Jonas Daraška, Dariaus-Girėno transatlantinio skrydžio 60-jų metinių paminėjimo komiteto, kurio rūpesčiu 1993 m. lenta buvo iškabinta, narys. Ligijos Tautkuvienės nuotr.

Graži Dariaus ir Girėno atminimo lentos istorija

AURELIJA DOBROVOLSKIENĖ

 
Tikrai graži dovana Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-čiui buvo Dariaus ir Girėno atminimo lentos sugrąžinimas į Midway oro uostą Čikagoje ir jos atidengimas ,,Concourd A” atvykimo salėje. Ačiū Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui Čikagoje, Dariaus ir Girėno komitetui ir kitoms organizacijoms, atlikusioms tikrai didelį ir prasmingą darbą. Smagu, kad ji nepasimetė tarp gausių gretimoje erdvėje sukauptų rodinių, skirtų Antrojo pasaulinio karo veteranams, o turi savo atskirą, kampu pasuktą sienelę ir atsiveria prieš einančių iš lėktuvų keleivių akis net nepasukus galvos.

Daug žmonių prisidėjo prie šios ypatingos šventės. „Draugo” laikraštyje buvo bandyta padėkoti visiems, daugiau ar mažiau padėjusiems sulaukti tos kiekvienam lietuviui pasididžiavimą keliančios akimirkos. Ilgame sąraše pasigedau Jono Daraškos pavardės. O „Amerikos lietuvyje” (2010 m. kovo 20 d., nr. 12) perskaičiau, kad jis Dariaus ir Girėno atminimo lentą atrado atsitiktinai. Aišku, tai tik apmaudžios klaidos. J. Daraška buvo įvertintas ir apdovanotas drauge su kitais, bet jaučiu pareigą parašyti, kokia buvo šios gražios istorijos pradžia.

2008-jų metų pradžioje Amerikos lietuvių ir inžinierių sąjunga (ALIAS) gavo iš Lietuvos aviacijos muziejaus laišką su prašymu padėti renkant medžiagą Jono Čepo kuriamam filmui „‘Lithuanikos’ didvyriai amžinai gyvi”, skirto lakūnų skrydžio ir žūties 75-sioms metinėms.

ALIAS pasikvietė į talką Arvydą Reneckį, padarėme planą surasti visus galimus archyvus ir nufilmuoti su lakūnais susijusias vietas JAV, tarp jų ir atminimo lentą Midway oro uoste Čikagoje. Nors ir ne viskas būtų buvę panaudota filme, bet Aviacijos muziejui tai būtų buvusi vertinga dovana. Žinojome, kad 1993 metais iškilmingai, net dalyvaujant tuometiniam Illinois valstijos gubernatoriui, atidengta lenta rekonstruojant oro uostą buvo nukabinta. Sklido įvairūs gandai apie jos buvimo vietą, net kad ji ir vėl kabo. Deja, tai buvo tik gandai. Lentos nepavyko nufilmuoti. Ir ne tik jos. Lietuvių Fondui nepaskyrus paramos, teko atsisakyti dalies sumanymų. Kai su A. Reneckiu, ieškodami archyvų apie lakūnus, lankėmės Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, užsiminėme Vilniaus-Čikagos susigiminiavusių miestų prezidentui Stanley Balzekui, Jr., kad reikia kreiptis į oro uosto vadovybę dėl lentos suradimo ir grąžinimo į jai tinkamą vietą atnaujintame oro uoste.

Apie dingusią lentą pasikalbėjome ir su ALIAS veteranu, buvusiu „Technikos žodžio” redaktoriumi, lakūnu Vytautu Pesecku. Nutarus, kad ieškoti lentos oficialiais kanalais bus per ilgas kelias, jam kilo mintis kreiptis į Beverly Shores dažnai besilankantį lakūną Joną Darašką. Jis net 35-rius metus turėjo verslą Midway, remontavo ir pardavinėjo lėktuvus. Šiuo metu jis jau pensininkas, jo lėktuvas, kuriuo vis dar paskraido, yra angare Indiana valstijoje. Ir jo verslas, nors jau mažesnis, persikėlė ten. J. Daraška parūpina detales amerikietiškos gamybos lėktuvams Lietuvoje. Jo ryšiai su Midway oro uostu nėra nutrūkę, ir jis mielai apsiėmė mums padėti. Kas geriau galėtų žinoti, kur ieškoti dingusios atminimo lentos? Juk jis buvo Dariaus-Girėno transatlantinio skrydžio 60-jų metinių paminėjimo komiteto, kurio rūpesčiu 1993 m. lenta buvo iškabinta, narys. Ir neapsirikome. Po kurio laiko V. Peseckas sulaukė J. Daraškos skambučio su gera žinia – dulkėta, visų užmiršta ir apleista lenta surasta stalių sandėliuose.

