Bruno Torfs nepaprastai įdomios medžio skulptūros po didžiojo gaisro Australijoje liko tik nuotraukose.

Apmąstymai iš Lietuvių sodybos žemės apačioje
Jaukus kampelis senstantiems lietuviams

NIJOLĖ JANKUTĖ

Kada tik aplanko mane brangus „Draugas” iš Čikagos, tuojau skaitau Juozo Gailos „Apmąstymus iš Ellicot miestelio”. Ir štai man kilo mintis „apmąstyti” Lietuvių sodybą, šiame „žemyn galva” esančiame Žemės pusrutulyje.

Lietuvių sodyba – jaukus, gėlėmis ir krūmais žydintis kampelis Sidnėjaus priemiesčio priemiestyje. Toli nuo visko ir nuo visų. Net ir lietuvių klubą „Dainava” didesniame Bankstown mieste galima pasiekti, tik jei turi mašiną arba išsikvieti taksi. Sodybos gyventojai – lietuviai pensininkai. Vienas, kitas dar vairuoja, tai ir man pasitaiko proga pasižmonėti toje, gana puošnioje „Dainavoje”. Šiame lietuvių klube vyksta Sidnėjaus lietuvių susirinkimai, pobūviai, dar gana pajėgaus „Dainos” choro koncertai, veikia lietuvių kooperatyvas/kredito bendrovė „Talka”. Čia yra ir savaitraščio „Mūsų pastogė” redakcija ir lietuviškų knygų bei žurnalų gausi biblioteka. Čia skautai rengia Kaziuko muges, čia gyvuoja ir bibliotekos Bičiulių būrelis (kuriam su malonumu priklausau), kuris retkarčiais surengia literatūrines popietes. Nors Sidnėjaus apylinkių veiklieji lietuviai sensta, bet vis dar atsiranda jaunesnių (kartais net naujakurių iš Lietuvos), todėl klubas „Dainava” dar „dainuoja”!

Bet laikas grįžti į Lietuvių sodybą. Šį jaukų kampelį senstantiems lietuviams įkūrė šviesaus atminimo Ona Baužienė. Visų su pagarba minima, ji buvusi didelės energijos, veikli Škotijos lietuvė, į Australiją su vyru, Lietuvos karininku, atvykusi dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ji sugebėjusi iš Australijos valdžios gauti reikalingą finansinę paramą, o pati Sodyba, administruojama Australijos lietuvių moterų draugijos, buvo pastatyta 1984 m. lietuvių lėšomis.

Šią vasarą mes, sodybiečiai, džiaugiamės, kad Sidnėjaus apylinkių neužklupo gaisrai, kurie klaikiai nusiaubė pietų Australijos apylinkes. Sudegė ištisos gyvenvietės, maži miesteliai, žuvo daugiau nei 200 žmonių, nekalbant jau apie šimtus tūkstančių naminių gyvulių ir laukinių žvėrelių. Nors šalpa padegėliams plūsta masiškai, bet kol atstatys gyvenvietes, žmonės turės glaustis pas gimines, palapinėse, „trailer” parkuose.

Šiuo metu Australijos spauda pilna gaisro nuotraukų. Dvi iš jų labiausiai „išgarsėjo”. Tai apdegusi koala ugniagesių girdoma iš buteliuko, vėliau veterinarų gydoma, aptvarstytom kojytėm, apsvilusiom ausytėm. Kita žymi nuotrauka – medžio skulptūrų meistro dail. Bruno Torfs. Jo nepaprastai įdomios medžio skulptūros, eukaliptų miške išstatytos, pavirto į pelenus. Laimė, kad tas menas buvo anksčiau nufotografuotas, tai galima juo pasigėrėti spaudoje ir internete. Bruno Torfs sukurtos kumpanosės raganos, iš kelmų išskaptuotos baidyklės, nykštukai, miškų deivės labai primena įdomiuosius Raganų kalno „medinius stebuklus” arti Nidos, Lietuvoje.

Ugnies pavojus gresia taip pat ir Sodybai, nes jos ribose keroja krūmai ir aukšti eukaliptai, kurie ištisus metus meta savo sausus lapus ir srūva rudais sakais. O į kitą pusę nuo Sodybos plyti milžiniškas „bush” – valstybinis parkas. Taigi, mieli skaitytojai, gyvenantys Šiaurėje „aukštyn galva”, pagalvokite, kaip pas jus saugu!

