Laimė yra vidinė, ne išorinė būsena
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS
„Narcizas” – bendras Lietuvos ir Graikijos kino
kūrėjų darbas, brandintas šešerius metus. 99 minučių
trukmės filmas sukurtas 2012 m. kino studijoje „Ketvirta
versija”. Lietuvoje pirmą kartą parodytas 2012 m.
gegužės 10 d. Pilnametražinis režisierės Dovilės Gasiūnaitės debiutas
,,Sidabrinių gervių” apdovanojimuose buvo nominuotas geriausio
vaidybinio kino filmo kategorijoje, o Tarptautiniame Kauno kino
festivalyje žiūrovų išrinktas geriausiu filmu.
Pasak režisierės, filmo stiprybė – ne išoriniai
efektai: ,,Mano filme pavaizduotas Narcizas yra perfekcionistas,
kuriam, kaip ir visiems Narcizams, yra būdingas tobulybės ilgesys.
Deja, gyvenime žmonės nėra tobuli, situacijos netobulos ir laimės
neįmanoma pasiekti, ieškant tobulybės, nes ji –
tiesiog neegzistuoja. Laimė yra vidinė, ne išorinė būsena.”
Netrukus filmas pirmą kartą bus rodomas keliuose JAV miestuose.
Prieš peržiūrą Čikagoje užkalbinome 1972 metais gimusią
„Narcizo” režisierę Dovilę Gasiūnaitę.
Vėliau nei „rytoj”
Dovile, kodėl pasirinkote būtent kinematografiją?
Banga pagavo ir nusinešė. Žinoma, neatsitiktinai –
domėjausi vaizduojamuoju menu, todėl klausimas buvo tik toks, kuri
banga iš daugelio mane įsuks. Mokiausi įvairių dalykų: dramos,
muzikos, vėliau studijavau aktorinį meistriškumą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tačiau po akademijos Jūs pasukote į Prahą – Vilnius tapo per ankštas? Ir kodėl ne į Berlyną ar Londoną?
Vilniuje dar nebuvo kino mokyklos. Tuo metu buvo pirmieji Lietuvos
nepriklausomybės metai. Į Berlyną ir Londoną būčiau mielai važiavusi,
bet reikėjo informacijos, vizų, o Vilniuje tuo metu net ambasadų
nebuvo. Nieko nebuvo. Jei iš kažkur gaudavome užsienio mokyklų
adresus, susirašinėdavome laiškais. O kol ateidavo
atsakymas (gerai dar, jei anglų, o ne kokia kita kalba), pasirodydavo,
kad paskutinė priėmimo diena („deadline”) yra jau rytoj...
Praha buvo ta mokykla, kurios priėmimo datos buvo vėliau nei
„rytoj” ir aš turėjau laiko pasiruošti. Tai
atsitiktinumas, nors žinojau, kad ten gera mokykla.
Čekų kinas visada buvo stiprus, naujoviškas. Ar jų mokykla paliko savo pėdsaką Jūsų juostose?
Aš mokiausi užsieniečių klasėje. O kino režisūrą mums dėstė
serbas Miroslav Mandič. Tai buvo laimė. Ne mokyklos, o dėstytojo
paliktą pėdsaką aš stipriai jaučiu kine ir už jo ribų.
Tačiau pradžia buvo dokumentikoje?
Ne, pradžia, kaip ir daugeliui režisierių, buvo trumpametražiai filmai.
Sukūriau jų tris, įskaitant vieną dokumentinį – beje, apie
lietuvių darbą užsienyje.
Ar manote, kad lietuvių dokumentika yra stipresnė nei lietuviški vaidybiniai filmai?
Sunku pasakyti. Yra tokia nuomonė, bet man atrodo, kad toks požiūris
atsirado dėl to, jog vaidybinio kino Lietuvoje kurį laiką tiesiog
nebuvo. Na, beveik nebuvo – du su puse filmo per metus yra per
mažai, kad jis būtų matomas, kad jį būtų galima kažkaip apibendrinti.
Dabar padėtis sparčiai keičiasi.
Dirbote ir kaip aktorių atrankos režisierė?
Taip, dar ir dabar dirbu, kai pakviečia. Man labai patinka šis
darbas, nes jis susijęs su žmonėmis, mano atmintim ir pastebėjimais.
