U.S.-Baltic Foundation vakarienės metu Krista Bard įteikė apdovanojimą
seselei Ignei už Nekalto Prasidėjimo Švč. M. Marijos
vienuolyno seselių nuopelnus, 2007 metai.
Rimo Gedeikos nuotr.
Naujoji LR garbės konsulė JAV nepriklausomybės lopšyje
Krista Bard – naujausioji
Lietuvos Respublikos garbės konsulė Jungtinėse Amerikos Valstijose,
papildžiusi jau gana gausų būrį Šiaurės Amerikoje Lietuvos labui
besidarbuojančių konsulų. Naujosios garbės konsulės darbo ir gyvenamoji
vieta yra Philadelphia miestas – Jungtinių Valstijų
nepriklausomybės lopšys, kuriame 1776 metais buvo
pasirašyta Nepriklausomybės deklaracija. LR Užsienio reikalų
ministerija garbės konsulus skiria į vietoves, kuriose gyvena nemažai
lietuvių. Atrodo, kad Philadelphia miesto lietuvių bendruomenė yra gana
aktyvi. Čia veikia ir lituanistinė mokykla, ir tautinių šokių
grupė, ir Jaunimo sąjunga, choras, bažnyčia.
Krista Bard – ne naujokė ryšių, apsikeitimo programomis
bei idėjomis srityse. Šiuo metu ji dirba net keliose srityse:
yra ,,Applied Intelligence Technology LLC’’ bendrovės
prezidentė, ,,Bard Advisors’’ prezidentė, taip pat –
menininkė, sukūrusi darbų, kurie pasirodė parodose Paryžiuje, Palm
Beach, Miami ir Philadelphia. Praeityje Bard yra dirbusi viceprezidente
,,Raymond Haldeman’’ bendrovėje, Philadelphia miesto
specialiųjų projektų koordinatore, Meno ir reklamos skyriaus direktore
,,Boehm Porcelain’’, draugijos ,,Victorian Society in
America’’ vykdomąja direktore, JAV Vidaus reikalų
departamento politikos analitike, Nacionalinių parkų tarnybos patarėja.
Visų darbų neišvardinsi, užtat patirtis –
milžiniška. Mokyklos, kuriose Bard mokėsi, tai Cafe Gratitude,
University of Pennsylvania – The Wharton School, US Department of
Agriculture Graduate School, Columbia University – Graduate
School of Architecture, Planning and Preservation bei Tufts University.
Krista Butvydaitė Bard gimė 1953 metų balandžio 1 dieną New Jersey
valstijoje. Jos tėvai buvo mokytoja Viltis Garunkštytė
Butvydienė ir Lietuvos kavalerijos karininkas Vincas Butvydas. Krista
turi dvi vyresnes seseris – Audrey Gruss ir Lee Childs. 2009
metais ,,Kronta” leidykloje seserys išleido savo motinos
eilėraščių knygą ,,Vilties kelionė’’, kurioje
atsispindi visų emigrantų dalia.
– Jūsų tėvai – pokarinių
imigrantų karta, režimo iš savo tėvynės išvyti žmonės.
Jūs jau gimėte Jungtinėse Valstijose. Kuo jaučiatės esanti –
lietuve ar amerikiete? Ką lietuviškiausio atsimenate iš
vaikystės? Ar nesuskaldė Jūsų tapatybės dvigubas –
amerikietiškas-lietuviškas – gyvenimas? Ar turėjote
sunkumų dėl savo tautybės?