Apsidžiaugėme ir pradėjome rūpintis, kaip ne itin išvaizdžią seną lentą būtų galima pagyvinti ar iš viso pakeisti. Tarėmės su Aviacijos muziejumi Lietuvoje. Kauno aviacijos veteranų sąjungos pirmininkas Saulius Prialgauskas atsiuntė dailininko Valdo Bubelevičiaus ir architekto Jono Anuškevičiaus sukurtos atminimo lentos su bareljefu pasaulinio garso XIX a. geologui Ignui Domeikai nuotraukas, kurios mums padarė labai gerą įspūdį. Lenta 2002-siais, UNESCO paskelbtais Ignoto Domeikos jubiliejiniais metais, buvo iškabinta La Serenos universitete Čilėje ir prie Bazilijonų vienuolyno vartų Vilniuje.

Netrukus sulaukėme skambučių iš Ernesto Lukoševičiaus ir LR gen. konsulato Čikagoje. Dariaus ir Girėno komitetas pasigedo lentos, kai planavo 75-jų metinių proga padėti prie jos gėlių. Lenta jau buvo surasta, dabar reikėjo pasirūpinti jos iškabinimu. Apsidžiaugėme jų entuziazmu ir ryžtu, neabejojome, kad atminimo lenta Dariaus ir Girėno skrydžio 76-ioms metinėms jau kabos oro uoste. Bet nebuvo taip paprasta. Teko nugalėti daug biurokratinių kliūčių, kol 2009 m. rugsėjo 21 d. įvyko pirmas lietuvių susitikimas su oro uosto valdžia. Į jį Valentinas Ramonis, ,,Lithuanian Heritage” žurnalo redaktorius, jubiliejinio 1993 m. minėjimo organizacinio komiteto pirmininkas, atnešė senojo, skulptoriaus R. Mozoliausko daryto projekto kopiją. Be abejonės, istoriškai teisingiau būtų panaudoti senąjį projektą, kuris tada pasimetė ir liko neįgyvendintas. Svarbiausia, buvo gautas lietuvių delegaciją priėmusios Aviacijos departamento Midway oro uoste vadovės Erin O’Donnell žodinis sutikimas pakeisti esamą lentą nauja. Dariaus ir Girėno komitetas iš karto po iškilmių pradėjo tuo rūpintis.

Reikia padėkoti Aviacijos muziejui ir ypač J. Čepui, ne tik leidusiam Ramūnui Astrauskui panaudoti jo filmą „‘Lithuanikos’ didvyriai amžinai gyvi”, ruošiant filmuotą medžiagą parodyti oro uoste iškilmių metu, bet ir atsiuntusiam papildomų archyvinių nuotraukų bei Dariaus angliškai pasakytos kalbos prieš pakylant pilną įrašą. Šiuo metu J. Čepas renka medžiagą savo naujam sumanymui – dokumentiniam filmui apie lakūną Feliksą Vaitkų.

Bet didžiausios padėkos ir pagarbos nusipelnė Illinois lietuviai bei Dariaus ir Girėno skrydžio 60tųjų metinių minėjimo komitetas – Valentinas Ramonis, Stanley Balzekas, Jr., Stasys Briedis, Tadas Bukaveckas, Jonas Daraška ir Edmundas Jasiūnas – už jų puikų sumanymą ir jos įgyvendinimą 1993 metų liepos 17 d. Kaip be Vasario 16-osios nebūtume turėję Kovo 11-osios, taip be šių lietuvių patriotinio polėkio prieš 17 metų nebūtų ir mūsų šiųmetinės šventės.
    

Ta pačia proga noriu pataisyti spaudoje kartojamą klaidą dėl mano pareigų ALIAS. Valdyboje esu nuo įstojimo į Sąjungą 1996 m. Pradžioje buvau vicepirmininkė, 2004–2005 m. kopirmininkė, o 2005 m. lapkričio mėn., atsistatydinus dabartiniam garbės pirmininkui Teodorui Rudaičiui, perėmiau pirmininkės pareigas, kurias einu iki šiol. Iš tikrųjų su ALIAS mane sieja senesni ryšiai – ALIAS Čikagos skyriui priklausė, o 1969 m. ėjo pirmininko pareigas mano a. a. tėvelis, chemijos inžinierius Romanas Šiaudikis. Kai 1972 m. rudenį lankiausi pas jį Čikagoje, vyko ALIAS golfo turnyras, ir a. a. Albertas Kerelis tėvelio laimėtą taurę man įteikė, sakydamas, kad tėvelis ją laimėjo mano garbei.