Man svarbu, kad aktorių ansamblis derėtų tarpusavyje, kad bruožai,
spalvos būtų įtikinami – ar štai
šitie žmonės tik-rai yra geriausi draugai (o kaip
atrodo geriausi draugai?); ar ta moteris yra būtent to vyro žmona, o ne
kito (o kaip atrodo vyras ir žmona?).
Ieškodavau niuansų. Tikrai įsijausdavau į detektyvo
vaidmenį.
Filmo gimimas
„Narcizas” – tai
bendras lietuvių ir graikų projektas. Ko-produkcijų su airiais arba
anglais Čikagos lietuviai jau yra matę (Jeremiah Cullinane
,,Knygnešiai”, Robert Mullan ,,Laiškai
Sofijai”). Kodėl ir kaip su graikais atsirado
„Narcizas”?
Graikus susiradome mes, jau kūrimo eigos pabaigoje. Tai buvo
logiškas žingsnis, nes užsienio šalys remia filmus, kurie
yra susiję su jų žmonėmis ar kultūra. Be to, įsiliedama į mūsų projektą
pabaigoje, graikų studija iš esmės nerizikavo, nes matė
praktiškai jau pagamintą filmą. Graikai dar koregavo
spalvas ir darė filmo kopijas. Mums tiesiog pasisekė – jie puikūs
profesionalai, labai geri, širdingi žmonės.
Filmas sukurtas kino studijoje
„Ketvirta versija”. Kokius dar filmus ši studija yra
pasiūliusi kino mėgėjams?
Tai yra filmo prodiuserės Teresos Zibolienės įmonė, kurianti
nekomercinį kiną. Nufilmuota dešimt dokumentinių ir du
vaidybiniai filmai, o dar šeši dokumentiniai filmai
šiuo metu yra gamyboje. Paskutinis didelis šios studijos
darbas yra dokumentinis filmas „Czeslawo Miloszo amžius”,
skirtas Nobelio premijos laureato Czeslaw Milosz 100-osioms gimimo
metinėms paminėti. Dalis šio filmo buvo filmuojama JAV.
Prašyčiau papasakokite apie filmo scenarijų.
Man buvo įdomu sužinoti, kodėl gražus, talentingas ir visų mylimas
žmogus sako, kad niekada nesijaučia laimingas. Atrodo, jog daugumai
žmonių pakaktų ir vieno dalyko, – būti gražiu, arba būti gabiu,
arba būti mylimu. Tačiau ne Narcizui...
„Narcizas” – tai antikinis mitas, perkeltas į
šių dienų šiaurės Europą. Trisdešimtmetis Teodoras
yra išskirtinai gražus, viskuo apdovanotas styginių kvarteto
violončelininkas. Nepaisant jo aistringo, bekompromisio charakterio jį
myli žmona, kolegos, draugai, netgi kiemo vaikai.
Tačiau Teodoras meta šeimą, draugus, darbą ir
trokšta bent kartą patirti tai, kas jam būtų neįmanoma. Jis
nežino, kad vienintelis jam nepakeliamas dalykas yra jis pats.
Ar Jūs parašėte scenarijų?
Taip, scenarijų rašiau aš, bet naudojausi Europos
Sąjungos parama – dalyvavau ilgalaikiuose scenaristikos kursuose
ir meistriškumo pamokose. Žinoma, skaičiau Ovidijaus
„Metamorfozes”, bet jose eiliuotas „Narcizo”
mitas užima vos vieną puslapį, o scenarijui reikia bent 95-ių. Todėl
teko visą pasaulį sukurti iš naujo – tokį, kokį pažįstu.
Ko negalėjo – tai improvizacija
Dovile, sakykite, ar tiesa, kad filmas buvo sukurtas graikui Amvrosios Vlachopoulos, atlikusiam tėvo Teodoro vaidmenį ?
Filmai nėra kuriami aktoriams. Scenarijai kartais būna rašomi
konkrečiam aktoriui. Tiesiog taip yra patogiau – galima tiksliau
aprašyti kai kuriuos niuansus. Bet būna ir atvirkščiai:
jei rašai laisvai, abstrakčiai, tada, vėliau suradus aktorių,
tenka iš naujo perrašinėti scenarijų. Tokia darbo eiga.
Bet juk jis tiek gyvenime, tiek ir scenoje – violončelininkas, o ne aktorius?