– Pirmoji mano kalba buvo lietuvių. Lankiau lietuvišką
šeštadieninę mokyklėlę. Vasaras leidau lietuvių
stovykloje Putnam. Lankiau Putnam internatinę mokyklą. Kūčių vakaras
visuomet buvo ir iki šiol išlieka mano mėgstamiausia metų
šventė. Man labai pasisekė, kad augau Amerikoje tuo metu ir
tokioje aplinkoje, kada etniniai skirtumai buvo ne tik toleruojami, bet
daugumoje atvejų ir šiltai priimami. Vieną vienintelį kartą savo
gyvenime man teko pajusti, ką reiškia būti diskriminuojamai. Tai
atsitiko profesinėje srityje. Diskriminaciją pajutau iš asmens,
kuris buvo iš taip vadinamų ,,mėlynojo kraujo’’
žmonių, kurių protėviai į Jungtines Valstijas atplaukė
,,Mayflower’’ laivu. Tuomet nusprendžiau: nenoriu dirbti
tik siaurai mąstyti tesugebantiems žmonėms. Ir susiradau geresnį darbą
kitur. Ir tik po daugelio metų atradau savyje sugebėjimą užjausti
tokius žmones, kaip tas vyras, nes supratau, kad jo išankstiniai
nusistatymai ar prietarai iš tikrųjų kenkia jam pačiam, o ne
man, varžo jį patį, o ne mane. Dar viena skaudi patirtis manęs laukė
Lietuvoje, kai ten lankiausi pirmą kartą 1988 metais. Kai kurie
iš mano draugų lietuvių man tada pasakė, kad esu ,,per daug
amerikietiška’’ ir niekuomet nesugebėčiau gyventi
Lietuvoje. Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad Lietuvoje
gyvenantys lietuviai galvoja apie Amerikos lietuvius kaip apie
,,kitokius lietuvius’’. Taigi buvo atvejų mano gyvenime,
kai jaučiausi nevisiškai iki galo priimta amerikiečių ir ne
visiškai iki galo priimta lietuvių. Tačiau manau, kad tie
atvejai buvo išimtis, o ne taisyklė. Man atrodo, kad tokia jau
yra žmogaus prigimtis: visuomet, kiekvienoje grupėje atsiras žmonių,
kurie ieškos skirtumų, tačiau atsiras ir tokių, kurie visuomet
ieškos panašumų. Aš pati esu linkusi
ieškoti tų dalykų, kurie vienija žmones. Man visuomet norisi
įtraukti, o ne išskirti, priimti, o ne atmesti.
– O vis dėlto kokie tie Amerikos
lietuviai? Ar galėtumėte apibūdinti visą Jūsų tėvų ar Jūsų pačios
kartą, išvesdama bendrą vardiklį?
– Man atrodo, kad yra tikrai nuostabu, kad Amerikoje gyvenantys
lietuviai sugebėjo prisitaikyti, įsilieti į amerikietišką
kultūrą ir joje suklestėti, tuo pačiu metu ne tik nepamiršdami
savo lietuviško paveldo, bet ir jį išlaikydami ir
puoselėdami. Tai įrodo, kad demokratijos principai, kurie leidžia
klestėti skirtybėms, veikia. Tai taip pat įrodo, kad mūsų tėvai
nuostabiai išmintingai pasinaudojo šioje šalyje
teikiama pasirinkimo laisve ir užaugino savo vaikus taip, kad
šie pažintų ne vieną, o kelias kultūras ir būtų gerai
pasiruošę spręsti įvairias globalines problemas. Pagalvokite,
kiek pastangų ir lėšų įdeda pasiturintys amerikiečiai tėvai į
tai, kad jų vaikai galėtų lankyti įvairias tarptautines pasikeitimų
programas! Tuo tarpu mes, Amerikos lietuviai, gimėme ir augome
pasikeitimo programoje, kuri vadinasi ,,imigracija’’. Mūsų
tėvams buvo sunku palikti savo tėvynę, tačiau jų negandos tapo mūsų
– jų vaikų – palaima. O ir abiems mūsų šalims tai
išėjo į naudą. Tikrai nuostabu yra tai, kad tiek daug Amerikos
lietuvių ne tik supranta, kaip svarbu yra išlaikyti stiprius
ryšius tarp abiejų šalių, bet ir stengiasi tuos
ryšius išlaikyti. Kaip nuostabu, kad tiek daug Amerikos
lietuvių įvairiausiais būdais yra įsitraukę į veiklą, kurios dėka
pasaulis tampa geresne vieta mums visiems gyventi.
– Jūsų biografija mirgėte mirga
ne tik įvairiomis darbo vietomis ir pareigomis, bet ir, regis, visai
priešingomis viena kitai specialybėmis. Kaip rinkotės savo
darbus? Kuo labiausiai savo darbuose džiaugiatės?
– Šiuo metu dirbu net keturiose srityse: esu ir Lietuvos
garbės konsulė Jungtinėse Valstijose, ir verslininkė, ir menininkė, ir
patarėja. Mane lydėjo sėkmė: teko dirbti įvairiose puikiose bendrovėse
įvairiose pasaulio šalyse ir išmokti visko, ką jos siūlė
geriausio. Mano karjera augo ir keitėsi labai organiškai ir,
galima sakyti, ji judėjo apskritimu, ratu, o ne tiese.
