Krista BArd

U.S.-Baltic Foundation vakarienės metu Krista Bard įteikė apdovanojimą seselei Ignei už Nekalto Prasidėjimo Švč. M.  Marijos vienuolyno seselių nuopelnus, 2007 metai.Rimo Gedeikos nuotr.

Naujoji LR garbės konsulė JAV nepriklausomybės lopšyje


Krista Bard – naujausioji Lietuvos Respublikos garbės konsulė Jungtinėse Amerikos Valstijose, papildžiusi jau gana gausų būrį Šiaurės Amerikoje Lietuvos labui besidarbuojančių konsulų. Naujosios garbės konsulės darbo ir gyvenamoji vieta yra Philadelphia miestas – Jungtinių Valstijų nepriklausomybės lopšys, kuriame 1776 metais buvo pasirašyta Nepriklausomybės deklaracija. LR Užsienio reikalų ministerija garbės konsulus skiria į vietoves, kuriose gyvena nemažai lietuvių. Atrodo, kad Philadelphia miesto lietuvių bendruomenė yra gana aktyvi. Čia veikia ir lituanistinė mokykla, ir tautinių šokių grupė, ir Jaunimo sąjunga, choras, bažnyčia.

Krista Bard – ne naujokė ryšių, apsikeitimo programomis bei idėjomis srityse. Šiuo metu ji dirba net keliose srityse: yra ,,Applied Intelligence Technology LLC’’ bendrovės prezidentė, ,,Bard Advisors’’ prezidentė, taip pat – menininkė, sukūrusi darbų, kurie pasirodė parodose Paryžiuje, Palm Beach, Miami ir Philadelphia. Praeityje Bard yra dirbusi viceprezidente ,,Raymond Haldeman’’ bendrovėje, Philadelphia miesto specialiųjų projektų koordinatore, Meno ir reklamos skyriaus direktore ,,Boehm Porcelain’’, draugijos ,,Victorian Society in America’’ vykdomąja direktore, JAV Vidaus reikalų departamento politikos analitike, Nacionalinių parkų tarnybos patarėja. Visų darbų neišvardinsi, užtat patirtis – milžiniška. Mokyklos, kuriose Bard mokėsi, tai Cafe Gratitude, University of Pennsylvania – The Wharton School, US Department of Agriculture Graduate School, Columbia University – Graduate School of Architecture, Planning and Preservation bei Tufts University.    

Krista Butvydaitė Bard gimė 1953 metų balandžio 1 dieną New Jersey valstijoje. Jos tėvai buvo mokytoja Viltis Garunkštytė Butvydienė ir Lietuvos kavalerijos karininkas Vincas Butvydas. Krista turi dvi vyresnes seseris – Audrey Gruss ir Lee Childs. 2009 metais ,,Kronta” leidykloje seserys išleido savo motinos eilėraščių knygą ,,Vilties kelionė’’, kurioje atsispindi visų emigrantų dalia.

– Jūsų tėvai – pokarinių imigrantų karta, režimo iš savo tėvynės išvyti žmonės. Jūs jau gimėte Jungtinėse Valstijose. Kuo jaučiatės esanti – lietuve ar amerikiete? Ką lietuviškiausio atsimenate iš vaikystės? Ar nesuskaldė Jūsų tapatybės dvigubas – amerikietiškas-lietuviškas – gyvenimas? Ar turėjote sunkumų dėl savo tautybės?

