Kas pastatė Trakų pilį?

GINTARAS VISOCKAS

Vilniaus centre sutikau rašytoją Petrą Dirgėlą. Susitikimo būta atsitiktinio, trumpo, lyg ir mažai reikšmingo, tačiau įsiminė net ir tos kelios minutės, praleistos šnekučiuojantis Gedimino prospekte. Rašytojas džiaugėsi, kad trys jo istoriniai romanai ,,Kūlgrinda”, ,,Joldijos jūra”, ,,Anciliaus ežeras” ne tik išversti į latvių kalbą, bet jau ir išleisti Latvijoje, taigi prieinami latvių skaitytojams.

Rašytoją Dirgėlą visąlaik laikiau ir tebelaikau vienu iš giliausių, brandžiausių lietuvių istorinio romano kūrėjų. Tuos tris istorinius romanus, su kuriais dabar jau gali susipažinti ir broliai latviai, esu itin atidžiai perskaitęs. Skaičiau rankose laikydamas pieštuką, kad čia pat galėčiau pasižymėti daugiausiai minčių sukėlusias vietas. Kūriniai man palikę gilų įspūdį. Spaudoje su Dirgėla paskelbiau ne vieną dešimtį išsamių, plačių pokalbių. Todėl nuoširdžiai džiaugiausi, kad dešimtmečiais trukęs rašytojo triūsas, gilinantis į sudėtingą, tragišką Lietuvos istoriją, sulaukė pripažinimo ir Latvijoje.

Ir vis dėlto džiaugsmas buvo tarsi su ašaromis akyse. Rašytojas čia pat prisipažino, kad netikėtai prasidėjusi draugystė su latviais netikėtai nutrūko. Leidyklos vadovo, kuris domėjosi tokiais dalykais kaip istorija, jau nebėra. Tuo tarpu naujiesiems savininkams rūpi, regis, visai kitokios temos. O paties Dirgėlos jėgos nenumaldomai senka, jis jau suvokia, kad visų užsibrėžtų tikslų įgyvendinti nebepajėgs. Atsisveikindamas norėjau prašyti dar vieno pokalbio. Tačiau rašytojas, lyg atspėdamas mano mintis, ėmė pasakoti, jog sveikata jau nebeleidžianti daug ir įtemptai rašyti, jog netrukus ir vėl ilgam išvažiuosiąs į gimtąją Žemaitiją, kur globoja savo seną motiną...

Išsiskyrėme dėl būsimo pokalbio nieko konkretaus nesutarę. Tegaliu apgailestauti: man trūksta ,,Joldijos jūros” autoriaus patarimų. Trūksta paaiškinimų pačiais aktualiausiais nūdienos klausimais. Rašytojas Dirgėla tiesmukiškai nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą, tačiau jo įžvalgos visuomet padėdavo geriau susigaudyti šiandieninėje lietuviškoje painiavoje. Turėtume prisipažinti: be Dirgėlos suvokimų lietuviška analitinė žiniasklaida – nepalyginamai skurdesnė, nykesnė, primityvesnė. Puikiai prisimenu jo esė ,,Improvizacija istorijos cimbolais”. Ten rasite tokią pastraipą: ,,Anuomet asmeniniai ir grupiniai didikų interesai stelbė LDK interesą. Dabar visokie – ‘beveik oligarchiniai’ – klanai valstybiniais interesais pavadina savuosius. Tada visuomenė taip degradavo, kad nebegalėjai rasti LDK preprezentantų. Dabar norinčių reprezentuoti tiek daug, kad sugebėjimais reprezentuoti mažai kas besirūpina.”


* * *
Kaip nepasimesti dabartiniuose lietuviškuose brūzgynuose? Štai kad ir toks, regis, nesudėtingas atvejis. Šių metų balandžio 10 d. Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) prasideda Michail Kostiajev teismas. Kostiajev – tai tas pats jaunuolis, kuris priešgyniavo Rusijos planams statyti atominę jėgainę Kaliningrado srityje (buvusioje Mažojoje Lietuvoje). Oficiali versija tokia: rusiška Temidė pradėjo persekioti kategoriškai prieš atominių jėgainių statybas nusistačiusį jaunuolį, šis, nenorėdamas atsidurti už grotų, pabėgo į Lietuvą, čia paprašė politinio prieglobsčio, tačiau oficialusis Vilnius nesuteikė jam net teisės nuolat gyventi Lietuvoje ir netrukus išsiuntė atgal į Kaliningradą. O pakeliui į Kaliningradą Kostiajev buvo išlaipintas iš traukinio ir išvežtas į kalėjimą.