Man labiausiai patinka suvesti žmones ir sugebėti padaryti taip, kad
būtų keičiamasi idėjomis. Tai, ką išmokau neuropsichologijos
srityje, panaudojau komercijos srityje. Tai, ką išmokau
religijos srityje, panaudojau mene. Tai, ką išmokau bendrovių
marketingo srityje, panaudojau pelno nesiekiančių organizacijų
vadyboje.
– Kuo labiausiai didžiuojatės savo profesinėje karjeroje?
– Prisimenu keletą įvykių. Vienas iš ryškiausių
mano ankstyvojoje karjeroje buvo vieno įvykio Baltuosiuose rūmuose
organizavimas. Dar vienas įsimintinas įvykis buvo tai, kad 1988 metais
suorganizavau pirmąją JAV žurnalistų, rašančių apie kulinariją,
kelionę į SSSR. Tai padariau vien todėl, kad pati norėjau aplankyti
Lietuvą. Dar vienas darbas, kuriuo džiaugiuosi, yra, kad per
pastaruosius dešimtį metų buvau vienos mažos verslo asociacijos
Philadelphia mieste prezidentė ir padėjau šiai bendrovei užaugti
ir sustiprėti. Visi šie projektai buvo tokie, kuriuose dirbau
kaip savanorė talkininkė, be užmokesčio. Kai ėmiausi šių darbų,
nežinojau, ar sulauksiu atpildo, nežinojau, koks jis bus. Tiesiog
pasiklioviau savo intuicija. Maniau, kad tiesiog turiu tuos darbus
atlikti ir dirbau. O vėliau paaiškėjo, kad šie projektai
man tikrai atnešė daug džiaugsmo ir pasitenkinimo.
– Neseniai buvote paskirta
Lietuvos Respublikos garbės konsule. Kas, jūsų nuomone, bus svarbiausia
šiame jūsų darbe?
– Konsulų tikslas yra skatinti apsikeitimų projektus
švietimo, kultūros ir ekonomikos srityse tarp Lietuvos ir
Jungtinių Valstijų bei teikti pagalbą Lietuvos piliečiams. Man yra
labai džiugu ir aš tikrai labai didžiuojuosi tuo, kad galiu
panaudoti visą savo patirtį ir savo ryšius, kad atneščiau
naudos abiems šalims, nes jas abi be galo myliu. Tiesą sakant,
aš nedarau nieko naujo – visą gyenimą būtent tai ir
dirbau, tik dabar turiu oficialų titulą, oficialias pareigas.
– Ką manote apie šiandieninę Lietuvą? Kokios yra svarbiausios jos bėdos?
– Lietuvą galima pavadinti pirmaujančia pasaulyje ekonominių
reformų srityje. Lietuvos prezidentė ir ministras pirmininkas dirba
kaip gera, vieninga komanda, o ministrai yra be galo gabūs, protingi ir
savo darbą išmanantys žmonės. Dabartinė Lietuvos valdžia man
iš tikrųjų daro labai didelį įspūdį ir aš tikrai di
džiuojuosi, kad jie taip dirba. Manau, kad rimčiausią Lietuvos problemą
dabartiniu metu gerai savo garsiaisiais žodžiais apibūdino didis
valstybės veikėjas Benjamin Disraeli pasakęs: ,,Daug lengviau yra
kritikuoti, nei būti teisiu.’’ Jei tik galėtume paimti
kiekvieno žmogaus, kuris skundžiasi ir kritikuoja, neigiamybes, ir tą
energiją nukreipti į teigiamą problemų sprendimą, daug kas pasikeistų.
Taip pat, atrodo, egzistuoja kita su tuo susijusi problema: nenoras
pripažinti kitų darbo arba prašyti pagalbos. Žinoma, tai nėra
visuotinė problema. Tie, kurie yra pakankamai išmintingi,
išlieka susikaupę, mokosi dirbti komandoje ir ieško
priemonių kelių ir būdų.
– Ar turite šūkį, kuriuo vadovaujatės?
– Kiekviena diena yra puiki diena.
Kalbėjosi
Karilė Vaitkutė