Taip, Amvrosios Vlachopoulos yra profesionalus violončelininkas. Bet
mano filme vaidina ir daugiau kitų menininkų, ne aktorių. Tai buvo mano
sąmoningas pasirinkimas, nes aš norėjau, kad filme atliekama
muzika būtų ne imituojama, o atliekama. „Narcize”
taip pat vaidina smuikininkė Susanna Perry Gilmore, Omaha simfoninio
orkestro koncertmeisterė (JAV), operos solistė Asmik Grigorian,
skulptorius Robertas Antinis, architektė Audronė Kaušpėdienė,
ketverių metų mergaitė Urtė Perminaitė. Manau, kad jie visi
puošia šį filmą.
Recenzuodamas Jūsų filmą Karolis Jachimavičius teigia, jog
,,Vlachopoulos – ne lietuvis, todėl nesuprasdavo, ką skaito, tad
jo vaidmuo atrodo nutolęs. Dažnai stovi pasimetęs kaip Stokholme
užmigęs, o Budapešte atsibudęs žmogus ir žiopčioja. Vietomis jis
atrodo kaip mamyčiukas, kaip nekritiškos motinos augintas sūnus
(šiuo atveju motina yra režisierė), įsitikinęs, kad viskas, ką
jis daro, yra puiku. Tai nėra puiku, o kadangi pastabų
iš režisierės ne-gauna, stumdydamasis gatvėje
Teodoras atrodo komiškai…”
Jūsų minimas ,,blogeris” parašė taip, kaip įsivaizdavo. Jo
paties filmavimo aikštelėje nebuvo ir tekstas yra jo kūrinys.
Bet galiu patvirtinti, ką aš pati mačiau, nes filmavimo
aikštelėje praleidau du su puse mėnesio. Amvrosios puikiai
suprato, ką šneka, kiekvieną žodį, nes jis buvo pakviestas į
Lietuvą keletą mėnesių anksčiau, mokėsi lietuvių kalbos, skaityti,
kirčiuoti. Filmavimo pabaigoje – jau buvo pradėjęs
savarankiškai šnekėti lietuviškai. Vienintelis
dalykas, ko Amvrosios negalėjo, yra improvizacija.
Tai ne aktorius Amvrosios vaikšto Vilniaus gatvėmis, tai
– personažas Teodoras. Jis ir turi ten vaikščioti
pasimetęs, apsvaigęs. Beje, žodis „narcizas”
(graikiškai narkissos) turi bendrą šaknį, kaip ir žodžiai
„narkozė”, „narkotikas”. Šie
žodžiai kilę iš veiksmažodžio narkaō – svaiginti, stipriai
kvepėti. Štai tokia ir yra ta Narcizo būsena, kaip narkozė
– nejautrumas ir apdujimas. Taip, Narcizas yra įsitikinęs, kad
viskas, ką jis daro, yra puiku. Malonu, kad tai matosi, net jeigu tai
ką nors ir neramina. Tokia yra tema.
Jūsų nuomone, ar pavyko filme pavaizduoti narciziškumą?
Taip, manau, kad kai kuriuos narciziškumo kampus mes parodėme. Tiek, kiek mums leido 99 minutės.
Jūs patenkinta galutiniu rezultatu?
Taip, aš patenkinta. Jei nebūčiau patenkinta, mes vis dar
sėdėtumėme montažinėje. Nors absoliučiai patenkinta ir aš, kaip
ir Narcizas, būti negaliu. Bet – padarėme viską, ką galėjome, ir
taip, kaip mokėjome geriausiai.
Kokios reakcijos Jus tikėtis iš
amerikiečio ar lietuvio išeivio peržiūros metu Čikagoje? Ar
manote, jog ji bus kitokia nei žiūrovo Lietuvoje?
Manau, kad visuose kontinentuose žiūrovai yra tiesiog žmonės.
Kultūriniai skirtumai yra maži, palyginus su tuo, kas yra bendra.
Aš suprantu, kad „art-house” filmų nežiūri minios,
juos žiūri kino meno mėgėjai. Bet jų pasaulyje yra labai daug! Labai
laukiu tokių susitikimų, kaip pokalbio su geru draugu.
Režisierės Dovilės Gasiūnaitės
pilnametražis vaidybinis filmas ,,Narcizas” bus rodomas
„Chicago International Movies and Music” festivalyje
balandžio 20 d., šeštadienį 2 v. p. p. bei balandžio 21
d., sekmadienį 7 v. v. Logan Theatre 2646 North Milwaukee Avenue
Čikagoje.