Knygos autorės Vaida Lowell ir Gerda Butkuvienė (priekyje). Rositos Navikaitės nuotr.
Lietuvaitės, nugalėjusios ledkalnius
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS
,,Titanikas’’
– žymiausias pasaulyje laivas, kurio tragiškas likimas dar
ir dabar kaitina visuomenės, filmų kūrėjų ir rašytojų vaizduotę.
Nors ,,Titaniką” vandenyno bangos pasiglemžė prieš
šimtmetį, beveik nenagrinėtas faktas, kad tarp daugiau nei 1,500
tą naktį žuvusių keleivių – trys lietuviai...
Tokį intriguojantį tekstą ant vienos knygos viršelio perskaičiau
prieš porą mėnesių Vilniaus knygų mugėje. Parūpo ne tik
perskaityti ką tik ,,Obuolio’’ leidyklos išleistą
knygą ,,Titaniko lietuviai’’, bet ir artimiau susipažinti
su autorėmis. Su viena jų – Vilniuje gyvenančia Gerda Butkuviene
– pavyko pabendrauti iš karto po mugės, su kita –
Vaida Lowell, gyvenančia Amerikoje, kalbėjausi jau grįžęs į Čikagą.
Beje, šiandien, balandžio 14 d., kai minime 100-tąsias
,,Titaniko” tragedijos metines, Vaida lankosi Lietuvoje, kur
kartu su bendraautore Gerda pristato savo knygą ,,Pegasus’’
knygyne Vilniuje.
Projekto vairininkas – Gary Lowell
Vaida Lowell, žurnalistė iš Panevėžio, dar besimokydama Vilniaus
universitete pradėjo aktyviai bendradarbiauti su regionine Lietuvos
spauda. Kelias vasaras praleido „Panevėžio balso’’
redakcijoje, ruošdama straipsnius įvairiomis temomis. Už aktyvią
veiklą vietinėje spaudoje VU Žurnalistikos instituto buvo apdovanota
pirmąja Amerikos lietuvės išeivės Salomėjos Narkeliūnaitės vardo
stipendija. Kartu su kraštiete ir studijų drauge Gerda
Butkuviene studijų metais rengė VU Studentų atstovybės mėnesinį puslapį
laikraštyje „Universitas Vilnensis’’. Vieną
sezoną Vaida sėmėsi žinių „TV3’’ ir
„Aukštaitijos televizijos’’ žiniose. Po
studijų išvyko į JAV.
Gyvendama Maine valstijoje, nuo žurnalistikos kiek nutolo – ją
pakeitė viešieji ryšiai. Dabar Vaida dirba informacinių
technologijų konsultacinėje įmonėje veiklos vadove (operations
manager), dažnai rengia pranešimus spaudai. Radusi įdomią temą,
kurios dar nebuvo aptarusi pietų Maine spauda, susigundo
parašyti straipsnį. Kartu su vyru Gary yra įkūrusi multimedijos
studiją ,,Chasing the Sun Creative Media’’.
Gary Lowell – fotografas, videografas, muzikantas ir informacinių
technologijų inžinierius. Tad kuris kurį užkrėtė noru parašyti
knygą apie ,,Titaniką”? Vaida papasakojo, kad Gary nuo mažens
domėjosi „Titaniko’’ istorija, skaitė knygas, sekė
naujienas. Pasak jo, kol „Titanikas’’ nebuvo rastas,
ši tema Amerikoje prilygo „Bermudų trikampio’’
teorijai: daugybė klausimų sukosi tyrėjų galvose, bet istorija liko
paslaptinga. Viskas pasikeitė 1985 metais, atradus
„Titaniko’’ paskendimo vietą. Gary, pasakojo Vaida,
taip pat labai domisi laivais, tad lietuvaitėms pradėjus rinkti
medžiagą, jis mielai dalijosi savo žiniomis ir šaltiniais.
