kaleim

Prie Montevideo esančiame kalėjime sėdi bent vienas lietuvis, San Paulo – gal 12, o Limos kalėjime sėdi iki 30 vyrukų ir moterų.

Naujoji misija Pietų Amerikoje

Prel. EDMUNDAS PUTRIMAS

Dievo Gailestingumo metais primename tikintiesiems, kad pagrindinė Dievo savybė yra Jo Gailestingumas. ,,Dievo gailestingumas nuo amžių beldžiasi į žmogaus širdį, sužeistą nuodėmės, slegiamą kančios, nevilties ir baimės. Jis drąsina, guodžia, ragina pasitikėti Viešpaties gerumu ir meile” (Kardinolas Bačkis, ,,Ganytojo laiške Dievo Gailestingumo metams’’, 2011 m. sausio 6 d.).

Savo kasmetinę kelionę į Pietų Ameriką papildžiau dar viena misija. Jau keturioliktą kartą globojau Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavimą, šiemet vykusį 2011 m. vasario 11–16 d. Buenos Aires, Berisso ir Rosario (Argentina), apie kurį išeivijos spaudoje rašė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir PLJS valdybos narys Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Šia proga taip pat lankiausi įvairių Lietuvių Bendruomenių surengtose Vasario 16-osios šventėse Pietų Amerikoje – Berisso, Rosario, Montevideo ir Sao Paulo miestuose.

Tačiau ne apsilankymas Nepriklausomybės minėjimuose tapo mano naująja misija, o kelionės į Montevideo (Urugvajuje) ir Limos (Peruvijoje) užmiesčius, aplankant ten kalinčius lietuvius. Apie juos sužinojau iš Limoje gyvenančio lietuvio, kuriam pagailo į narkotikų didžiųjų ,,tūzų” verslininkų spąstus patekusių tėvynainių. Prie Montevideo esančiame kalėjime sėdi bent vienas lietuvis, San Paulo – gal 12, o Limos kalėjime sėdi iki 30 vyrukų ir moterų, kurių amžiaus vidurkis – apie 22–23 metai.

Mintis aplankyti kalinius kilo gavus elektroninį laišką iš Limos lietuvio. Savo laiške 2010 m. gruodžio mėnesį jis parašė PLB valdybai apie apgailėtiną būklę jaunų lietuvių, kurie daugeliu atvejų buvo suvedžioti ir apgauti – tapo didžiųjų narkotikų verslo interesų aukomis. Gali būti, kad ne kiekvienas tuo patikės. Jaučiu, kad taip yra dėl to, kad visuomenėje sukerojęs sekuliarizmas, ją veikianti žiniasklaida, filmai ir materialistinis gyvenimo būdas įdiegė tam tikrą cinizmo jausmą, kuris dažnai nustelbia atjautą kitiems. Kur dingo gailestingumas?

Ekonomines krizės pasekmės vis dar stumia lietuvius masiškai emigruoti į svetimus kraštus. Daugybė emigrantų atsirado Anglijoje, Airijoje, Ispanijoje, nesitikėję, kad bus taip sunku ir svetur užsidirbti duoną. Jau rašyta apie prekybą žmonėmis, ypač jaunomis moterimis, jų pardavimą prostitucijos verslui svetimuose kraštuose. Taip ir šie, dabar kalintys Pietų Amerikoje lietuviai, buvo ,,greito dolerio” sugundyti, deja, net išnaudojami.

Nelaimė daugumai jų prasidėjo per malonias, naujas, net lietuviškas pažintis, kai draugiškon kompanijon pakviesti sužinojo apie dideles sumas, kurias galėtų užsidirbti, – ,,tik” nukeliavę į Pietų Ameriką. Aišku, atgal reikės vežti tam tikrą lagaminą. Kiti žinojo, kad reikės vežti nelegalias prekes, narkotikus ar net juos nuryti, kad lengviau prasmuktų pro apsaugą oro uostuose. Visų šių kalinių patirtis labai panaši. Jie pasakojo, kad iš nepažįstamo, bet labai malonaus asmens gaudavo pinigų už skrydį, užsakytą viešbučio kambarį, vėliau kelionės metu susilaukdavo skambučio arba fakso, gaudavo bilietą skristi į dar kitą vietą. Kelionės pabaigoje buvo įteikiamas paketukas arba portfelis, su kuriuo tuomet reikėjo vykti į oro uostą skrydžiui atgal į Europą. Lietuviui ar lietuvei tik įkėlus koją į oro uosto terminalą, prisistato policija. Nusiveda, tardo, randa narkotikus. Kaip tyčia. Kodėl? Nes, matyt, tuo metu didesniais kiekiais narkotikus vežantys didesni ,,tūzai” lengviau praslenka pro kitų, papirktų pareigūnų primerktas akis. Teisybė? Šiuos faktus patvirtinta konsulinės tarnybos ir nepapirktos policijos pareigūnai. Tie lietuviukai, kaip ir visi kiti, kurie perveža narkotikus, vietinių yra vadinami ,,burros” – asilais.

Kokia jų ateitis? Už narkotikų vežimą skiriama 8–10 metų kalėjimo. Norint sumažinti baudą iki dvejų-trejų metų, reikia advokatų, kuriems apmokėti pinigų lietuviai patys neturi. Valdžia paskiria vietinius advokatus, kuriems kuo ilgiau byla tęsiasi, tuo daugiau naudos. Lietuviai kalėjime turi tik tai, ką vežėsi vykdami į oro uostą. Kaliniams neparūpinamas net čiužinys, pats kalinys turi jį nusipirkti. Sunaudoję muilą ir paprasčiausius reikmenis, kuriuos vežėsi namo, nebeturi iš ko naujų nusipirkti.

Aplankiau ir vyriškį, kalintį prie Montevideo, ir daugiau kaip 30 lietuvių prie Limos esančiame vyrų kalėjime. Gavau leidimą jiems atskirai laikyti Mišias, su jais pasikalbėti, išklausyti išpažinčių. Be galo sunku buvo matyti slegančią aplinką, jų vienišumą. Paveikė mane ir jų ašaros, man palaiminus juos ir jų gimines Lietuvoje ir kraštuose, iš kurių jie išvyko ieškoti laimės. Vieni giminėms gėdijasi pranešti, kas jiems nutiko, kiti neturi iš ko nusipirkti popieriaus ir pašto ženklų laiškui parašyti namo.

Vienintelė Lietuvos Respublikos ambasada Pietų Amerikoje, esanti Buenos Aires, Argentinoje, taip patputrim neturi lėšų, kurias galėtų skirti kalinių padėčiai pagerinti, jau nekalbant apie bilietų grįžimui į namus parūpinimą. Kiek žinoma, tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos valstybių nėra pasirašytos sutartys dėl kalinių grąžinimo ar sąlygų advokatų apmokėjimui, stengiantis trumpinti jų baudos atlikimo laiką.

Kas darytina? Artimiausiu laiku tarsimės su įvairiomis įstaigomis ir organizacijomis, bus stengiamasi lietuvių kalinių padėtį kaip nors palengvinti, paskleisti jaunimui žinią, atbaidant nuo tokios veiklos.

Prisimenu, gal prieš 20 ar daugiau metų matytą Kanados valdžios plakatą Toronto oro uoste, kuriame buvo ryškiai parašyta: ,,Valdžia negins ir neužtars tavęs, jei pakliūsi už grotų dėl narkotikų.” Tad ar verta būti ,,asilais”!?

Prel. Edmundas Putrimas – Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai.
Prel. E. Putrimas laiko lietuviškas Mišias
P. Amerikoje kalintiems lietuviams.