ozelyte

N. Oželytė: ,,Abejingumas ir rutina niekada negalėjo manęs pasivyti”

Balandžio pabaigoje į Jungtines Valstijas atskrenda aktorė, Nepriklausomybės akto signatarė, buvusi Seimo narė, Konservatorių moterų sąjungos pirmininkė, televizijos laidų vedėja Nijolė Oželytė. Ne vieną įsimintiną vaidmenį kine („Arkliavagio duktė”, „Kelionė į rojų”, „Nebūsiu gangsteris, brangioji”, „Raudonmedžio rojus”, ,,Amerikietiška tragedija” ir kt.) sukūrusi aktorė ir trijų dukterų mama gegužės pradžioje lankysis New York, Čikagoje. Čikagoje planuojami keli signatarės susitikimai su žmonėmis, norinčiais padiskutuoti apie dalykus, kurie rūpi kiekvienam mūsų. Kaip sako pati aktorė, paskutinius porą metų ji visiškai atsiribojo nuo visuomeninės veiklos, bet kokios raiškos viešoje erdvėje, tačiau ši moteris yra iš tų žmonių, kurie drąsiai išsako savo požiūrį ir į kasdienius, ir į labai reikšmingus dalykus. Kad tuo įsitikintumėte, siūlome pokalbį su aktore.

– Koks Jūsų kelionės į Jungtines Valstijas tikslas? Kokie susitikimai planuojami?

– Kelionė – visiška avantiūra, kuriai joks protingas žmogus nesiryžtų. Kartą diskutuodama su socialinio tinklo ,,Facebook” draugais paklausiau, kodėl nekviečia į svečius, ir tučtuojau sulaukiau pakvietimo. Pati stebėdamasi savimi, nusipirkau bilietą ir tik tuomet ėmiau galvoti – kaip galima taip nerimtai elgtis, lyg ir rimto amžiaus sulaukus. Jau buvau susitaikiusi su mintimi, jog šiame gyvenime Amerikos nepamatysiu, nes jokio racionalaus pagrindo lėkti į tą pusę neturiu. Tačiau po sausio 13osios dienos ,,Youtube” išplatintas mano pokalbis su Anykščių gimnazijos moksleiviais, matyt, sukėlė norą apie tai, kas vyko ir vyksta Tėvynėje, pakalbėti su tautiečiais, gyvenančiais už Atlanto.

– Daugelis Jus pažįsta pirmiausia kaip aktorę, kurios vaidmenų kraitis kine ir televizijoje įspūdingas. Kas iš aktorystės liko brangiausia? Neketinate grįžti?

– Aktorystę vertinu kaip žaidimą, o ne kaip rimtą užsiėmimą. Aktorius tėra įrankis režisieriaus rankose, jis dirbtinai dirgina savo fiziologiją, savo jausmus, kad pasiektų reikiamą poveikį žiūrovams. Tai labai pavojinga pačiam aktoriui, nes niekas nepraeina be pėdsakų. Be to, vaidmenimis sukuriamas netikras aktoriaus įvaizdis (žmonės neskiria, kurios savybės suvaidintos, o kurios tikros ir visas priskiria aktoriaus asmenybei), jį – aktorių – dažniausiai žlugdo. Malonu gyventi, kai tave vertina už tai, ko tavyje nėra, ką tik suvaidinai. Tapti priklausomu nuo vaidmenimis sukurto savo įvaizdžio – jau beveik tragedija realiame gyvenime. Dažnai aktorių, ypač žinomų, gyvenimas būna pasibaisėtinas. Turiu mylimą vaidmenį – Rožytė Paukštelio knygos ,,Čia mūsų namai” televizijos ekranizacijoje, nes tas personažas – visiškai atvira pasauliui siela, o aš ir pati visą gyvenimą stengiuosi tokia būti. Tik vieną vaidmenį norėčiau dar suvaidinti, jei lietuviai išdrįstų tokį filmą kurti – tai Salomėją Nėrį (to niekada, aišku, nebus). Jos gyvenimo ir jausmų istorija – tai ir Lietuvos istorija – patiklios, išduotos, apgautos, bet atsikvošėjusios.

– Nuo Sąjūdžio iki 2000 metų Jūs sukotės politikos verpete – tai buvo sunkus, bet reikšmingas Nepriklausomybės išlaikymui politikavimo laikotarpis. Kaip trumpai jį apibūdintumėte?

