Vienuolio Bo Haeng pilkas drabužis ir plati šypsena nustebino ne vieną

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai „Draugui” iš New York
   
Buvęs pantomimos aktorius, režisierius ir žurnalistas Kęstutis Marčiulynas šių metų kovo 26 dieną iš Pietų Korėjos viešnagės į New York miestą atvyko kaip zen budistų vienuolis Bo Haeng. Kęstučio kalba, mintys, šypsena, pasakojimai apie gyvenimą vienuolyne, tradicijas ir kasdienybę pribloškė ne vieną.

Turbūt ne vieną iš mūsų kamuoja klausimas, kodėl žmonės meldžiasi, medituoja ir netgi tampa vienuoliais. Vienuolio Bo Haeng teigimu, „vienuolystė yra atsidavimas ir įėjimas į kažką, net nežinai ką”. Palikęs teatrą, draugus ir Tėvynę, Kęstutis išvyko į Pietų Korėją, pasirinkdamas vienuolio kelią. Kodėl? Anot jo, dar būdamas Lietuvoje ir dirbdamas teatre, domėjosi joga, energetiniais dalykais, jausdavo žmones per atstumą. Į Lietuvą kartą atvyko vienas mokytojas iš Lenkijos, tad Kęstutis, gerai susipažinęs su korėjietiška meditacija, ilgai nelaukęs suorganizavo susitikimą su juo. Jam labai patiko jo mintys ir tai, ką jis daro, todėl pats nusprendė tapti vienuoliu.

Pasak Marčiulyno, šio pasirinkimo šaknys buvo daug gilesnės. „Šiais laikais labai sunku rasti autoritetą, dvasinį vedlį, kuris pasakytų, ką daryti su šiuo gyvenimu, su šiuo kūnu”, – suitikimo metu su niujorkiečiais sakė vienuolis, tačiau jam pavyko savo gyvenime sutikti tokių žmonių, iš kurių jis sėmėsi dvasinės išminties. Skirtumas tik tas, jog Marčiulynas tai darė netiesiogiai, jausdamas jų paslaptį, išmintį ir pats savyje viską giliai apsvarstydamas. „Budai irgi niekas nepasakė, kaip ir ką reikia daryti ir kaip gyventi. Gyveno savo rūmuose ir vargo nematė, kol pagaliau vieną naktį, pabėgęs į mišką, po ilgų kentėjimų suprato, kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė ir pradėjo skelbti savo mokslą”, – teigė vienuolis.

Marčiulynas jau 20 metų yra vienuolis. Prieš 10 metų išvyko į Pietų Korėją, o šiuo metu dirba šventykloje vyriausiu vienuoliu. Kad tai pasiektų, jam teko praeiti beprotiškus kančios kelius. Kęstučio teigimu, tarnavimas Sovietų armijoje buvo tik desertas, palyginti su tuo, ką jam teko patirti tampant vienuoliu. Marčiulynas pasakojo, kaip reikėdavo sėdėti po dešimt valandų ramioje pozoje ant kelių ir padaryti po 1,000 nusilenkimų. Apie bendravimą su kitais net negali būti kalbos. Sėdi ramiai, suglaustom kojom, o rankos – prieš krūtinę. Dabar niekas nepasikeitė, tačiau skirtumas tik tas, jog jis suprato, kas yra meditacija, ir kad viskas yra paremta meile, nors pirmomis dienomis jos nė lašelio nerasi. Tai tik vėliau supranti – savo patirtimi dalijosi lietuvis.

Kęstučiui šie išbandymai buvo trigubai sunkesni, kadangi jis išvyko į Pietų Korėją nemokėdamas net kalbos, o be to, vis dažniau jo klausė: „Ko čia atvykai?” „Tai dabar nepritampu nei ten, nei ten”, – juokavo jis.

Kitas etapas yra galvos nuskutimas. Tai aktas, simbolizuojantis visų ryšių nutraukimą su išoriniu pasauliu, su visais pomėgiais ir įžengimas į naujo gyvenimo etapą. Dabar šiam zen budistų vienuoliui yra belikęs paskutinis išbandymas – atsėdėti kambarėlyje trejus metus vienam, visiškai atsiskyrusiam nuo pasaulio. Anot Marčiulyno, jei jo mokytojas leis, jis tą planuoja daryti po metų.

Susitikimo metu lietuvis sutiko papasakoti apie gyvenimą ir patirtį vienuolyne ir atsakyti į keletą klausimų.

