Kas pastatė Trakų pilį?
GINTARAS VISOCKAS
Vilniaus centre sutikau rašytoją Petrą Dirgėlą. Susitikimo būta
atsitiktinio, trumpo, lyg ir mažai reikšmingo, tačiau įsiminė
net ir tos kelios minutės, praleistos šnekučiuojantis Gedimino
prospekte. Rašytojas džiaugėsi, kad trys jo istoriniai romanai
,,Kūlgrinda”, ,,Joldijos jūra”, ,,Anciliaus ežeras”
ne tik išversti į latvių kalbą, bet jau ir išleisti
Latvijoje, taigi prieinami latvių skaitytojams.
Rašytoją Dirgėlą visąlaik laikiau ir tebelaikau vienu iš
giliausių, brandžiausių lietuvių istorinio romano kūrėjų. Tuos tris
istorinius romanus, su kuriais dabar jau gali susipažinti ir broliai
latviai, esu itin atidžiai perskaitęs. Skaičiau rankose laikydamas
pieštuką, kad čia pat galėčiau pasižymėti daugiausiai minčių
sukėlusias vietas. Kūriniai man palikę gilų įspūdį. Spaudoje su Dirgėla
paskelbiau ne vieną dešimtį išsamių, plačių pokalbių.
Todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad dešimtmečiais trukęs
rašytojo triūsas, gilinantis į sudėtingą, tragišką
Lietuvos istoriją, sulaukė pripažinimo ir Latvijoje.
Ir vis dėlto džiaugsmas buvo tarsi su ašaromis akyse.
Rašytojas čia pat prisipažino, kad netikėtai prasidėjusi
draugystė su latviais netikėtai nutrūko. Leidyklos vadovo, kuris
domėjosi tokiais dalykais kaip istorija, jau nebėra. Tuo tarpu
naujiesiems savininkams rūpi, regis, visai kitokios temos. O paties
Dirgėlos jėgos nenumaldomai senka, jis jau suvokia, kad visų užsibrėžtų
tikslų įgyvendinti nebepajėgs. Atsisveikindamas norėjau prašyti
dar vieno pokalbio. Tačiau rašytojas, lyg atspėdamas mano
mintis, ėmė pasakoti, jog sveikata jau nebeleidžianti daug ir įtemptai
rašyti, jog netrukus ir vėl ilgam išvažiuosiąs į gimtąją
Žemaitiją, kur globoja savo seną motiną...
Išsiskyrėme dėl būsimo pokalbio nieko konkretaus nesutarę.
Tegaliu apgailestauti: man trūksta ,,Joldijos jūros” autoriaus
patarimų. Trūksta paaiškinimų pačiais aktualiausiais nūdienos
klausimais. Rašytojas Dirgėla tiesmukiškai nėra atsakęs
nė į vieną mano klausimą, tačiau jo įžvalgos visuomet padėdavo geriau
susigaudyti šiandieninėje lietuviškoje painiavoje.
Turėtume prisipažinti: be Dirgėlos suvokimų lietuviška analitinė
žiniasklaida – nepalyginamai skurdesnė, nykesnė, primityvesnė.
Puikiai prisimenu jo esė ,,Improvizacija istorijos cimbolais”.
Ten rasite tokią pastraipą: ,,Anuomet asmeniniai ir grupiniai didikų
interesai stelbė LDK interesą. Dabar visokie – ‘beveik
oligarchiniai’ – klanai valstybiniais interesais pavadina
savuosius. Tada visuomenė taip degradavo, kad nebegalėjai rasti LDK
preprezentantų. Dabar norinčių reprezentuoti tiek daug, kad
sugebėjimais reprezentuoti mažai kas besirūpina.”
* * *
Kaip nepasimesti dabartiniuose lietuviškuose brūzgynuose?
Štai kad ir toks, regis, nesudėtingas atvejis. Šių metų
balandžio 10 d. Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) prasideda
Michail Kostiajev teismas. Kostiajev – tai tas pats jaunuolis,
kuris priešgyniavo Rusijos planams statyti atominę jėgainę
Kaliningrado srityje (buvusioje Mažojoje Lietuvoje). Oficiali versija
tokia: rusiška Temidė pradėjo persekioti kategoriškai
prieš atominių jėgainių statybas nusistačiusį jaunuolį,
šis, nenorėdamas atsidurti už grotų, pabėgo į Lietuvą, čia
paprašė politinio prieglobsčio, tačiau oficialusis Vilnius
nesuteikė jam net teisės nuolat gyventi Lietuvoje ir netrukus
išsiuntė atgal į Kaliningradą. O pakeliui į Kaliningradą
Kostiajev buvo išlaipintas iš traukinio ir
išvežtas į kalėjimą.
