Onkologinės pagalbos centras iškils Klaipėdoje.

Lietuva nėra tik lygumų kraštas, joje – didžiuliai skausmo kalnai

LORETA TIMUKIENĖ

Vėžio diagnozė – kaip mirties nuosprendis, sukaustantis mirties ir skausmo baime. Ligonius užgula begalė sudėtingų klausimų: ,,Ką daryti? Ką daro kiti? Kaip gyventi su vėžiu? Kas gali padėti? Kur rasti viltį, kaip rasti ramybę? Kodėl aš, už ką man? Kas gali mane suprasti, išklausyti? Kas gali atsakyti į mano klausimus?”

Onkologinėmis ligomis kasmet serga vis daugiau žmonių. Lietuva – ne išimtis. Kiekvienais metais Lietuvoje vėžiu suserga 17,000 žmonių. Turbūt nerasime nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietusi ši amžiaus rykštė. Medikai pripažįsta, kad įveikti onkologinę ligą vaistų ir įprastų gydymo būdų neužtenka. Gydymo sėkmę lemia ir dvasinė ligonio būsena, ryžtas ir tikėjimas, artimųjų palaikymas.

Turbūt niekas nesiima skaičiuoti, kiek išleidžiama lėšų vėžio profilaktikai, gydymui. Pasaulyje veikia gausybė organizacijų, fondų, centrų, pasirengusių ištiesti pagalbos ranką onkologiniams ligoniams. Lietuvoje vis garsiau kalbama, kad pats laikas skirti šiai ligai kuo didesnį dėmesį, neapsiribojant vien medicininiu gydymu.

Atrodo, kad šioms kalboms lemta tapti konkrečiais darbais – Klaipėdoje iškils pirmasis šalyje ir visoje Rytų Europoje onkologinių ligonių centras. Jame prieglobstį ir pagalbą ras ne tik sunkios ligos kamuojami žmonės, bet ir jų artimieji.

Onkologinės pagalbos centras iškils šiaurinėje miesto dalyje, prie Klaipėdos universitetinės ligoninės. Sumanymą įkurti pirmąjį šalyje pagalbos onkologiniams ligoniams centrą palaikė ir uostamiesčio valdžia, skyrusi 2,3 ha sklypą, bei Socialinių reikalų ir darbo ministerija. Būsimo centro žemėje pastatyti ir pašventinti kertiniai akmenys, pristatytas projekto maketas. Centro projekto architektas – italas Nunzio Rimmaudo, techninio projekto architektas – klaipėdietis Saulius Plungė. Susisiekimo ministerija skyrė lėšų nutiesti keliui iki centro. 

Vaistais negydys

Kovo mėnesį Jungtinėse Valstijose lankėsi Šv. Pranciškaus Onkologijos centro Klaipėdoje projekto sumanytojai – projekto vadovas, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis, kunigas Benediktas Jurčys, OFM, Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė ir centro savanorė Liudovika Pakalkaitė.

Projekto autoriai pabrėžė, kad centre nebus teikiamos medicinos paslaugos. Čia sergančiųjų ir jų artimųjų lauks psichologinė, socialinė, dvasinė pagalba. Juk daugelis onkologinių ligonių jaučiasi labai vieniši, neturi artimųjų, šeimos. Arba jaučiasi atstumti, lyg sirgtų kokia gėdinga liga. Šis centras – vienas būdų išgyvendinti tokį požiūrį.

A. Kerpytė sakė, kad būsimas centras nesiekia tapti alternatyva medicininiam gydymui. ,,Norime, kad čia atvykę ligoniai rastų sielos ramybę. Ketiname pradėti taikyti psichoonkologijos terapiją. Čia bus žmonių, su kuriais galima kalbėtis, kuriems jie tikrai rūpi. Su ligoniais dirbs specialiai apmokyti savanoriai, dvasininkai, socialiniai darbuotojai, psichologai”, – vardijo pašnekovė. Svarbu, anot jos, kad žmonės kuo daugiau žinotų apie ligą, gydymosi galimybes.

Būsimajame centre taip pat įsikurs biblioteka, dienos centras su muzikos ir meno terapijos užsiėmimais. Norintieji galės gauti nakvynę.

Šv. Pranciškaus onkologijos centras sulaukia ir pavienių žmonių paramos.

Centro atsiradimo priežastys

Kretingiškė A. Kerpytė, kuriai prieš 11 metų buvo nustatytas vėžys, nusprendė suburti šia liga sergančių žmonių grupelę. Kartu su keletu moterų Klaipėdos universitetinėje ligoninėje įkūrė Klaipėdos apskrities moterų, sergančių onkologinėmis ligomis draugiją ,,Zunda”, kad būtų galima suėjus į krūvą pasiguosti, pasidalinti gyvenimo su onkologine liga istorija. Tuo metu daugelis vėžiu sergančių apie savo ligą nedrįsdavo garsiai kalbėti. Pabuvus drauge, pasipasakojus apie ligą darydavosi geriau, saugiau. Mūsų viešnia įsitikinusi, kad susirgus būna daug lengviau kalbėti su tuo,   Nukelta į 13 psl. Atkelta iš 4 psl.  kas tai išgyveno, tokie pokalbiai nevargina klausančiojo. Kartu su gydytojais Klaipėdos universitetinėje ligoninėje vykdavo susitikimai ir seminarai sveikatos klausimais. Dvasinės, emocinės ir psichologinės pagalbos nebuvo, ligoninė neturėjo psichologų. Medicininė informacija neteikė vilties – draugijos nariai norėjo dvasinės pagalbos, todėl pradėjo rinktis Kretingos pranciškonų vienuolyne.
 