Kokia yra kasdienybė zen budistų vienuolyne?

Dienotvarkė gana griežta. Keliamės 2:30 val. ryte, turim susirinkimą, tada medituojame, o vėliau valgome pusryčius. Po to giedame ir vėl medituojame. Kadangi esu vyr. vienuolis, tai turiu prižiūrėti, kad viskas vyktų laiku. Tris žiemos ir tris vasaros mėnesius meditacijos būna ypatingos – tada medituojame po 9 valandas kasdien. Miegoti einame 22 valandą ir miegame po 4–4,5 valandas. Kartais, jei turiu laisvesnę valandėlę, nusnaudžiu dienos metu. Kadangi mano pareigos atsakingos, nenoriu ko nors padaryti ne taip.

Koks meditacijos tikslas?

Turbūt ne visi žinome, kad du pirštai žemiau bambos yra visas žmogaus energetinis centras. Tiesą sakant, to net knygose nerašo. Šis energetinis centras yra pagrindas, valdantis žmogaus jausmus, poelgius, mintis ir visa, kas vyksta jo gyvenime. Todėl pirmas dalykas, kurį žmogus turėtų daryti, tai stiprinti šią vietą. Toks būtent ir yra meditacijos pagrindinis tikslas.

Kaip valdyti savo mintis meditacijos metu?

Minčių valdyti nereikia. Viskas sueina į energetinį žmogaus centrą, kuris yra, kaip minėjau, du pirštai žemiau bambos. Tereikia tik kvėpuoti, nieko negalvoti, visas mintis sutelkti į kvėpavimą ir būti čia ir dabar. Taip galima pamatyti save, pamatyti, kokioj būsenoj esi. Tik jokiu būdu negalima savęs kritikuoti, tai nėra gerai. Reikia nurimti, nes tik ramybės būsenoj ateina tokie atsakymai, kurių galbūt net nesitiki. Ir svarbiausia, nieko nenorėti, užmiršti save, būti be jokio mąstymo, nes viskas yra tuštuma, nieko nėra aplink. Bet koks veiksmas be idėjų ir nuomonių, daromas automatiškai, jau yra iš meilės. Nieko nenorėjimas padeda susijungti su visata.

Iš kur ateina tas atsakymas, kai nurimsti?

Kai žmogus nurimsta ir išsilaisvina iš minčių, išgirsta atsakymą. Tas atsakymas neateina iš kažkur aukštai, jis ateina iš pačio žmogaus. Meilė yra mumyse, o tai reiškia, kad ir Dievas yra mumyse, nieko nėra išorėje. Žmogus, užmiršęs visas savo problemas ir išvalęs save, atgauna ryšį su Dievu, kuris yra kiekviename žmoguje. O šis ryšys padeda atrasti dvasinį tašką, iš kurio viskas ir ateina.

Kaip jūs suprantate Kristų?

Jei nematai Kristaus savyje, tai kur kitur jį pamatysi? Užtenka pasižiūrėti į Kristaus gyvenimą. Jis paliko mokymą, kurį kiekvieną minutę mums reikėtų prisiminti. O kaip vis dėl to sunku kai kam gyventi pagal tą mokymą. Žinau, jog svarbiausia viską pradėti nuo savęs.

Susitikimas su Marčiulynu (Bo Haeng) nesibaigė vien pasakojimais apie Korėją, gyvenimą vienuolyne ir šventyklose, apie meditaciją ir jos reikšmę, spalvingų nuotraukų paroda. Susitikimo pabaigoje jis buvo tiesiog „užpultas” minios, kuri vis nesiliovė klausinėjusi apie dorovines normas, kaip sustiprinti savo dvasinę pusiausvyrą, kad galėtum gyventi ramiai ir laimingai. Į tai Kęstutis turėjo vienareikšmį atsakymą, „Žmogus pats yra atsakingas už tai, kas vyksta čia ir dabar. Jeigu mes kažką blogai pagalvojam, tai tokį gyvenimą ir turėsim. Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Šitą akimirką turi būti tas, ko sieki, tai yra, padėti kitam. Pats svarbiausias gyvenimo tikslas – padėti kitam be jokio noro kažką gauti atgal. O didžiausia vertybė yra atgaila ir atjauta, kuri yra visiškas savęs atidavimas.”

 Susitikimo pabaigoje visi nesiliovė klausinėję Kęstučio Marčiulyno apie dorovines normas, kaip sustiprinti savo dvasinę pusiausvyrą, kad galėtum gyventi ramiai ir laimingai.