Kai kurie visuomenininkai Kaliningrade jau rengia piketus, kurių metu
triukšmingai reikš paramą Kostiajev. Panašaus
pobūdžio piketus planuojama sušaukti ir Vilniuje bei Rygoje. Kas
dabar gali pasakyti, kokios laikysenos turėtų laikytis tie lietuviai,
kuriems svarbūs ne asmeniniai, ne grupiniai, ne oligarchiniai, o
valstybiniai interesai? Kuo mes turėtume laikyti Kostiajev –
draugu, partneriu ar nežinia kokių tikslų siekiančiu rusu iš
Kaliningrado?
Man teko su Kostiajev keletą kartų bendrauti Vilniuje, kol jis dar
nebuvo išsiųstas iš Lietuvos. Esu išklausęs jo
nuomonę, kodėl kaliningradiečiams nereikalinga Baltijos atominė
jėgainė. Versija, kodėl jis persekiojamas Kaliningrado policijos,
regis, logiška, įtikinama. Oficialios jo pasitraukimo iš
Rusijos priežastys – taip pat tarsi nekelia rimtesnių abejonių.
Jei mes nebepasitikime sava, lietuviška Temide, nenuostabu, kad
rusai netiki rusiškos Temidės objektyvumu bei
nešališkumu.
Ir vis dėlto... Kodėl Kostiajev buvo išsiųstas iš
Lietuvos? Lietuvos slaptosios tarnybos nepasitikėjo šio
jaunuolio nuoširdumu, įtarė jį turint negražių kėslų? O gal
nueita pragmatiškiausiu keliu – nenorėta pyktis su Rusija?
Tiesiog baimintasi, kad, Kostiajev suteikus prieglobstį, į Lietuvą
pradės plūsti dešimtys, jei ne šimtai, rusų, kuriuos
Maskvoje, Sankt Peterburge ar Nižnij Novgorode persekioja tendencingoji
rusiška Temidė?
Čia būtų puiki proga prisiminti Vilniuje reziduojančių Gruzijos atstovų
pasakojimų, kodėl po karinio Rusijos įsiveržimo į Gruziją jie neskubėjo
remti į Lietuvą plūstančių savo tautiečių. Regis, Gruzijos ambasados
elgesys privalėjo būti visai kitoks. Žvelgiant iš šalies,
Gruzijos ambasada elgėsi nežmoniškai, vengdama bendrauti su
gruzinų pabėgėliais, prašančiais politinio prieglobsčio
Lietuvoje. Tačiau Gruzijos atstovai turėjo rimtų įtarimų, jog į Lietuvą
plūste plūdo gruzinai, kurie tik dėjosi esą nuskriausti Rusijos.
Iš tiesų tarp gruzinų pabėgėlių būta specialiai siunčiamų
provokatorių, kuriems Rusija buvo liepusi visomis prieinamomis
priemonėmis diskredituoti Gruziją Vakarų šalių akyse. Taigi kai
kurie nuolatinės teisės Lietuvoje gyventi siekę gruzinai tegalvojo,
kaip mūsų žemėje iškrėsti oficialųjį Tbilisį kompromituojančių
šunybių.
Šio gruziniško komentaro nedera pamiršti, kai
kalbama apie visų tautybių ir tikėjimų pabėgėlius, prašančius
lietuvių užtarimo. Tokiais atvejais privalome būti itin budrūs. Juolab
kad rusiškoje spaudoje esama ir Kostiajev nepalankių tekstų.
Pavyzdžiui, esama straipsnio, teigiančio, kaip šis vaikinas
kadaise kalėjo Rusijoje visai ne dėl politinių įsitikinimų, kaip jis be
didesnių skrupulų keisdavo politinius partnerius, bėgiojo iš
partijos į partiją.
Taigi Kostiajev istorija – sudėtinga. Liūdniausia, kad mes
greičiausiai niekad ir nesužinosime, ar pasielgėme teisingai,
išiųsdami vaikiną atgal į Kaliningradą. Juk nuoširdžių
draugų buvusioje Mažojoje Lietuvoje mums verkiant reikia. Kad bent jau
taip sparčiai ten nenyktų likę prūsiškos, baltiškos
kultūros pėdsakai. Kad turėtume bent bičiulių, kurie neleistų
Tolminkiemio, kuriame gyveno, dirbo ir kūrė didysis Donelaitis,
paversti pravoslaviška cerkve. Mes turėtume Kostiajev bent jau
padėkoti, jog į Vilnių buvo atvykę keli jauni kaliningradiečiai,
turintys savo privačią internetinę svetainę Amberkant. ru. Po jaunųjų
kaliningradiečių apsilankymo toje internetinėje svetainėje atsirado
objektyvus, išsamus fotoreportažas apie Vilniaus Genocido aukų
muziejų. Ir apie KGB darbuotojų žiaurumus, ir apie šaudymo
kamerą, ir apie miško brolius, siekusius laisvės okupuotai
Lietuvai. Taip, Amberkant.ru negali pasigirti dideliu tiražu, tačiau
informacija apie mūsų pokario kovas atsidūrė ne kur kitur, o
rusiškoje informacinėje erdvėje.