• • •

O dabar – linksmiau. Būtent, ką įdomaus ir keisto matau sėdėdama savo balkonėly. Pirmiausia – dvi didžiules uolas, už Lietuvos Puntuką žymiai didesnes. Iš tikrųjų, visa Sodyba stovi ant vaizdingų smiltakmenio uolų. Gerai, kad tų uolų tik pakaušiai išlindę, o visa jų didybė remiasi žemai į krūmynus. Ant jų kartais užropoja driežai kokių 30 cm ilgio. Jie ilgai ir ramiai saule mėgaujasi, bet išgąsdinti išžioja skaisčiai mėlynas gerkles ir dingsta žaibo greitumu. O mažyčių, piršto ilgio driežiukų, pilna visur. Dažnai jie įslenka ir į kambarius. Tada aš, kaip skautei – gamtos draugei dera, juos gaudau ir išmetu darželin. Nenoriu jų skriaust ir griebt už uodegos, nes ji nutrūksta, o driežiukas vis tiek šmirinėja po kambarį.

Na, gyvačių sutikt dar neteko, bet su didžiaisiais vorais, vardu „hunstman”, esu artimai susipažinusi. Jie mėgsta apsigyvent kur nors kambario paluby. Gerai, kad nenuodingi, o naudingi – gaudo įvairius vabzdžius. Deja, jie labai negražūs: rudi, plaukuoti, kai kurie beveik delno dydžio! Vienas kitas buvo pas mane apsilankęs. Reikėjo daug pastangų juos sugauti ir lauk išmesti.

Iš simpatiškesnės gyvūnijos – paukščiai. O jų čia didelė įvairovė. Yra net labai gražiai giedančių, švilpiančių, kaip tos, į lietuviškas šarkas visai panašios „magpies”. Jos atrodo gana piktai, nes turi aštrius, pilkus snapus, bet švilpia, traliuoja kaip skudučiai. O jei pradedi kartu švilpaut, labai susidomi ir pradeda pritarti. Bet man patys įdomiausi, juokingiausi paukšteliai – kookaburos. Nedidučiai, plokščiagalviai su ilgais kietais snapais, mažytėm kojytėm. Jie – mėsėdžiai – driežų ir mažų gyvačiukių gaudytojai. Jei pavaišini dešrelės gabaliukais, greit pripranta ir net lesa iš rankų, tik reikia saugot pirštus, nes snapas kaip replės, pritaikytas pavojingam grobiui užmušti.

Na, nuo meilių paukštelių – prie įdomių, bet labai nemeilių. Tai didžiosios papūgos, geros vištos dydžio, vardu cockatoo, o kitos, visai mažytės, pasipuošusios skaisčiai žaliomis, geltonomis, mėlynomis plunksnomis. Tai įkyriosios lorikeets. Papūgos minta sėklomis, yra rajos ir nuolat alkanos. Didžiųjų cockatoo balsų gali pavydėt visi vaiduokliai ir užkeiktos dvasios. O rėkauti jos labai mėgsta. Visur skamba jų šaižūs klyksmai. Be to, cockatoo turi keistą įprotį, eukaliptams žydint (vasario, kovo mėn.) skint ir žemėn mest jų žiedų kekes. Tos baltų žiedelių lyg žvaigždučių kekės, tai gražiausia, ką tie nusilupę medžiai milžinai turi. Kuo tie žiedai papūgas vilioja, paslaptis, kurios man dar niekas neišaiškino. Vakarais, žiūrėk, sutupia kelios „kukės” eukaliptų viršūnėse ir pradeda jų žiedus skinti. Skina ir meta, skina ir meta ir dar pažiūri, ar nukrito. Todėl tais mėnesiais visi takai, šaligatviai, daržai nukloti eukaliptų žiedų žvaigždėtom kekėm. O mažosios lorikeets prilygsta gatvės vaikėzams: klykia, čirškia, klega, o jei palesini, įkyriai draugystei nebėra galo. Viena Sodybos gyventoja, tas lorikeets nuolat lesindama, labai jas išpaikino. Dabar neturi bute ramybės, nes jos įskrenda į vidų, tupia ant pečių, ant rankų reikalaudamos sėklų.

Tai tiek apie mano sparnuotus ir keturkojus Sodybos gyventojus. Nors Sodyba toli nuo jūros, bet noriu paminėt, kokie pavojai gresia pajūrio gyventojams. Tai ne Sodybos vorai, driežai ir papūgos. Tai rykliai Sidnėjaus uoste ir paplūdimiuose. Jie vis dažniau užpuola besimaudančius. Šiais metais per 2 mėn. jau buvo užpulti ir sunkiai sužaloti trys žmonės. Gamtininkai aiškina, kad klimato kaita turi įtakos jūrų gyvūnijai ir ypač ryklių mitybai. Taigi, mieli „Draugo” skaitytojai, vasarai atėjus, be baimės šokit į šiltas, gėlas, nepavojingas Michigan ežero bangas! Iki kito „pasimatymo” „Draugo” puslapiuose.