Kai kurie visuomenininkai Kaliningrade jau rengia piketus, kurių metu triukšmingai reikš paramą Kostiajev. Panašaus pobūdžio piketus planuojama sušaukti ir Vilniuje bei Rygoje. Kas dabar gali pasakyti, kokios laikysenos turėtų laikytis tie lietuviai, kuriems svarbūs ne asmeniniai, ne grupiniai, ne oligarchiniai, o valstybiniai interesai? Kuo mes turėtume laikyti Kostiajev – draugu, partneriu ar nežinia kokių tikslų siekiančiu rusu iš Kaliningrado?

Man teko su Kostiajev keletą kartų bendrauti Vilniuje, kol jis dar nebuvo išsiųstas iš Lietuvos. Esu išklausęs jo nuomonę, kodėl kaliningradiečiams nereikalinga Baltijos atominė jėgainė. Versija, kodėl jis persekiojamas Kaliningrado policijos, regis, logiška, įtikinama. Oficialios jo pasitraukimo iš Rusijos priežastys – taip pat tarsi nekelia rimtesnių abejonių. Jei mes nebepasitikime sava, lietuviška Temide, nenuostabu, kad rusai netiki rusiškos Temidės objektyvumu bei nešališkumu.

Ir vis dėlto... Kodėl Kostiajev buvo išsiųstas iš Lietuvos? Lietuvos slaptosios tarnybos nepasitikėjo šio jaunuolio nuoširdumu, įtarė jį turint negražių kėslų? O gal nueita pragmatiškiausiu keliu – nenorėta pyktis su Rusija? Tiesiog baimintasi, kad, Kostiajev suteikus prieglobstį, į Lietuvą pradės plūsti dešimtys, jei ne šimtai, rusų, kuriuos Maskvoje, Sankt Peterburge ar Nižnij Novgorode persekioja tendencingoji rusiška Temidė?

Čia būtų puiki proga prisiminti Vilniuje reziduojančių Gruzijos atstovų pasakojimų, kodėl po karinio Rusijos įsiveržimo į Gruziją jie neskubėjo remti į Lietuvą plūstančių savo tautiečių. Regis, Gruzijos ambasados elgesys privalėjo būti visai kitoks. Žvelgiant iš šalies, Gruzijos ambasada elgėsi nežmoniškai, vengdama bendrauti su gruzinų pabėgėliais, prašančiais politinio prieglobsčio Lietuvoje. Tačiau Gruzijos atstovai turėjo rimtų įtarimų, jog į Lietuvą plūste plūdo gruzinai, kurie tik dėjosi esą nuskriausti Rusijos. Iš tiesų tarp gruzinų pabėgėlių būta specialiai siunčiamų provokatorių, kuriems Rusija buvo liepusi visomis prieinamomis priemonėmis diskredituoti Gruziją Vakarų šalių akyse. Taigi kai kurie nuolatinės teisės Lietuvoje gyventi siekę gruzinai tegalvojo, kaip mūsų žemėje iškrėsti oficialųjį Tbilisį kompromituojančių šunybių.

Šio gruziniško komentaro nedera pamiršti, kai kalbama apie visų tautybių ir tikėjimų pabėgėlius, prašančius lietuvių užtarimo. Tokiais atvejais privalome būti itin budrūs. Juolab kad rusiškoje spaudoje esama ir Kostiajev nepalankių tekstų. Pavyzdžiui, esama straipsnio, teigiančio, kaip šis vaikinas kadaise kalėjo Rusijoje visai ne dėl politinių įsitikinimų, kaip jis be didesnių skrupulų keisdavo politinius partnerius, bėgiojo iš partijos į partiją.

Taigi Kostiajev istorija – sudėtinga. Liūdniausia, kad mes greičiausiai niekad ir nesužinosime, ar pasielgėme teisingai, išiųsdami vaikiną atgal į Kaliningradą. Juk nuoširdžių draugų buvusioje Mažojoje Lietuvoje mums verkiant reikia. Kad bent jau taip sparčiai ten nenyktų likę prūsiškos, baltiškos kultūros pėdsakai. Kad turėtume bent bičiulių, kurie neleistų Tolminkiemio, kuriame gyveno, dirbo ir kūrė didysis Donelaitis, paversti pravoslaviška cerkve. Mes turėtume Kostiajev bent jau padėkoti, jog į Vilnių buvo atvykę keli jauni kaliningradiečiai, turintys savo privačią internetinę svetainę Amberkant. ru. Po jaunųjų kaliningradiečių apsilankymo toje internetinėje svetainėje atsirado objektyvus, išsamus fotoreportažas apie Vilniaus Genocido aukų muziejų. Ir apie KGB darbuotojų žiaurumus, ir apie šaudymo kamerą, ir apie miško brolius, siekusius laisvės okupuotai Lietuvai. Taip, Amberkant.ru negali pasigirti dideliu tiražu, tačiau informacija apie mūsų pokario kovas atsidūrė ne kur kitur, o rusiškoje informacinėje erdvėje.


