group
Šatrijos Raganos minėjimo programos atlikėjai. Jono Kuprio nuotraukos

Iš kibirkštėlės – žiburys

INDRĖ TIJŪNĖLIENĖ

2012 metai yra Palaimintojo Jurgio Matulaičio metai. Tad meldžiamės, kad gėris nugalėtų blogį, kad mumyse augtų krikšto vaisiai – tikėjimas, viltis, meilė, išmintis, teisingumas, tvirtumas ir susivaldymas. Siekiame tapti „žmonėmis pagal Dievo širdį”. Kaip tinkama, kad tokiais metais, būtent – kovo 25 dieną, Pasaulio lietuvių centre, Lemont, IL, ateitininkių korporacija ,,Giedra” suruošė rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos minėjimą.

Marija Pečkauskaitė mokėsi Petrapilyje, aukštuosius mokslus lankė Šveicarijoje. Ji rašė auklėjimo klausimais, buvo Marijampolės „Žiburio” mergaičių gimnazijos mokytoja ir direktorė, o, persikėlusi gyventi į Židikus, tęsė švietimo darbus, užsiėmė labdara.

Tarp Pečkauskaitės žymiausių kūrinių yra „Sename dvare”, „Viktutė”, „Vincas Stonis”, „Irkos tragedija”, „Kraitis”. Savo raštuose ji vaizduoja dvaro romantiką, mergaitės, bręstančios sulenkėjusiame dvare, vidinį gyvenimą, tautinės dvasios kilimą. Rašytoja skatina meilę gimtajai žemei ir idealizmą. Skaudžius Irkos pergyvenimus suprastų ne vienas ir šių dienų vaikas.

Korp! Giedra pirmininkė Raminta Marchertienė padėkojo susirinkusiems ir priminė, kad šiais metais korporacija, Pirmos Nepriklausomybės metais Lietuvoje gausiausia mergaičių korporacija, švenčia 85 metų jubiliejų. Ta proga planuojama išleisti korporacijos istoriją, vėl atkurti „Giedrą” Lietuvoje.

Marchertienė papasakojo, kad kai Korp! Giedra 1927 m. įsisteigė Kaune, Pečkauskaitė turėjo svarią įtaką ir su prof. Stasiu Šalkauskiu tapo pirma Korporacijos garbės nare. Jaunos studentės spietėsi apie Pečkauskaitę, kuri jas mokė, patarė, drąsino ir skatino rašyti į mergaitėms skirtą žurnalą „Naujoji Vaidilutė”, į kurį pati daug rašė. Pirmininkė citavo Kazimierą Čibirą, kuris knygoje „Gyvenimo menininkė” rašo: „Ji sugebėjo stovėti ant tų spindinčių viršukalnių, nuo kurių žiūrima į žemę plačiai... Ji tartum saulėgrąža vis stiebiasi į religinį idealą.” Pečkauskaitė suprato ir mylėjo žmones, rinko maistą iš turtingesnių ūkininkų ir dalijo jį vargingoms šeimoms.

sokGiedrė Griškėnaitė-Gillespie apžvelgė Šatrijos Raganos gyvenimo kelią. Marija Pečkauskaitė, rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, tautinio judėjimo dalyvė, gimė 1877 m. vasario 24 d. motinos Stanislavos Šiukštaitės dvare Medingėnuose. Netrukus tėvai persikėlė į paveldėtą Labūnavos dvarą, esantį Telšių apskrityje. Marija, vyriausia, turėjo seserį Sofiją ir brolius Steponą ir Vincą. Ūkininkavimas nesisekė, tėvas dvarą perleido nuomininkui, o pats išsinuomojo mažesnį Užvenčio dvarą. Nors Pečkauskaitė namuose kalbėjo lenkiškai, vaikai bendravo su kaimo vaikais ir mokėjo žemaitiškai. Namuose buvo biblioteka, buvo rūpinamasi vaikų auklėjimu.

Povilo Višinskio paskatinta, Marija mokėsi lietuvių kalbos. Ji mokėsi Petrapilio gimnazijoje ir studijavo bitininkystę Varšuvoje. Višinskio rūpesčiu Pečkauskaitė gavo katalikų draugijos „Motinėlės” stipendiją ir, būdama 28 metų, išvyko studijuoti į Šveicariją, kur, pedagogo Friedrich Wilhelm Foerster paskaitų veikiama, suformavo savo požiūrį į auklėjimą.

Tėvui mirus, motina likvidavo praskolintą Labūnavos dvarą, išvažiavo į Šiaulius. Šeima liko be turto ir pajamų. Marija vertėsi privačiomis pamokomis ir taip stengėsi išlaikyti penkių asmenų šeimą. Praėjus dvejiems metams po tėvo mirties, džiova mirė 17 metų brolis Steponas, vėliau mirė ir brolis Vincas.