– Laisvės kovų laikotarpis – tai didžiulė garbė ir laimė dalyvauti istorijos kūrime, būti pirmose gretose visur: ir balsuojant už Nepriklausomybę, ir gaunant paskutinį patepimą Sausio 13osios naktį. Laimė sutikti asmenybes, kurios atrodo nerealios žmonėms – TSRS prezidentą Michail Gorbačiov asmeniniame pokalbyje pavadinau ežiuku, su jo žmona poros valandų pokalbyje Maskvoje tariausi dėl kareivio Artūro Sakalausko išvadavimo nuo mirties bausmės (pavyko), su popiežiumi Jonu Pauliumi antruoju kalbėjau lenkiškai, patyriau Dalai Lamos dvasinę ramybę ir gavau iš jo neįkainojamą pamoką. Ką jau ir bekalbėti apie pačius ryškiausius Lietuvos politikos žmones – pažinti juos iš arti buvo ir skausminga, ir garbinga – labai jau skirtingi jie buvo.

– ,,Ant tvirtų Kovo 11-osios pamatų statomas kreivas mūsų valstybės namas” – tai Jūsų žodžiai.ozelyte Kodėl taip vyksta?

– Kreivos sienos statomos dėl to, kad daugelio mintys yra kreivos. Mano manymu, sąmonė apsprendžia būtį, o ne atvirkščiai. Kartais pagalvoju, ar žmonės būtų taip ryžtingai siekę laisvės, jei būtų aiškiai žinoję, kas tai yra. Pamenate vergijos panaikinimą Amerikoje, apie kurį mokėmės istorijos pamokose? Buvę vergai su ašaromis akyse maldavo šeimininkų palikti juos ten, kur jie ir buvo. Laisvė – galingas energijos užtaisas, jei tu jos nesuvaldai, ji tave sunaikina. Aš manau, kad mes dar galynėjamės su savo laisve, dar tik mokomės ja naudotis, tad ir sienų tikrų negalime sumūryti. Tik vaizduojame valstybės kūrimo darbus – valdžia nekontroliuojama dirba, kaip moka, o tauta tiesiog simuliuoja ir inkščia, kad nusipelno gyventi geriau, užuot suvokusi, kad ji – tauta – ir turi tą geresnį gyvenimą kurti, pasinaudodama savo renkama valdžia.

– ,,Esame kompleksuota, pikta tarybinė karta ir kada neliks mūsų, kada liks švari erdvė, tada prasidės geras gyvenimas” – taip Jūs neseniai sakėte. Kada taip bus?

– Mano kartos žmonės, kurie nesugeba mylėti nei savęs, nei kitų, kurie turi daugiau pretenzijų Tėvynei nei noro ką nors dėl jos aukoti (ne visi, aišku), jau traukiasi, o jaunimas, su kuriuo susitinku labai dažnai (,,Youtube” pakeitė mano gyvenimą – beveik kasdien esu kviečiama susitikti universitetuose, gimnazijose, jaunų profesionalų susivienijimuose), yra šviesiai patriotiškas, domisi naujausia istorija, nori suvokti, kas vyksta, kokios priežastys nulėmė tokį sunkų mūsų valstybės kūrimo darbą. Auga puikūs, visai nepanašūs į mus – nepaniurę, linksmai nusiteikę, pakantūs žmonės – naujų laikų lietuviai (nepainioti su naujaisiais lietuviais – šie išnyks laike). O man likimas dovanojo brangią dovaną – išsaugoti jaunystės svajones ir galimybę darbuotis savo Tėvynei ir jos žmonėms, nors keistas to darbo pobūdis.

Koks tas geras gyvenimas? Tai labai paprasta: geras gyvenimas – tai teisingas gyvenimas, kai kiekvienas gali panaudoti savo kūrybines galias visuomenės ir savo naudai, kai kenkėjas yra sutramdomas, kai sukčius ir vagis, kokias pareigas beužimtų, kelia pasišlykštėjimą. Teisingumo valstybėje yra tiek, kiek joje yra teisingų žmonių. Todėl kelias ilgas ir sudėtingas – kiekvienas geriau imasi tiesinti ir kritikuoti kaimyną nei pats save.

