Lietuvių auditorija Čikagos Bridgeporto rajone. Jono Kuprio nuotr.
Šis bei tas apie ankstyviausią Čikagos lietuvių veiklą
PETRAS PETRUTIS
Anksčiau Čikagoje gyveno daugybė lietuvių. Čikagos miestas buvo
laikomas daugiausiai lietuvių gyvenamąja vieta. Dabar daugelis
„pirmabangių” ir jų atžalų, o taip pat
„antrabangių” ir „trečiabangių” tautiečių
suspėjo persikelti į artimesnius ar tolimesnius priemiesčius.
Anksčiausiai į Čikagą atvykusiu lietuviu bene reikėtų laikyti kun.
Juozą Juškevičių. Pasak lenkų šaltinių, jis buvo 1863
metais nepavykusio lietuviųlenkų sukilimo dalyvis. Atvykus į JAV, jam
teko klebonauti lenkų ateivių įkurtoje Šv. Stanislovo Kostkos
parapijos bažnyčioje. Ši bažnyčia tebeveikia ir dabar Čikagos
šiaurinėje dalyje. Kiek vėliau į Čikagą atvyko ir prie
geležinkelių tiesimo įsidarbino Jonas Naujalis, Justinas Balseris ir
keliolika kitų lietuvių.
Pirmiesiems JAV atvykusiems nelabai rūpėjo organizacinė veikla. Tik
vėliau, kitataučių pavyzdžiu, prasidėjo savišalpos draugijų
– klubų steigimas.
Pirmųjų draugijų nariai mokėdavo po 3 dol. metinio mokesčio ir susirgę
gaudavo po 5 dol. savaitinės pašalpos. Draugijos nariui mirus,
kiekvienas gyvas narys sumokėdavo po vieną dolerį. Surinkta pinigų suma
būdavo įteikiama mirusiojo našlei arba jo nurodytam asmeniui.
Kai kurios draugijos dar pridurdavo savo iždo pinigais.
Šalpos draugijos stengėsi ugdyti savo narių moralę, puoselėti lietuviškumą, kultūrinį veikimą ir kt.
Teigiama, kad per 75-erius metus buvo įsteigta apie 260 draugijų.
Pirmoji šalpos draugija Čikagoje buvo įsteigta 1883 metais ir
pavadinta Aušros Vartų Panelės Švenčiausios vardu.
Šiai draugijai priklausė tiek lietuvių, tiek lenkų
išeiviai, kilus nuomonių skirtumams, iširo draugijos
veikimas.
1884 m. įsikūrė Šv. Jurgio lietuvių šalpos draugija. Tačiau ir šios draugijos veikimas neilgai užtruko.
1893 m. įsteigtos net trys naujos draugijos: „Draugystė
Šv. Antano iš Paduvos”, Simono Daukanto draugija ir
„Draugystė Šv. Jono Krikštytojo”.
Didžiausioji ir sėkmingiausioji buvo Simono Daukanto draugija.
Štai ką sako pirmoji Simono Daukanto draugijos įstatų
paragrafai: „Skelbti mokslą tarp lietuvių, tobulinti
lietuvišką kalbą, platinti jos literatūrą. Idant pasiekti savo
siekį, draugija rūpinsis įsteigti ir išlaikyti knygyną, kuriame
rasis lietuviškos knygos ir laikraščiai, o taipogi ir
svetimtautiški raštai. Taip pat užsiminės rinkimu
lietuviškų liekanų dėl uždėjimo lietuviško muziejaus. Be
to šelps lietuvius kimbančius į aukštesnį mokslą ir
darbuojančiuosius ant lietuvystės labo...”
Vėliau išleistame draugijos bibliotekos kataloge pažymėta, jog
draugija turėjo 456 knygas. Tai buvo pirmoji Čikagos lietuvių
biblioteka. Taipogi bibliotekos kataloge buvo parašyta, kad į
namus paimtos knygos privalo būti gražiai užlaikytos. Skaitytojai buvo
įspėti, jog bus priversti užmokėti knygos vertę.
„Čikagos lietuvių istorijos” autoriaus Alekso Ambrose
teigimu, buvo pagrobtos pirmosios bibliotekos knygos. Deja, nėra
įvardinti knygų grobikai.
Vėlesniais metais Čikagoje ir apylinkėse buvo įsteigta visa eilė
lietuvių draugijų. Šių dienų akimis žiūrint, kai kurios
draugijos vadinosi keistokai skambančiais vardais, pvz.,
„Auksinės žvaigždės pasilinksminimo ir pašalpos
klubas”, „Lietuvių tvirtybės draugija”, „Unitų
lietuvių pašalpinis klubas”, ,,Draugystė brolių ir
seserų”, ,,Kalvarijos stacijų ir Panos švenčiausiosios
rožančiaus klubas” ir pan.
Negalima pamiršti Čikagoje veikusių, gvardijomis besivadinusių kariško pobūdžio draugijų.
Šių draugijų nariai dėvėjo uniformas, o jų vadovai eitynėse
jodinėjo arkliais. Kai kurių kariškai nusiteikusių draugijų
nariai buvo pasižadėję kovoti prieš Lietuvą pavergusią Rusiją.
Ne visoms ankstyvesnėms lietuvių draugijoms buvo lemta ilgėliau
išsilaikyti. Kai kurioms teko užsidaryti, o kitoms prireikė
susijungti su didesnėmis ir stipriau veikiančiomis draugijomis.
Likviduojant organizacinį veikimą sukaupti pinigai būdavo paskirstomi
kitoms lietuvių draugijoms arba pasidalinami tarp narių. Pavyzdžiui,
viena draugija turėjusi daugiau nei pustrečio šimto narių,
nutarusi užsidaryti, turimus pinigus pasidalijo, likę 27 nariai gavo po
28 dolerius.
Nepamirštinos Čikagoje veikusios lietuvių regioninės draugijos
– tai yra Žemaičių, Suvalkiečių, Kupiškėnų, Biržėnų,
Ūpytės, Krakiškių ir kitos organizacijos.
Gana sėkmingai veikė lietuvių Scenos darbuotojų sąjungos, draugijos bei Britanijoje ir Venesueloje gyvenusių lietuvių draugijos.
Regis, kad apie ankstyvesniais ir vėlesniais laikais Čikagoje ir
apylinkėse veikusias draugijas būtų galima paruošti didokos
apimties leidinį. Nors atviriau kalbant, čionai veikiančiuose lietuvių
archyvuose nėra pakankamai reikiamos medžiagos, dėl ko tenka
apgailestauti.
P. S. Naudotasi Lietuvių tyrimo ir studijų centre saugojamais
ištekliais ir Alekso Ambrose „Chicagos lietuvių istorija
(1869–1959)”.