* * *
Mes, lietuviai, dažnai mėgstame verkšlenti, kaip Lenkija, Rusija, Vokietija ir Baltarusija tendencingai aiškina mūsų istoriją, kaip piktybiškai kritikuoja mūsų politinius ar ekonominius planus, kaip apie lietuviškąjį charakterį skleidžia nebūtų pramanų. Kad meluoja ir teikia neteisingą informaciją, – pusė bėdos. Kur kas blogiau, kad mus apnikusios pasidavimo nuotaikos. Mes, lietuviai, dažnusyk vien tik skėsčiojame rankomis, suprask, esame bejėgiai pasipriešinti antilietuviškai propagandai, sklindančiai iš kaimyninių šalių. Pikta, bet tokias nuotaikas dažnusyk puoselėja net mūsų oficialūs valdžios pareigūnai, kurių pareiga, regis, ne vien tik pasakyti, kaip sunku šiandien būti lietuviu. Valdžia privalėtų ne tik ieškoti, bet ir rasti būdų, kaip galėtume bent jau labai skaudžiai nepralaimėti antilietuviškų informacinių karų.

Tokių priemonių esama. Apie vieną neleistinai apleistą barą sužinojau visai atsitiktinai, susitikęs su parlamentaro Gintaro Songailos vadovaujamos Lietuvių tautininkų partijos nariu Ričardu Garuoliu, kuris yra ir Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos pirmininkas. Jis papasakojo, kokia apgailėtina padėtis yra turizme. Mes džiaugiamės, jog sulig kiekvienais metais į Lietuvą atvyksta vis daugiau turistų, tačiau nė nepasidomime, ką tie turistai sužino apie mūsų šalį. O jie sužino daug neįtikėtinų dalykų. Pavyzdžiui, kad Trakų pilį pastatė lenkai, o Klaipėdos kraštą iš vokiečių atėmė agresoriai lietuviai. Šitaip sakydamas šiek tiek šaržuoju, tačiau tokia apvergtina padėtis išties egzistuoja. Kadangi turistai iš Lenkijos, Vokietijos ar Rusijos į Lietuvą dažnai atvyksta su... savais gidais, kurie tyčia ar nenorom, sąmoningai ar dėl žinių trūkumo iškraipo     lietuviškos istorijos faktus. Lenkai taip lengvai neįsileidžia lietuvių gidų. Lenkijoje kiltų tarptautinis skandalas, jei Seinuose ar Punske turistų grupei savas tiesas dėstytų lietuvis gidas. Lenkai ypač nedovanotų akibrokšto, jei lietuvis gidas Seinuose ar Punske primygtinai pabrėžtų šių miestelių lietuvišką kilmę.

Įvairūs apribojimai svetimtaučiams gidams taikomi ir visose kitose aplinkinėse šalyse. Savo istoriją gerbiančiose šalyse bet kas negali tapti gidu. Prieš tapdami profesionaliais gidais turistinių grupių vadovai privalo išlaikyti sudėtingus egzaminus, kurių metu nuodugniai patikrinamos jų istorinės žinios. O svetimtaučiams gidams taikomi griežti teisiniai apribojimai, nes čia įsipina ir ,,finansinis aspektas”. Lenkija suinteresuota, jog visos lėšos už vadovavimą turistinėms grupėms byrėtų tik į lenkų gidų kišenes. Mes juk apsimetame esą tokie turtingi, kad pelnu iš turizmo esame linkę dalintis ir su kaimyninių šalių gidais.

Tai, ką apie egzistuojančią padėtį papasakojo Gidų ir kelionių vadovų profesinės sąjungos pirmininkas Garuolis, liūdnai nustebino. Užuot pasistengę, jog iš Lietuvos turistai namo grįžtų kuo giliau susipažinę su tragiška Lietuvos istorija, mes dažnusyk elgiamės taip, tarsi mums nė motais, kas iš tiesų pastatė įspūdingąją Trakų pilį. Užuot atvykstančius turistus sudominę lietuvišku unikalumu, mes neišnaudojame net šios mūsų ir tik mūsų rankose esančios padėties. O dabar Vokietijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Rusijoje daugėja žmonių, kurie net po viešnagės mūsų žemėje lieka susipažinę tik su lenkiškomis, vokiškomis ar baltarusiškomis versijomis.

Kas tai? Abejingumas, nuovargis, kvailumas, patriotizmo stoka? Įdomu, kaip šią nuostatą apibūdintų rašytojas Dirgėla, puikių istorinių romanų autorius.