– Pasibaigus antrai kadencijai Seime dirbote Kalinių paramos fonde. Kaip sekėsi susikalbėti su žmonėmis, kurie gyvenime vadovaujasi kitomis taisyklėmis? Ar pasikeitė kalinių padėtis per 20 nepriklausomybės metų?

– Antros kadencijos Seime metu dirbau Žmogaus teisių komitete ir būtent tuomet buvau atsakinga už įkalinimo įstaigas. Priežastis buvo ta, jog nuo sovietmečio kolonijos Lietuvoje buvo likusios tokios pat – kaip koncentracijos stovyklos. Visiškas uždarumas, administracijos savivalė, jokios kalbos apie žmogaus teises. Į paprastą klausimą – koks turi būti santykis tarp prižiūrėtojų ir nuteistųjų – išgirsdavau tik pašaipą: nuteistieji nėra žmonės, kokie gali būti santykiai. Be to, dar galiojo mirties bausmės įstatymas, nors jam ir buvo paskelbtas moratoriumas, o kaip kali mirties bausme nuteisti žmonės, nežinojo niekas. Tą darbą buvau priversta baigti dėl šantažo. Pakeisti pavyko daug, nors iki civilizuotų, padedančių nusikaltusiam atsitiesti, o ne dar labiau jį žlugdančių, įkalinimo įstaigų dar toli.

– Ne vienerius metus kovojusi, ginčijusis ir Seime, ir debatų laidose, prieš porą metų vėl pasirodėte televizijoje – laidoje „Sveikatai ir laimei”. Ar tai reiškia, kad negalite apsieiti be televizijos?

– Paskutinius porą metų visiškai atsiribojau nuo visuomeninės veiklos, bet kokios raiškos viešoje erdvėje ir pati sau įrodžiau, jog nesu priklausoma nuo visuomenės dėmesio ir nuo televizijos. Labai smagu buvo padirbėti sveikatos laidoje, nes dažniausiai gyvenime man pačiai tekdavo dėstyti savo mintis, atsakinėjant į klausimus, o čia teko klausinėti to, apie ką neturėjau nė menkiausio suvokimo. Sritis, kurią teko pažinti, dirbant televizijos laidoje ,,Sveikatai ir laimei”, man buvo tokia svetima ir nepažįstama (pas gydytojus kreipiausi tik tuomet, kai teko gimdyti vaikus), jog smalsumo vaidinti neteko. Labai naudinga patirtis – tarsi įgijau dar vieną išsilavinimą, tuo labiau, kad savo žiniomis dalijosi aukščiausio lygio medikai. Suprantama, daugeliu patarimų pasinaudojau.

– Esate trijų dukrų mama, dviejų anūkių močiutė. Prisimenu viename susitikime prieš daugelį metų Jūsų pasakytus žodžius: ,,Savo dukras nešiosiu, kol galėsiu – juk jų daugiau niekas gyvenime nenešios”. Ar šiandien galite pasakyti, kad tokia Jūsų meilė įvertinta, ar ji grįžta atgal?

– Mylėjau savo vaikus suvokdama, kokia laimė juos turėti, žinodama, kad ne kiekvienai moteriai tenka tai patirti. Niekuomet nesu net pagalvojusi, jog vaikai man ką nors už tai skolingi – gavau iš jų buvimo tokį didžiulį malonumą, kad jis ir yra didžiausias atpildas už visus mano rūpesčius. Man pačiai nuostabu, kad esu savo vaikų ne tik mylima, bet ir gerbiama. Tai retas, labai vertingas santykis, nes dažniausiai šeimose yra bendraujama familiariai – visi juk saviškiai. Manau, jog buities nesureikšminimas, pokalbiai su vaikais apie svarbiausius dalykus gyvenime nuo labai ankstyvo jų amžiaus, mano pastangos gyventi tiesiai visomis aplinkybėmis ir lėmė tai, ką dabar turime – mes įdomios vienos kitoms, artimos, bet nereguliuojančios vienos kitoms gyvenimo.

– Jus pažįstantys apibūdina kaip žodžio kišenėje neieškančią, rėžiančią teisybę į akis. Neteko kada nors gailėtis, kad laiku neprikandote liežuvio?

