BRONYS STUNDŽIA

Turime nedidelę pajūrio juostą ir jos neišnaudojame. Į šiaurę nuo Klaipėdos yra istorinis apleistas Šventosios uostas, kurį sudaro įtekanti į jūrą Šventosios upė. Ši upė yra trumpa, apie 70 km ilgumo, o žiotyse – apie 40 metrų platumo. Nuo senų laikų ten buvo kuršių ir žemaičių žvejų gyvenvietė. Istorikai sako, kad apie VII–VIII a. ten pradėjo lankytis vikingai ir pirkliai. Vikingų žygius primena Apuolės ir Impilties piliakalniai. Kai kuršiai pradėjo plaukioti Baltijos jūroje ir plėšikauti, prekyba sumažėjo.

Keitėsi laikai ir žmonės. XII a. pajūryje pasirodė vokiečių kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, kurių nariai buvo patyrę kare ir gerai apsiginklavę. Kryžiuočiai po ilgų kovų pavergė nespėjusią į valstybę susijungti vakarinių baltų gentį – prūsus. Kalavijuočiai toliau šiaurėje įsitvirtino latvių žemėje. Tarp ordinų žemių atsidūrė jau susikūrusi Lietuvos valstybė. Ordinams plečiantis, 1252 m. kalavijuočiai, kur Kuršių marios išteka į jūrą, pastatė pilį Memelburg – Klaipėdą. Pilis turėjo saugoti ordinus jungiantį pajūrio kelią.

Kada įsikūrė Šventosios uostas, nėra žinoma. 1589 m. Lietuvos ir Lenkijos karalius Zigmantas Vaza davė anglų pirkliams leidimą pastatyti Šventojoje prekybos namus ir įrengti uostą, kuris vėliau 1665 m. gavo Magdeburgo teises. Uostui plečiantis, atrodo, kad jį sudarė du vandens telkiniai, prasidėjo varžybos su Klaipėda.

Nepatenkinti Klaipėdos pirkliai pradėjo skųstis dviejų valstybių karaliui Vladislavui ir tas uždraudė uostą toliau plėsti. Rodos, tuo metu Lietuvos ir Lenkijos valstybės globojo Prūsiją. Vykstant šiaurės karui, į kurį ir Lietuva buvo įtraukta, kraštas patyrė daug nuostolių. Šį kartą Rygos ir Liepojos pirkliai papirko švedus ir tie sunaikino Šventosios uostą. Sekė carinės  Rusijos okupacija, kurios metu Palanga ir Šventoji buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos. Dar 1891– 1892 m. Šventojoje veikė Jūreivystės mokykla, bet buvo panaikinta ir su visu turtu perkelta į Rygą. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1921 m. tarpininkaujant anglų atstovui mainais iš Latvijos buvo perimta Palanga ir Šventoji. Pradėta rūpintis uosto atstatymu.

Darbai prasidėjo 1925 m. Buvo sukalti laikini bangolaužiai (molai) ir aptvarkytas vandens telkinys. Reikėjo į uostą nutiesti kelią, geležinkelio bėgius, pagilinti įplauką. Darbus tęsiant, 1930–1935 m. pastatyta krantinė, namai žvejams, pradžios mokykla, paštas, uosto dirbtuvės, sutvirtinti bangolaužiai. Netrukus gyventojų patogumui atsirado kooperatyvas „Žuvėdra”. Šalia mažų žvejų valčių stovėjo keli nauji motoriniai žvejų kuteriai. Uosto atstatymu ypač rūpinosi prof. inž. J. Šimoliūnas.

1939 m. naciams užgrobus Klaipėdą, teko ten viską, išskyrus mokomąjį karo laivą „Prezidentas Smetona” ir kelias jachtas, palikti. Karo laivas laikinai raištavosi Liepojoje ir tik skubiai pagilinus įplauką atsirado Šventojoje. Tą 1939 m. vasarą jūros skautai su savo iš Klaipėdos atplukdytomis jachtomis surengė buriavimo pratimus ir atliko porą kelionių į Liepoją ir Švedijos Gotlandą. Uostą aplankė lenkų buriuotojai, pasirodė nedidelis olandų prekybinis laivas. Tada uosto direktoriumi buvo Ramanauskas, o statybos darbus vedė inž. S. Lasinskas. Iš tų dienų liko malonus prisiminimas.

Sovietmečiu uostas buvo apleistas ir beveik nenaudojamas. Atkūrus nepriklausomybę pajūryje ėmė dygti namai, vasarnamiai. Jų buvo pristatyta net uosto ribose.

2005 m. Algirdo Brazausko vyriausybei nutarus atstatyti Šventosios uostą, ilgai teismuose ginčytasi su neteisėtai pasistačiusių namų savininkais. Dėl uosto žemėse įsikūrusio Sveikatos centro  Energetikos užsispyrimo reikėjo keisti pagrindinį uosto planą. Statybos darbai turėjo prasidėti 2007 metais, bet ir iki šiol nėra užbaigtas rengti pagrindinis planas, tyrimai tik pradedami.

Europos Sąjunga jau 2007 m. numatė lėšas statybai. Bet biurokratams nesvarbu, kad atsirastų daugiau darbo vietų, uostas atneštų valstybei pajamų – nutarė tuos ES pinigus panaudoti keliams taisyti. Įdomu, kad uosto statyba susidomėjo ispanai. Bendrovė „Alete” pasisiūlė atlikti tyrimus ir sumanymo įvertinimą. Ispanijos valdžia už tai suteiktų 255,000 eurų paramą, žinoma, už tai ji norėtų dalyvauti statybos darbuose. Po derybų sutartis buvo pasirašyta.

Numatoma, kad per pora metų bus užbaigtas pagrindinis planas. Prieš metus buvo apskaičiuota, kad statyba gali kainuoti apie 200 mln. litų, bet po kelių metų kaina žymiai padidės. Apskritai netikima, kad uostas būtų greitai pastatytas, gal tik už 5–8 metų. Atrodo, kad dabartinė valdžia nelabai uosto statyba domisi, gal dėl to, kad tai nėra jos sumanymas.

A. Brazauskas, nepaisant jo sovietinės praeities, vertino jūros reikšmę valstybei: jis rėmė Būtingės prieplaukos statybą, taip pat nutarė atnaujinti Šventosios uostą. Uosto ateitimi prieš karą rūpinosi inž. prof. J. Šimoliūnas, o šiais laikais Vilniaus universiteto prof. R. Žeromskis, bendradarbiavęs ruošiant pagrindinį planą. Yra užuominų, kad ateityje galima būtų ten statyti ir giliavandenį uostą. Dabar vietos žvejai plaukia į jūrą mažomis valtimis. Netoli plaukdami nedaug ir žuvų pagauna. Didesnius laivus reikia laikyti Klaipėdoje, o tai nuostolinga. Šventojoje veikia apie 20 žvejybos įmonių. Uoste galėtų stovėti Būtingę aptarnaujantys laivai, gal ir koks karinėms jūrų pajėgoms priklausantis. Baltijos jūroje kasmet plaukioja šimtai jachtų ir motorlaivių. Tikėtina, kad ir Šventojoje jie rastų priebėgą. O ir mažesni kelionių laivai užsuktų. Atrodytų, kad uoste turėtų padidėti žvejyba, pasirodytų turistai, suklestėtų verslas, atsirastų naujų darbo vietų. Tad Šventosios uostas būtinas krašto gerovei.