sep

Draugininkė v. s. fil. Vilija Kerelytė padėkojo knygos autorei Rūtai Šepetytei ir ,,Anderson’s Bookshops” knygyno bendrasavininkei Becky Anderson už puikų vakarą.

,,Sietuva” pakvietė į knygos sutiktuves

LAIMA APANAVIČIENĖ

,,Sietuvos” draugovė, 2010 m. lapkričio 20 d. linksmai atšventusi savo 20-ąją veiklos sukaktį, nesėdiknyg sudėjusi rankų. Darbas veja darbą. Balandžio 8 d. sietuvietės pakvietė savo nares ir visus knygos mylėtojus į Rūtos Šepetytės knygos ,,Between Shades of Gray” sutiktuves.

Susitikimą pradėjo draugininkė v. s. fil. Vilija Kerelytė, gausiai susirinkusiems pristačiusi knygos autorę Rūtą Šepetytę ir pakvietusi prie mikrofono Becky Anderson, ,,Anderson’s Bookshops” Naperville, bendrasavininkę.

Pasirodo, Rūtai Šepetytei susitikimas su sietuvietėmis tą dieną nebuvo pirmas. ,,Anderson’s Bookshops” knygynas organizavo lietuvės autorės susitikimus su 3 Naperville mokyklų mokiniais, kurie kalbėtojos žodžiais, nustebino rengėjus ne tik lankytojų gausa, bet ir mokinių susidomėjimu Rūtos knyga.

B. Anderson trumpai papasakojo ne tik apie knygą ,,Between Shades of Gray”, bet ir gražiai pristatė šios knygos autorę.

Prie mikrofono einančią Rūtą susirinkusieji pasitiko plojimais. Šilta, charizmatiška asmenybė iš karto užkariavo susirinkusių knygos mylėtojų širdis. Trumpai papasakojusi knygos atsiradimo istoriją, Rūta išsamiai atsakė į visus užduotus jai klausimus.

Rūta ne iš knygų žino apie Sibirą. Jo platybėse teko pabūvoti ir autorės šeimos nariams – ištremti buvo Rūtos senelio tėvai. Jų pasakojimai, susitikimai Vilniuje su Laptevų jūros tremtinių brolijos nariais – lapteviečiais – jau seniai nedavė Rūtai ramybės.

Tačiau knyga nėra tik rašytojos šeimos istorija. Kaip sakė autorė, penkiolikmetės Linos lūpomis pasakojama daugybės šeimų, išvežtų į Sibirą, istorija. Šimtai tūkstančių lietuvių bei žmonių iš kitų Baltijos šalių buvo išvežti į Sibirą.

sepetys,,Kai aš savo amerikiečiams draugams pasakodavau apie Baltijos šalių žmonių trėmimus į Sibirą, jie dažnai būdavo nustebę: ‘Rūta, kodėl aš niekada nieko apie tai negirdėjau?’ – dar 2010 m. kovo 11 d. pokalbyje, kuris buvo išspausdintas ,,Drauge”, sakė apie sumanymą parašyti šią knygą Rūta. – Todėl aš ją ir parašiau. Noriu, kad pasaulis žinotų, kas atsitiko su Lietuvos, Latvijos Estijos žmonėmis. Noriu pasakyti, kad, nepaisant sunkiausių išmėginimų, gyvendami nežmoniškomis sąlygomis jie sugebėjo tikėti geresniu gyvenimu, neprarado žmogiškumo ir visą laiką tikėjo, kad ateis pergalės diena. Sibiro tremtyje gyvenę žmonės yra tikri didvyriai. Parašiau knygą norėdama, kad kuo daugiau žmonių sužinotų šias neįtikėtinas istorijas ir kad kuo daugiau sužinotų apie nuostabią šalį Lietuvą.”