– Pirmoji mano kalba buvo lietuvių. Lankiau lietuvišką šeštadieninę mokyklėlę. Vasaras leidau lietuvių stovykloje Putnam. Lankiau Putnam internatinę mokyklą. Kūčių vakaras visuomet buvo ir iki šiol išlieka mano mėgstamiausia metų šventė. Man labai pasisekė, kad augau Amerikoje tuo metu ir tokioje aplinkoje, kada etniniai skirtumai buvo ne tik toleruojami, bet daugumoje atvejų ir šiltai priimami. Vieną vienintelį kartą savo gyvenime man teko pajusti, ką reiškia būti diskriminuojamai. Tai atsitiko profesinėje srityje. Diskriminaciją pajutau iš asmens, kuris buvo iš taip vadinamų ,,mėlynojo kraujo’’ žmonių, kurių protėviai į Jungtines Valstijas atplaukė ,,Mayflower’’ laivu. Tuomet nusprendžiau: nenoriu dirbti tik siaurai mąstyti tesugebantiems žmonėms. Ir susiradau geresnį darbą kitur. Ir tik po daugelio metų atradau savyje sugebėjimą užjausti tokius žmones, kaip tas vyras, nes supratau, kad jo išankstiniai nusistatymai ar prietarai iš tikrųjų kenkia jam pačiam, o ne man, varžo jį patį, o ne mane. Dar viena skaudi patirtis manęs laukė Lietuvoje, kai ten lankiausi pirmą kartą 1988 metais. Kai kurie iš mano draugų lietuvių man tada pasakė, kad esu ,,per daug amerikietiška’’ ir niekuomet nesugebėčiau gyventi Lietuvoje. Niekada anksčiau nebuvau pagalvojusi, kad Lietuvoje gyvenantys lietuviai galvoja apie Amerikos lietuvius kaip apie ,,kitokius lietuvius’’. Taigi buvo atvejų mano gyvenime, kai jaučiausi nevisiškai iki galo priimta amerikiečių ir ne visiškai iki galo priimta lietuvių. Tačiau manau, kad tie atvejai buvo išimtis, o ne taisyklė. Man atrodo, kad tokia jau yra žmogaus prigimtis: visuomet, kiekvienoje grupėje atsiras žmonių, kurie ieškos skirtumų, tačiau atsiras ir tokių, kurie visuomet ieškos panašumų. Aš pati esu linkusi ieškoti tų dalykų, kurie vienija žmones. Man visuomet norisi įtraukti, o ne išskirti, priimti, o ne atmesti.

– O vis dėlto kokie tie Amerikos lietuviai? Ar galėtumėte apibūdinti visą Jūsų tėvų ar Jūsų pačios kartą, išvesdama bendrą vardiklį?

– Man atrodo, kad yra tikrai nuostabu, kad Amerikoje gyvenantys lietuviai sugebėjo prisitaikyti, įsilieti į amerikietišką kultūrą ir joje suklestėti, tuo pačiu metu ne tik nepamiršdami savo lietuviško paveldo, bet ir jį išlaikydami ir puoselėdami. Tai įrodo, kad demokratijos principai, kurie leidžia klestėti skirtybėms, veikia. Tai taip pat įrodo, kad mūsų tėvai nuostabiai išmintingai pasinaudojo šioje šalyje teikiama pasirinkimo laisve ir užaugino savo vaikus taip, kad šie pažintų ne vieną, o kelias kultūras ir būtų gerai pasiruošę spręsti įvairias globalines problemas. Pagalvokite, kiek pastangų ir lėšų įdeda pasiturintys amerikiečiai tėvai į tai, kad jų vaikai galėtų lankyti įvairias tarptautines pasikeitimų programas! Tuo tarpu mes, Amerikos lietuviai, gimėme ir augome pasikeitimo programoje, kuri vadinasi ,,imigracija’’. Mūsų tėvams buvo sunku palikti savo tėvynę, tačiau jų negandos tapo mūsų – jų vaikų – palaima. O ir abiems mūsų šalims tai išėjo į naudą. Tikrai nuostabu yra tai, kad tiek daug Amerikos lietuvių ne tik supranta, kaip svarbu yra išlaikyti stiprius ryšius tarp abiejų šalių, bet ir stengiasi tuos ryšius išlaikyti. Kaip nuostabu, kad tiek daug Amerikos lietuvių įvairiausiais būdais yra įsitraukę į veiklą, kurios dėka pasaulis tampa geresne vieta mums visiems gyventi.

– Jūsų biografija mirgėte mirga ne tik įvairiomis darbo vietomis ir pareigomis, bet ir, regis, visai priešingomis viena kitai specialybėmis. Kaip rinkotės savo darbus? Kuo labiausiai savo darbuose džiaugiatės?

– Šiuo metu dirbu net keturiose srityse: esu ir Lietuvos garbės konsulė Jungtinėse Valstijose, ir verslininkė, ir menininkė, ir patarėja. Mane lydėjo sėkmė: teko dirbti įvairiose puikiose bendrovėse įvairiose pasaulio šalyse ir išmokti visko, ką jos siūlė geriausio. Mano karjera augo ir keitėsi labai organiškai ir, galima sakyti, ji judėjo apskritimu, ratu, o ne tiese.