Norinčių susirinkti daugėjo, žmonės atvykdavo jau ne tik iš Vakarų Lietuvos, bet ir kitų šalies regionų. Broliai pranciškonai, matydami, kad toks buvimas drauge žmonėms labai reikalingas, pasiūlė kurti pagalbos centrą. Taip Klaipėdoje įkurta pacientų organizacija vėliau tapo Šv. Pranciškaus onkologijos centru. Gydytojai, iš pradžių gana nepatikliai žiūrėję į jų veiklą, vėliau ėmė rekomenduoti ligoniams lankytis šiame centre.

Užsienyje tokių pagalbos centrų yra ir Europoje, ir Amerikoje. Tuo tarpu Lietuvoje profesionalios psichologinės, dvasinės ir socialinės pagalbos centrų ar tarnybų onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms kol kas nėra. Ligoniai patys steigia pagalbos vieni kitiems draugijas, grupes, organizacijas. Lietuvoje yra apie 50 organizacijų, užsiimančių labai įvairia su onkologinėmis ligomis susijusia veikla, tačiau dažnai, numirus ar pasitraukus vadovui, išyra ir grupelė.

Kunigas B. Jurčys (d.) džiaugiasi, kad jų sumanymą palaiko ir žymūs šalies žmonės. Kairėje – prof. Vytautas Landsbergis.

Centro ateitis

Šv. Pranciškaus onkologijos centre bus teikiama profesionali pagalba onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems. Kaip pasakojo viena iš centro savanorių L. Pakalkaitė, centrą sudarys keli pastatai: dienos centras su nedideliais nakvynės namais, meno galerija. Vienuoliai įsikurs greta pastatytame vienuolyne, šalia kurio išaugs nedidelė koplyčia. Ateityje numatoma pastatyti ir sporto salę. Naujajame onkologinių ligonių pagalbos centre bus teikiama psichologinė, informacinė, socialinė ir dvasinė pagalba, taikoma meno terapija: dailės, muzikos, šokio. Bus įrengtas vaikų žaidimų kambarys su akvariumu, užsiėmimų, pokalbių kambariai. Nakvynės namuose galės apsistoti ne tik centro lankytojai, bet ir iš toliau atvykusieji lankyti ligonių, besigydančių ligoninėje.

Mūsų svečiai sakė norintys    kviesti ir vienyti Lietuvos žmones padėti vėžio ligomis sergantiems žmonėms, atkreipti dėmesį į šią skaudžią beveik kiekvieną šeimą paliečiančią problemą.

Bendradarbiaujama su Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos pagalbos vėžiu sergantiesiems organizacijomis ,,Macmillan Cancer Support”, ,,Marie Curie Cancer Care” ir ,,The Tiltas Trust”, kitomis Lietuvos organizacijomis, besirūpinančiomis onkologiniais ligoniais. Šiuo metu stengiamasi studijuoti geriausią kaimynų patirtį, ją tikimasi taikyti centro veikloje. Liga kai kuriose šalyse nėra vadinama nepagydoma, ji yra pripažinta kaip chroninė.

Užsienyje tokios patirties daugiau, todėl centro sumanytojai tikisi ir žinių, ir patirties, ir finansinės paramos. Reikalinga mokomieji filmukai, literatūra – viskas, kas susiję su šalutiniu ligos poveikiu. Turima vilties, kad atsilieps žmonės, dirbantys panašiuose centruose, gal yra persirgusių šia liga ir norinčių pasidalinti savo patirtimi, turinčių literatūros ta tema. Centro kūrėjai lankėsi Cleveland ir Toronto pagalbos vėžiu sergantiems centruose, susipažino su jų veikla ir dar labiau sutvirtino savo pasiryžimą kurti tokį centrą Lietuvoje. Grupėje jau yra apie 40 ligonių, dirbsiančių savanoriais. Juos reikės apmokyti, tad laukiama ir tokios pagalbos. Centro kūrėjai sakė: ,,Juk išeivija visuomet prisidėdavo prie gerų sumanymų įgyvendinimo Lietuvoje, tad ir dabar tikimasi sulaukti atsako.”

Detroit gyvenanti latvė paaukojo koplyčiai pusę milijono – pasirodo, ji po karo gyveno Vokietijoje stovykloje su lietuviais. Yra pavienių žmonių, kas mėnesį aukojančių pinigų būsimam centrui.
Kunigas B. Jurčys sakė: ,,Lietuvoje yra garsus Kryžių kalnas, tačiau mūsų šalyje ne ką mažesnis ir skausmo kalnas – daugybė žmonių kenčia skausmą. Lietuva nėra tik lygumų kraštas – joje yra didžiuliai skausmo kalnai.” Mūsų svečiai kvietė maldoje jungtis su visais, kuriems reikalinga viltis ir Dievo palaima. Jie sakė: ,,Mūsų durys bus atviros visiems, kuriems reikalinga pagalba. Esame pilni noro mokytis.”