1909 m. Marija Pečkauskaitė tapo „Žiburio” mergaičių progimnazijos vedėja, kur darbavosi šešerius metus. 1915 m. Židikuose mirė jos mama. Pečkauskaitė tęsė pedagoginį darbą, atidarė lietuvišką mokyklą. Prelegentė tęsė: „Beviltiškai kovodama su kaulų vėžio liga, Marija nenuilstamai dirbo – įkūrė labdarystės draugiją, ambulatoriją, senelių prieglaudą, knygyną, pradėjo blaivybės namų statybą, suorganizavo jaunimo chorą, kūrė veikalus, rašė apie jaunimo auklėjimą, vertė Foersterio raštus, palaikė ryšius su katalikiškomis organizacijomis ir spauda. 1926 metais parašė svarbiausią savo pedagoginį veikalą ‘Motina – auklėtoja’.”

Už nuopelnus pedagogikai Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetas suteikė Pečkauskaitei filosofijos garbės daktaro laipsnį, o vyriausybė pagerbė Gedimino III laipsnio ordinu. Pečkauskaitė mirė sulaukusi 53 metų, 1930 m. liepos 24 d. Palaidota Židikų kapinaitėse.

Linas Umbrasas apžvelgė Pečkauskaitės asmenybę ir kūrybą. Marija gyveno kitiems. Jai buvo malonu daryti kitiems gera. Ji buvo kukli, skleidė gėrį, vertino kitų darbą. Savo kūryba nagrinėjusi aktualias temas norėjo užlyginti plyšį tarp kaimo ir dvaro. Aprašydama kaimo žmones, Pečkauskaitė stengėsi įžvelgti žmogaus sielą.

Rita Venclovienė pianinu paskambino Šatrijos Raganos mėgstamo kompozitoriaus Frederic Chopin valsą op. 64 nr. 2 ir noktiurną op. 32 nr. 1. Jautriai ištraukas iš Šatrijos Raganos „Sename dvare”, „Viktutės”, „Vasaros nakties”, „Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai” vaidino Linas Umbrasas, Vida Gilvydienė, Sandra Giedraitienė, Giedrė Gillespie, Agnė Giedraitytė ir Vytautas Staniškis. Jaunieji dainorėliai Agnė Giedraitytė (10 m.) ir Vytautas Staniškis (10 m.) sužavėjo susirinkusius padainavę „Šlama šilko vėjas” ir „Aš įsėdau į laivelį”, akompanuojant Ritai Venclovienei. Jaunos „Vyčių” šokėjos (vadovė Lidija Ringienė, choreografė Birutė Matukonienė) Laura Juzėnaitė, Kotryna Pavilionytė ir Kristina Šeškaitė grakščiai sušoko „Kepurinę” ir su klumpėmis „Barbarytę”.

Korp! Giedra pirmininkė Marchertienė minėjimą baigė 1930 m. spalio mėnesio žurnalo „Naujoji Vaidilutė” žodžiais:

Kaip kibirkštėlė atėjai ir iš tos kibirkštėlės uždegei didelį, šviesų žiburį, ir švietei juo kitiems per visą gyvenimą, ir šildei kitus – užmiršusi save buvai kitų gyvenimo šviesa ir paguoda.

Žmonių meilėj radai stebuklą – buvai visiems kaip geroji pasakos laumė, kuri vargo skudurus pakeičia šilkais ir nutildo našlaičio verksmą...

Išgirdai tėvų žemės balsą ir atidavei jai savo meilę, savo gyvenimą, ir kėlei ją savo žodžiu iš amžių miego, ir puošei ją savo darbu, kad būtų gražesnė, skaistesnė, šventesnė...

Skausmo ir vargo išėjai taką, bet dvasia skrajojo aukštybių keliais. Ten surinkai žiedus ir paskleidei savo žemės vaikams, kad žinotų, kaip siela ilgėdamasi myli ir mylėdama ilgisi amžinybės.

Ir ilgesiu siela plasnojo į amžinąją grožio tėvynę, ir ištroškus širdis skubėjo prie negęstančios meilės, prie tikrosios gyvybės versmių...

Ir nutilo nuobodžios žemės giesmės, – prabilo nepabaigiama amžinojo grožio simfonija...
• • •

Kai, būdamos studentės, susižavėjusios vyresniųjų giedrininkių idealizmu, orumu, švietėjiška veikla, įstojome į Korp! Giedrą, susidarė „Kultūrininkių” ir „Visuomenininkių” būreliai – vyresnės veikė viename, jaunesnės – kitame. Laikui bėgant, abu būreliai susiliejo į vieną. Korporacija tebegyvuoja. Kasmet įteikiama premija moteriai Lietuvoje, pasižymėjusiai krikščioniškų idealų tarnyboje. Kasmet visuome nė „pavaišinama” kultūriniu renginiu.

Korp! Giedra valdybą sudaro: pirm. Raminta Marchertienė, vicepirm. Rita Venclovienė, sekr. dr. Ramunė Račkauskienė ir ižd. Giedrė Gillespie.

Valdybos, visų atlikėjų ir nuotraukų parodėlę suruošusio Thomas Gillespie dėka kovo 25 dieną ne tik geriau susipažinome, bet ir pamilome Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą.

g
Giedrė Griškėnaitė-Gillespie ir Vida Gilvydienė
g
Vida Gilvydienė, Linas Umbrasas ir Giedrė Griškėnaitė-Gillespie
g
Agnė Giedraitytė ir Vytautas Staniškis
g
Agnė Giedraitytė ir Sandra Giedraitienė
g
Agnė Giedraitytė, Sandra Giedraitienė ir Vytautas Staniškis