Amerikietį ypač sudomino netyrinėta lietuviškų sąsajų tema. Kaip
fotografui jam rūpėjo įamžinti vietas Massachusetts valstijoje ir
Halifax, Kanadoje, susijusias su „Titaniko’’
istorija. Keliaudami į Halifax Vaida ir Gary kartu įveikė šimtus
kilometrų. Gary valandų valandas praleido tyrinėdamas Ellis salos
imigracinius dokumentus ir bandydamas ką nors sužinoti apie
„Titaniko’’ keleivį Simą Baniulį. Bandydamas
atskleisti jo asmenybės paslaptį, jis susirašinėjo su įvairiais
Baniuliais (kurie, deja, nebuvo „Titaniko’’ keleivio
giminaičiai) ir net privačiu detektyvu Lietuvoje.
Ilgai brandinta mintis
Pats knygos sumanymas gimė Vaidos draugei Gerdai dar prieš gerą
dešimtmetį, perskaičius straipsnį Lietuvos dienraštyje
apie „Titaniku” plaukusį lietuvį kun. Juozą Montvilą. Ilgai
brandinta mintimi Gerda su Vaida pasidalijo šiek tiek daugiau
nei prieš metus. Tema suintrigavo JAV gyvenančią Vaidą –
įvykis, rodos, jau ištirtas įvairiausiais aspektais, o
štai lietuviškų sąsajų niekas iki šiol plačiau
netyrė. Faktas, kad Lietuvoje nebuvo išleista nė vieno
sistematizuoto leidinio apie „Titaniką” ir juo plaukusius
lietuvius, tapo varomąja jėga artėjant laivo sudužimo
šimtmečiui. Knyga pavadinta simboliniu paminklu lietuvių, kurių
artimieji neturėjo galimybės supilti jiems kapo, atminimui.
„Titaniko lietuviai’’ – Gerdos ir Vaidos
pirmoji knyga. Autorės laimingos, kad per labai trumpą laiką surado
leidėją. Tai Kaune įsikūrusi „Obuolio’’ leidykla,
kuri patikėjo projektu ir padėjo jį įgyvendinti kaip tik prieš
įvykstant ,,Titaniko” šimtmečiui.
Viena mįslė neįminta
Knygos viršelyje – pluoštas klausimų, kuriuos,
matyt, autorės iškėlė sau tada, kai ėmėsi šio projekto.
Kas vyko ,,Titanikui” nuskendus? Koks lietuvių, keliavusių
šiuo laivu, likimas? Kokia ,,Birmos” kapitono Liudviko
Stulpino, tą naktį plaukusio į pagalbą ,,Titanikui”, istorija?
Ant kokio žuvusio keleivio kapo nevysta gėlės ir nuolat paliekami kino
bilietai? Kodėl vienas laivas po šios tragedijos vadintas
„mirties laivu’’? Kas 14 metų iki laivo nuskendimo
mistiškai išpranašavo liūdną
„Titaniko’’ baigtį? Tad ar pavyko mūsų detektyvėms
– vienai Lietuvoje, kitai JAV – į juos atsakyti? O gal dar
liko neišaiškintų mįslių?
Vaida teigė, jog į visus šiuos klausimus skaitytojas ras
atsakymus jų knygoje. Tačiau autorės skaitytojams užmena mįslę apie
lietuvį Simą Baniulį, keliavusį „Titaniku’’.
Istorijos ir prisiminimai apie šį jaunuolį jau laiko
nublukintos. Nežinia, ar šis iš Sūduvos kilęs jaunuolis
keliavo savo pavarde, ar slapyvardžiu, ar jis buvo įgulos narys, ar
keleivis. Manoma, kad jis bėgo nuo carinės kariuomenės persekiojimo.
Lietuvoje šia istorija domėjosi kaunietis
kraštotyrininkas a. a. Pranas Juozapavičius, spaudoje paskelbęs
faktą, kad „Titaniku’’ be kun. Montvilos tikrai
plaukė dar mažiausiai vienas lietuvis. Tačiau kraštotyrininko
paliktuose archyvuose išsamesnės informacijos, deja, nėra.