Man labiausiai patinka suvesti žmones ir sugebėti padaryti taip, kad būtų keičiamasi idėjomis. Tai, ką išmokau neuropsichologijos srityje, panaudojau komercijos srityje. Tai, ką išmokau religijos srityje, panaudojau mene. Tai, ką išmokau bendrovių marketingo srityje, panaudojau pelno nesiekiančių organizacijų vadyboje.

– Kuo labiausiai didžiuojatės savo profesinėje karjeroje?

– Prisimenu keletą įvykių. Vienas iš ryškiausių mano ankstyvojoje karjeroje buvo vieno įvykio Baltuosiuose rūmuose organizavimas. Dar vienas įsimintinas įvykis buvo tai, kad 1988 metais suorganizavau pirmąją JAV žurnalistų, rašančių apie kulinariją, kelionę į SSSR. Tai padariau vien todėl, kad pati norėjau aplankyti Lietuvą. Dar vienas darbas, kuriuo džiaugiuosi, yra, kad per pastaruosius dešimtį metų buvau vienos mažos verslo asociacijos Philadelphia mieste prezidentė ir padėjau šiai bendrovei užaugti ir sustiprėti. Visi šie projektai buvo tokie, kuriuose dirbau kaip savanorė talkininkė, be užmokesčio. Kai ėmiausi šių darbų, nežinojau, ar sulauksiu atpildo, nežinojau, koks jis bus. Tiesiog pasiklioviau savo intuicija. Maniau, kad tiesiog turiu tuos darbus atlikti ir dirbau. O vėliau paaiškėjo, kad šie projektai man tikrai atnešė daug džiaugsmo ir pasitenkinimo.

– Neseniai buvote paskirta Lietuvos Respublikos garbės konsule. Kas, jūsų nuomone, bus svarbiausia šiame jūsų darbe?

– Konsulų tikslas yra skatinti apsikeitimų projektus švietimo, kultūros ir ekonomikos srityse tarp Lietuvos ir Jungtinių Valstijų bei teikti pagalbą Lietuvos piliečiams. Man yra labai džiugu ir aš tikrai labai didžiuojuosi tuo, kad galiu panaudoti visą savo patirtį ir savo ryšius, kad atneščiau naudos abiems šalims, nes jas abi be galo myliu. Tiesą sakant, aš nedarau nieko naujo – visą gyenimą būtent tai ir dirbau, tik dabar turiu oficialų titulą, oficialias pareigas.

– Ką manote apie šiandieninę Lietuvą? Kokios yra svarbiausios jos bėdos?

– Lietuvą galima pavadinti pirmaujančia pasaulyje ekonominių reformų srityje. Lietuvos prezidentė ir ministras pirmininkas dirba kaip gera, vieninga komanda, o ministrai yra be galo gabūs, protingi ir savo darbą išmanantys žmonės. Dabartinė Lietuvos valdžia man iš tikrųjų daro labai didelį įspūdį ir aš tikrai di džiuojuosi, kad jie taip dirba. Manau, kad rimčiausią Lietuvos problemą dabartiniu metu gerai savo garsiaisiais žodžiais apibūdino didis valstybės veikėjas Benjamin Disraeli pasakęs: ,,Daug lengviau yra kritikuoti, nei būti teisiu.’’ Jei tik galėtume paimti kiekvieno žmogaus, kuris skundžiasi ir kritikuoja, neigiamybes, ir tą energiją nukreipti į teigiamą problemų sprendimą, daug kas pasikeistų. Taip pat, atrodo, egzistuoja kita su tuo susijusi problema: nenoras pripažinti kitų darbo arba prašyti pagalbos. Žinoma, tai nėra visuotinė problema. Tie, kurie yra pakankamai išmintingi, išlieka susikaupę, mokosi dirbti komandoje ir ieško priemonių kelių ir būdų.

– Ar turite šūkį, kuriuo vadovaujatės?

– Kiekviena diena yra puiki diena.
   
Kalbėjosi
Karilė Vaitkutė