „f” virtęs „t”, o garso „ch” visai nebelikę (kaip, pavyzdžiui, „aimingas” vietoj „laimingo” išvertus). Na, ar nelengva buvo man apsikvailinti? Ach! Juk pašnekovės gimtoji kalba – prancūzų! Jaučiuosi nelyg spręsčiau lingvistinę lygtį. Atpažinus nežinomuosius, įrašius reikšmes, galėčiau save ko gero siūlyti Babelio statytojo premijai gauti.

Dabar apie tai, ką gavau po lingvistinės lygties lygybės ženklo. Mėginu nusakyti, kokie filologiniai ar, išvertus, meilingi jausmai žodžiui sugrįžta prisimenant šią pažinimo akimirką. Viena tikra – šie nuoširdžiausi jausmai skirti lietuvių kalbai. Dėkingumas pirmiausia. Kad ir, pavyzdžiui, lietuviškam kirčiui. Prisimenu, mokykloje lietuvių kalbos kontrolinio metu ne vienam mūsų klasiokų besigrumiančiam su priegaide, riestinis kirčio ženklas vidurius suriesdavo. Jau nekalbant apie kvietimą prie lentos. Užtat dabar – veikia raminančiai: mano gimtoji kalba lietuvių, ir, manau, kaip tik todėl be vargo girdžiu kirčius įvairiausiose graikiškų žodžių vietose. (Manoji pažįstama nepavargdama mokytojams skundžiasi: „negirdžiu kirčiuotų skiemenų ir tiek, nors kuolą ant galvos tašykit, negirdžiu.”)

Štai tokie ir panašūs malonūs kalbiniai atradimai ištinka per pertraukas nemokamoje graikų kalbos mokykloje imigrantams.