L. Stulpinas ir Kun. J. Montvila
Trys lietuviškos istorijos
,,Titaniko lietuviuose’’ aprašomos trijų iš
Lietuvos kilusių žmonių odisėjos – Eliezero Gilinskio (,,Kūnas
nr. 47”), ,,Birmos’’ kapitono Liudviko Stulpino ir
kun. Juozo Montvilos. Kiekvienas jų – spalvinga asmenybė. Vaida
pasakojo, kad apie a. a. kun. Montvilą yra išlikę daugiausia
medžiagos – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje. Jis žuvo kartu su
kitais nelaimėliais, o paskutinėmis minutėmis, manoma, meldėsi ir
laimino skęstančiuosius. Montvilų giminė yra labai plati, jo
giminaičiai iki šių dienų nenuleidžia rankų, bandydami paskelbti
kunigą palaimintuoju. Rinkdama medžiagą knygai Vaida bendravo su
artimiausia gyva kunigo giminaite, dukterėčia Teresa Belies, gyvenančia
JAV. Jos tėvelis a. a. Petras Montvila nekantriai laukė į Ameriką
atvykstančio brolio ir labai išgyveno, sužinojęs apie tragediją.
Petras buvo aktyvus New York lietuvių bendruomenės narys, žurnalistas,
rašęs straipsnius ,,Draugui”. Prislėgtas nelaimės, jis
savo lėšomis nedideliu tiražu išleido knygą ,,Kai grįžta
praeitis”, joje aprašęs kunigo gyvenimą iki lemtingosios
tragedijos.
Eliezeras Gilinskis, litvakas iš Ignalinos krašto, buvo
nagingas spynų meistras. Amerikoje jis ketino atidaryti savo spynų
fabriką, vėliau galbūt į svajonių šalį pasikviesti ir
giminaičius.
Deja, likimas jam tą lemtingąją 1912 m. balandžio 14 d. kelionės
pabaiga parinko šaltą Atlanto vandenyno dugną, o paskutiniuoju
apdaru – drobę, pažymėtą Nr. 47. Eliezeras buvo vienintelis
,,Titaniko’’ keleivis iš Lietuvos, kurio kūnas buvo
rastas ir palaidotas vandenyne.
,,Birmos” kapitonas Liudvikas Stulpinas – Lietuvoje žinoma
asmenybė, pirmasis Klaipėdos uosto kapitonas, jo vardu yra pavadinta
mokykla Klaipėdoje. Tačiau, pasak Vaidos, nedaug kam žinoma, kad būtent
šis lietuvis skubėjo į pagalbą padėti skęstančiam
,,Titanikui”. Laivas ,,Birma”, atplaukęs į nelaimės vietą,
rado ,,Carpathia” įgulą, jau bebaigiančią gelbėjimo darbus, todėl
pagalbos toji atsisakė.
Ar tai vieninteliai su ,,Titaniko’’ istorija susiję žmonės
iš Lietuvos? Mano pašnekovė aiškino, jog
šių trijų asmenų vardai yra išlikę tiek
rašytiniuose šaltiniuose, tiek ir „Titaniko”
keleivių sąrašuose. Neatmetama galimybė, kad lietuvių buvo ir
daugiau, neįtrauktų į oficialius laivo sąrašus ar keliavusių su
slapyvardžiais. Vaida Lowell sakė, kad atidesnis skaitytojas knygoje
ras citatą iš beveik 100 metų senumo laikraščio
straipsnio, kuriame minimi kitų keleivių pastebėti ,,lietuviai”.
,,Jau išleidus knygą, – teigė ji, – su mumis
susisiekė lietuviai, teigiantys, kad ir jų giminaičiai plaukė
‘Titaniku’, deja, be tikslių vardų, pavardžių ar faktų.
Faktus tikriname atsargiai, nes 100 metų tragediją laikas yra apraizgęs
mitais ir legendomis.”
Eliezeras Gilinskis (d.) kartu su broliais Leviu (k.) ir Dovydu (užnugaryje).