– Mano liežuvis niekuomet nėra iš manęs gavęs savanaudiškų užduočių, o tas, kurias gavo – labai aiškiai ir kartais įdomiai įvykdė, tai ir kandžioti jo nėra už ką. Liežuvis tarnauja ir paklūsta man, o ne aš jam. Gailisi prasitarę tie, kurie nevaldo savo liežuvio.

– Esate sakiusi: ,,Religija yra šiltas rūbas, kuris saugo žmogų, kol jis pats ima šildyti kitus”. Kuo tikite?

– Mane šildo ne religijos rūbas, o ta Šiluma, kuri gali sušildyti kiekvieną, kas Jos ieško, Ja tiki, ruošia save Jos regėjimui. Manau, kad tikrai intymus yra ne kūniškas gyvenimas ir istorijos apie seksą, o žmogaus dvasiniai išgyvenimai. Niekuomet to neviešinu, nes man tai yra sakralus slėpinys.

– Šiais metais Sausio 13osios proga Seime sakydama moksleiviams kalbą raginote jaunus žmones važiuoti į kitas šalis pažiūrėti, kaip žmonės gyvena, kokie jų tarpusavio santykiai. Nėra nerimo, kad Lietuva išsivaikščios?

– Visas mano baimes prarijo suvokimas, jog nebus kitaip, nei gali būti. Lietuviškas provincialumas mus smaugia ne dėl to, kad šalis maža, o todėl, jog visiškai nesuvokiame pasaulinio konteksto, kuriame atsidūrėmė – sienos atsivėrė, o sąmonė liko kalėjime. Jaunimas ir bėga šviežio oro įkvėpti ten, kur jo esama. Mano dukra studijuoja Londone ir labiausiai ten ją žavi žmonių tarpusavio santykiai, o ne kokie patogumai ar gražumai. Jaunimas bėga nuo pagiežos, amžino suaugusiųjų nepasitenkinimo, apkalbų, kritiškumo, nepakantumo. Nebijau Lietuvos ištuštėjimo, nes per amžius žmonės išvykdavo ir atvykdavo, žemė – žmonių planeta, o namai visada liks namais. Mums Dievulis davė vieną sklypą žemėje – mūsų pažadėtąją žemę Lietuvą, visur kitur mes – tik kampininkai.

– Kalbėdama iš Seimo tribūnos amerikiečius pavadinote ,,makdonaldsais”. Ką turėjote omeny?

– Savo gėdai turiu prisipažinti, kad ir aš – stereotipų auka, o amerikiečio įvaizdis toks ir sukurtas – savimi patenkintas, nelabai ką apie pasaulį išmanantis ir tik savo reikalais besidomintis ,,McDonald’s” klientas. Kvailas ir paviršutiniškas vertinimas, tai visiškai aišku.

– Ką šiandien veikiate? Esate sakiusi, kad Jūsų didžiausi priešai – rutina ir abejingumas. Kaip su šiais priešais kovojate?

– Abejingumas ir rutina niekada negalėjo manęs pasivyti ir, tikiuosi, jau nepavys. Gyvenu džiaugdamasi gyvenimu, nes kuo mažiau jo lieka, tuo džiaugsmingesnė kiekviena diena, nesvarbu, kas joje vyktų, nes greitai ateis toks laikas, kai viską, kas čia vyksta, matys kiti, bet ne aš. Tas žinojimas – labai stiprus motyvas būti laimingai.

Norintys pabendrauti su N. Oželyte kviečiami:

Gegužės 4 d., trečiadienį, 1 val. p. p. Oželytė lankysis JAV LB Lemont apylinkėje. Susitikimas su ja vyks Pasaulio lietuvių centro skaitykloje.

Gegužės 6 d., penktadienį, 7:30 val. v. atvykti į restoraną ,,Meze” (205 N. Peoria, Chicago, IL 60607). Bilieto kaina – 45 dol.

Gegužės 7 d., šeštadienį, aktorė dalyvaus Gedimino lituanistinėje mokykloje nuo 9 val. r. iki 2 val. p. p. vyksiančioje Mamyčių dienos šventėje.

Gegužės 8 d., sekmadienį, restorane ,,Kunigaikščių užeiga” 1 val. p. p. vyks dar vienas susitikimas su aktore.

Daugiau informacijos gausite paskambinę Remigijui tel. 847-420-2068 arba Beatai tel. 847-668-1731.

 Kalbino Loreta Timukienė