R. Šepetytė susirinkusiems sakė, kad iš pradžių ji buvo sumaniusi parašyti istoriją apie Sibirą mažiems vaikams, tačiau vėliau suprato, kad ji tiks paaugliams. O kad paaugliai tikrai susidomėjo šia knyga, Rūta įsitikino ir susitikimuose Naperville, į kuriuos ji ėjo su jauduliu. Bet pasirodo, kad paaugliai puikiai suprato jos knygą. Kaip autorė sakė, ją labai sujaudino vieno aštuntoko susitikime užduotas klausimas: ,,O kur buvo visas pasaulis, kai dėjosi tokie dalykai?”

Knygos rašymas nebuvo lengvas ir užsitęsė beveik dvejus metus. Kodėl? Pirmiausia Rūta – ne profesionali rašytoja (nors kas dabar tą gali teigti!?). Ji garsių muzikantų – Steve Vai, Desmond Childs, Eric Church ir kt. – vadybininkė. Tad rašyti, kaip ji pati sakė, tekdavo anksti rytais. Grįžusi iš darbo ji perskaitydavo, ką būdavo parašiusi ryte.

Daug laiko atėmė įvairiausi taisymai, papildymai. Nemažai teko pavargti su veikėjų vardais. Knyga buvo rašoma pirmiausia amerikiečių skaitytojui. ,,Lietuviai tiek mažai turi trumpų lietuviškų vardų, – juokėsi Rūta. – Gerai, kad mano senelio vardas buvo Jonas. Šis vardas iš karto tiko, o kad surasčiau lengvai amerikiečiams skaitomus vardus, teko nemažai pavargti. Be to, reikėjo patikrinti, ar tikrai tuo laikotarpiu vardas buvo naudojamas.”

Paklausta apie knygos pavadinimą, autorė sakė, kad ji knygą pavadino taip todėl, kad rašydama ją, bendraudama su žmonėmis, iškentėjusiais Sibiro kančias, pagaliau pabuvojusi kalėjime Latvijoje (ten ji įsiprašė norėdama suprasti ir geriau romane perteikti savo romano veikėjo išgyvenimus) ji pati suprato, kad gyvenimas nėra vien tik juodas ir baltas, kad jis turi daugybę atspalvių.

,,Kai pradėjau rašyti knygą, man viskas buvo lyg ir aišku – rusai – juodi, lietuviai – balti. Tačiau, kaip aš nustebau, kad Sibiro kančias iškentėję žmonės man teigė, kad taip nebuvo, kad net tarp prižiūrėtojų buvo žmonių, kurie padėdavo tremtiniams, o tarp lietuvių buvo išdavikų. Aš supratau, kad lengva teisti kitus, bet pats tikrai nežinai, kaip pasielgsi vienoje ar kitoje situacijoje. Todėl ir knygos pavadinime vyrauja ne balta, ne juoda spalvos, o – pilka.”

Šiuo metu knygą ruošiamasi leisti 25-iose pasaulio šalyse. Kaip teigė Rūta, jai net skambino iš Hollywood, klausdami, kokius ji norėtų pasirinkti aktorius būsimam filmui pagal jos knygą. Skambino jai ir iš leidyklos Lietuvoje. Kaip sakė Rūta, lietuviškame leidime norima padaryti vienintelį pataisymą – ,,sulietuvinti” (teisingai rašyti mergaitiškas ir moteriškas – L. A.) pavardes.

Su džiaugsmo ašaromis akyse ji pasakojo, kad rašydama niekada net slapčiausiose svajonėse nemanė, kad knyga susilauks tokio dėmesio. Ypač ją nustebino ir nudžiugino laikraščio ,,The New York Times” žinia – labiausiai perkamų knygų (skyriuje ,,Children’s Chapter Books”) dešimtuke knyga ,,Between Shades of Gray” yra devintoje vietoje.

R. Šepetytės pasakojimas buvo sutiktas plojimais. Sietuvietės, dėkodamos Rūtai už puikų susitikimą, padovanojo gėlių ir prisegė knygos autorei ir B. Anderson po skautišką ženkliuką. Tuoj po susitikimo nusidriekė ilga eilė, norinčių, kad autorė pasirašytų

setuv