Meilinga žodžiui pertraukėlė
ANGELĖ ORVIDAITĖ
Specialiai „Draugui“ iš Graikijos
Graikijos valstybė imigrantams siūlo nemokamai mokytis graikų kalbos.
Kasmet rengiami kursai naujokams ir pažengusiems, kurių gyvenime tokiu
būdu atsiranda po porą romantiškų vakarų per savaitę keliems
mėnesiams. Kas čia romantiško? Na, vien atsidurti aplinkoje, kur
bent jau iš pradžių bendraujama ženklais – juk, kaip
žinia, po Babelio bokšto nuotykio tapo ne taip lengva su
svetimtaučiu atrasti bendrą kalbą. Kursų pradžios sėkmė šiuo
atveju išskirtinai priklauso nuo mokytojo išradingumo,
kuris paviliotų, nors ir nutrūktgalviškai, leistis į kalbos
pažinimo nuotykį. Mes, pageidaujantys, ten susirenkam visi vienas
prieš kitą lygūs, nesusišnekantys. Iš įvairiausių
pasaulio kampelių, pradedant nuo artimiausių Europoje, baigiant anais,
vargiai net mintimis pasiekiamais, kaip Dominikos Respublika. Na, ir
aš – lietuvė.
Ne per seniausiai, vieną pietietiškai vėsų, vis dar tamsų
pavasario vakarą, buvom surinkti telefono skambučiais į egzaminą.
Mokytojams išsiaiškinti, į kurį lygį kurį mokinį
užrašyti. Apie egzaminą daugiau nepasakosiu, jis įprastas:
testas, raštu, žodžiu. Kur kas įdomiau buvo tai, ką teko patirti
per pertraukėlę, nevalia įsiterpusią, laukiant, kol visi susirinkusieji
pabaigs pirmąją užduotį, prieš pradedant antrąją.
Į pustuštį tamsų kiemą, „susirangiusį” aplink
alyvmedį viduryje, vienas po kito išnerdavo iš
auditorijos egzamino nuvarginti žmonės. Suplukę, susigūžę, lyg vengdami
gauti netikėtai iš pašalies kokio nemirštančio
graikų filosofo kumštelėjimą už klaidas. Na, pabandyk
išraityt, kai iki šiol gal nei tu pats, nei tavo pasienio
kaimynai tų raidžių nematydavai niekur daugiau, kaip tik ant
suvenyrinių amforų, parsivežtų turistų.
Bet štai pakiliai, iškėlusi šviesiaplaukę galvą
išžygiuoja mano praėjusių metų pažįstama. Kartu krimtom pirmą
graikų kalbos kursą. Pradėjom, prisimenu, didžio įkvėpimo suimtos nuo
graikų abėcėlės, taip pažįstamos dar nuo vidurinės mokyklos geometrijos
pamokų: alfa, beta, gama, delta, ... omega. Kartu pradėjom mokytis, net
ir atvykom į Graikiją, kaip vėliau išsiaiškinom, tuo
pačiu metu. Taigi, vienodo stažo abidvi. Ji – belgė. Gimtoji
kalba – prancūzų. Prieš metus bendraudavom
angliškai. Graikų kalbos tuomet temokėjom tiek, kad galėtume
pasilabint, paklaust „kaip sekasi” ir dar atsakyti į
pastarąjį klausimą „gerai”.
Šįkart manoji pažįstama, pripuolusi, apkabinusi,
išbučiavusi (ypatinga persona, besibičiuliaujanti ūmiau nei
patys graikai), beria nesustodama. O aš? Aš vargiai ką
suprantu. Mėginu įnerti į tą kalbos srautą, kuris man kas kelias
sekundes vis kitoks girdėti: tai kurkia, tai švilpčioja, tai
ulbuoja, tai lyg nutęsiant ūkautų… (Daros vis labiau gėda pačiai
prieš save.) Niekaip neatpažindama kalbos, nesėkmingai mėginu
mintyse įsiterpti į šį garsų paradą, įsikibt kuriam atpažintam
žodžiui į atlapus, kad toliau mane patsai panešėtų. Va! Lyg jau
ir keliaujam! Pasirodo, graikiškai! Palengvėjo. Staiga vėl
– žlegt ant žemės. Akimirksniu mintyse sumetu, ar nereikėtų
stabdyt panelės, keičiant žodyno srautą į angliškąjį, per daug
savo nesupratimo neišduodant. Ne, nestabdysiu. Pagaliau imu
sumot, kur lingvistinis šuo pakastas. O tas šuo būsiąs
dar ir kirčius apkramtęs. Vargšai nulėkę ant paskutinio žodžių
skiemens. Apgraužtas „f” virtęs „t”, o garso
„ch” visai nebelikę (kaip, pavyzdžiui,
„aimingas” vietoj „laimingo” išvertus).
Na, ar nelengva buvo man apsikvailinti? Ach! Juk pašnekovės
gimtoji kalba – prancūzų! Jaučiuosi nelyg spręsčiau lingvistinę
lygtį. Atpažinus nežinomuosius, įrašius reikšmes,
galėčiau save ko gero siūlyti Babelio statytojo premijai gauti.
Dabar apie tai, ką gavau po lingvistinės lygties lygybės ženklo. Mėginu
nusakyti, kokie filologiniai ar, išvertus, meilingi jausmai
žodžiui sugrįžta prisimenant šią pažinimo akimirką. Viena tikra
– šie nuoširdžiausi jausmai skirti lietuvių kalbai.
Dėkingumas pirmiausia. Kad ir, pavyzdžiui, lietuviškam kirčiui.
Prisimenu, mokykloje lietuvių kalbos kontrolinio metu ne vienam mūsų
klasiokų besigrumiančiam su priegaide, riestinis kirčio ženklas
vidurius suriesdavo. Jau nekalbant apie kvietimą prie lentos. Užtat
dabar – veikia raminančiai: mano gimtoji kalba lietuvių, ir,
manau, kaip tik todėl be vargo girdžiu kirčius įvairiausiose
graikiškų žodžių vietose. (Manoji pažįstama nepavargdama
mokytojams skundžiasi: „negirdžiu kirčiuotų skiemenų ir tiek,
nors kuolą ant galvos tašykit, negirdžiu.”)
Štai tokie ir panašūs malonūs kalbiniai atradimai
ištinka per pertraukas nemokamoje graikų kalbos mokykloje
imigrantams.