* * *
Mes, lietuviai, dažnai mėgstame verkšlenti, kaip Lenkija,
Rusija, Vokietija ir Baltarusija tendencingai aiškina mūsų
istoriją, kaip piktybiškai kritikuoja mūsų politinius ar
ekonominius planus, kaip apie lietuviškąjį charakterį skleidžia
nebūtų pramanų. Kad meluoja ir teikia neteisingą informaciją, –
pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad mus apnikusios pasidavimo nuotaikos.
Mes, lietuviai, dažnusyk vien tik skėsčiojame rankomis, suprask, esame
bejėgiai pasipriešinti antilietuviškai propagandai,
sklindančiai iš kaimyninių šalių. Pikta, bet tokias
nuotaikas dažnusyk puoselėja net mūsų oficialūs valdžios pareigūnai,
kurių pareiga, regis, ne vien tik pasakyti, kaip sunku šiandien
būti lietuviu. Valdžia privalėtų ne tik ieškoti, bet ir rasti
būdų, kaip galėtume bent jau labai skaudžiai nepralaimėti
antilietuviškų informacinių karų.
Tokių priemonių esama. Apie vieną neleistinai apleistą barą sužinojau
visai atsitiktinai, susitikęs su parlamentaro Gintaro Songailos
vadovaujamos Lietuvių tautininkų partijos nariu Ričardu Garuoliu, kuris
yra ir Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos pirmininkas. Jis
papasakojo, kokia apgailėtina padėtis yra turizme. Mes džiaugiamės, jog
sulig kiekvienais metais į Lietuvą atvyksta vis daugiau turistų, tačiau
nė nepasidomime, ką tie turistai sužino apie mūsų šalį. O jie
sužino daug neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, kad Trakų pilį pastatė
lenkai, o Klaipėdos kraštą iš vokiečių atėmė agresoriai
lietuviai. Šitaip sakydamas šiek tiek šaržuoju,
tačiau tokia apvergtina padėtis išties egzistuoja. Kadangi
turistai iš Lenkijos, Vokietijos ar Rusijos į Lietuvą dažnai
atvyksta su... savais gidais, kurie tyčia ar nenorom, sąmoningai ar dėl
žinių trūkumo iškraipo
lietuviškos istorijos faktus. Lenkai taip lengvai neįsileidžia
lietuvių gidų. Lenkijoje kiltų tarptautinis skandalas, jei Seinuose ar
Punske turistų grupei savas tiesas dėstytų lietuvis gidas. Lenkai ypač
nedovanotų akibrokšto, jei lietuvis gidas Seinuose ar Punske
primygtinai pabrėžtų šių miestelių lietuvišką kilmę.
Įvairūs apribojimai svetimtaučiams gidams taikomi ir visose kitose
aplinkinėse šalyse. Savo istoriją gerbiančiose šalyse bet
kas negali tapti gidu. Prieš tapdami profesionaliais gidais
turistinių grupių vadovai privalo išlaikyti sudėtingus
egzaminus, kurių metu nuodugniai patikrinamos jų istorinės žinios. O
svetimtaučiams gidams taikomi griežti teisiniai apribojimai, nes čia
įsipina ir ,,finansinis aspektas”. Lenkija suinteresuota, jog
visos lėšos už vadovavimą turistinėms grupėms byrėtų tik į lenkų
gidų kišenes. Mes juk apsimetame esą tokie turtingi, kad pelnu
iš turizmo esame linkę dalintis ir su kaimyninių šalių
gidais.
Tai, ką apie egzistuojančią padėtį papasakojo Gidų ir kelionių vadovų
profesinės sąjungos pirmininkas Garuolis, liūdnai nustebino. Užuot
pasistengę, jog iš Lietuvos turistai namo grįžtų kuo giliau
susipažinę su tragiška Lietuvos istorija, mes dažnusyk elgiamės
taip, tarsi mums nė motais, kas iš tiesų pastatė įspūdingąją
Trakų pilį. Užuot atvykstančius turistus sudominę lietuvišku
unikalumu, mes neišnaudojame net šios mūsų ir tik mūsų
rankose esančios padėties. O dabar Vokietijoje, Lenkijoje,
Baltarusijoje ir Rusijoje daugėja žmonių, kurie net po viešnagės
mūsų žemėje lieka susipažinę tik su lenkiškomis,
vokiškomis ar baltarusiškomis versijomis.
Kas tai? Abejingumas, nuovargis, kvailumas, patriotizmo stoka? Įdomu,
kaip šią nuostatą apibūdintų rašytojas Dirgėla, puikių
istorinių romanų autorius.