Šeimos fotografija, daryta Cardiff, Wales, 1912 m.
Daugiau nei lietuviškas trileris
Tačiau „Titaniko lietuviai’’ – ne vien tik
lietuvių imigrantų istorijos. Čia rasime ir įspūdingas povandeninio
laivo kapsulės ,,Mir” įgulos narių darytas nuskendusio
„Titaniko’’ nuotraukas, autentiškus
dokumentus, sužinosime apie negirdėtus istorinius vingius. Vaida sakė,
kad judviejų su Gerda knygoje – daug kitur neskelbtos medžiagos.
,,Mir” nuotraukomis su knygos autorėmis pasidalijo
Širšov okeonologijos instituto Kaliningrade povandeninių
aparatų specialistas Viačeslav Kušnikov, dalyvavęs keliose
Rusijos tyrimų laivo „Akademik Keldysh’’
ekspedicijose į „Titaniko’’ kapavietę Atlanto
vandenyno dugne. Gerda ir Vaida sklaidė 100 metų Lietuvos, Kanados ir
Amerikos spaudą, naršė po šių šalių archyvus,
ieškodamos lietuviškų sąsajų. Pavyko rasti retą
lietuviškų laikraščių JAV leidėjo ir redaktorius Mykolo
Paltanavičiaus 100 metų senumo knygelę, kurioje neseniai įvykusi
nelaimė papasakota lietuvio lūpomis. Halifax Nova Scotia archyvuose
aptiko Eliezero Gilinskio rasto kūno aprašą ir asmeninius
daiktus. Kartu su vyru Gary Vaida turėjo galimybę aplankyti ir
fotografijose įamžinti „Titaniko’’ aukų kapines
Halifax, prieplauką, į kurią buvo parplukdyti žuvusiųjų kūnai,
aplankyti bažnyčias Massachusetts valstijoje, į kurias ketino vykti
kun. Montvila.
Pastebėjau, kad naudotų šaltinių ir literatūros sąraše
lietuviškų bibliografinių nuorodų nėra labai daug, ypač trūksta
1912 m. JAV lietuvių periodikos. Vaida sakė, kad lietuviškų
sąsajų paieškos nenutrūks. Socialiniame tinklalapyje
,,Facebook” įkurta paskyra ,,Titaniko lietuviai” yra skirta
tęsti diskusiją su visais, kam ši tema įdomi. Ar bus knyga
išversta į anglų kalbą? Kol kas leidykla tokių planų neturi,
tačiau daug kas priklausys nuo skaitytojų.
Knyga skaitosi kaip geras istorinis trileris, ne kaip akademinė
studija. Anot pašnekovės, jų sumanymas tikrai nebuvo pristatyti
sausus faktus, o papasakoti lietuvių istorijas per
„Titaniko’’ ir pačios laivo kelionės prizmę.
„Titaniko lietuvius’’, anot autorių, galima vadinti
populiariąja ar publicistine istorija. Rašydamos apie lietuvius,
jos pasakoja ir kitų keleivių istorijas, laivo kelionę pristato
atvirkštine eiga – knygą pradeda nuo tragedijos, o baigia
iliuzija, jog „Titanikas’’ išplaukia į pirmąją
kelionę. Įžangoje minima, kad skaitytojai, kuriems įdomi tikroji įvykių
eiga, gali pradėti skaityti knygą nuo paskutinio skyriaus ir judėti į
neišvengiamą laivo pražūtį Atlanto gelmėse.
Knyga „Titanikos lietuviai’’ – visai nebloga
užuomazga vaidybiniam filmui. „Kol kas dar nesulaukėme scenaristų
ar režisierių dėmesio, – sakė Vaida, – bet būtų labai įdomu
kada nors pamatyti vaizdinę knygos interpretaciją...’’
Tikėkimės. O pradžiai palinkėkime nors tiek, kad „Titaniko
lietuviai’’ tarp Amerikos lietuvių taptų bestseleriu!