Džiūgaujančių nusikaltėlių veidai ekrane

EDMUNDAS SIMAITIS

Gulago politinių kalinių ir Sibiro tremtinių bendrijos metiniame ataskaitiniame suvažiavime, kuris įvyko kovo 4 d. Žemės ūkio ministerijos rūmuose, buvo kalbama, kad didžioji žiniasklaida nekreipia dėmesio į itin svarbius politinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinius. Kalbėtojai piktinosi ir teiravosi, kodėl Lietuvos žiniasklaida praktiškai nutylėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentų apsilankymą Mėnaičiuose, kur valstybių vadovai pagerbė generolo Jono Žemaičio, okupacijos metais kurį laiką ėjusio Valstybės Prezidento pareigas, atminimą? Ir lygia greta buvo keliamas kitas, ne mažiau aktualus klausimas dėl kontroversiškai vertinamo filmo „Smogikai”, kurio idėją pateikė Genocido centro specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas Rytas Narvydas, o filmą susuko vertėjas, kultūros darbuotojas, pastorius švedas Jonas Ohman.

Dalyvavau šio filmo pristatyme sostinės Mokytojų namuose. Jau pats pirmasis susipažinimas su šia kino juosta atskleidė patį didžiausią filmo trūkumą – nėra jokio, net elementaraus paaiškinimo apie vaizduojamų įvykių teisinį vertinimą. Į tokio pobūdžio dokumentinį filmą, siekiant išvengti akivaizdžių nesusipratimų, turėjo būti pažvelgta per tarptautinės, nacionalinės ir partizanų teisės akinius.

Privalu buvo nors trumpai priminti, kad dviejų pseudosocialistinių totalitarinių režimų vadeivų Stalino ir Hitlerio suokalbis pasidalinti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas ir pradėti Antrąjį pasaulinį buvo pats didžiausias XX a. karo ir genocido nusikaltimas, kurio produktas, tarp aibės kitų, buvo ir smogikai – sulaužytų likimų žmonės. Neprošal buvo priminti, kad šis nusikaltimas atskleidė itin svarbų faktą, rodantį, kad Niurnbergo tribunolo nuosprendis buvo niekinis, nes vienas suokalbininkas teisė kitą už tokius pačius nusikaltimus. Derėjo pridurti, kad Europos Sąjungos Temidės klausa pradėjo taisytis – jau pratinamasi išgirsti, kad Europoje būta ne tik rudojo, bet ir raudonojo genocido apraiškų. O neatkurtas teisingumas mūsų žemyne – pats didžiausias galvos skausmas Europos Sąjungai.
 
Tarptautinė teisė nepriklausomų valstybių okupaciją, pavergimą ir genocido akcijas priskiria sunkiems nusikaltimams, kuriems nėra senaties. Nacionalinė teisė vienareikšmiškai, konstitucine kalba byloja, kad valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Partizanų teisė buvo griežtesnė, nes sukurta ekstremaliomis sąlygomis. Už išdavystę, už įskundimą, dėl kurio žuvo ar buvo tremiami žmonės, buvo baudžiama ypač griežtai. Štai kodėl nederėjo filmo sumanytojui ir jo įgyvendintojams kurti įspūdį, kad iš romėnų teisės perimtas postulatas Justitia est fundamentum regnorum (teisingumas yra valstybių pamatas) jau nebegalioja, kad, pasak Ohmano, „Kiekvienas žmogus turi savo logiką. Lietuviai dažnai smerkia – blogai, ir viskas. Tačiau reikėtų mąstyti apie tai, kodėl žmogus taip pasielgė.”

Be to, valstybės nepriklausomybė ir savigynos teisumas, jau nekalbant apie teisę, yra iš principo nediskutuotinos vertybės. Dėl jų jokiu būdu ir jokia forma neturėtų vykti jokie svarstymai. Tai aksiomos, patikrintos tūkstantmečio istorijos. Štai kodėl, kai nusikaltėliai viešai iš ekrano giriasi savo paklydimais bei nusikaltimais, nereikėtų stebėtis visuomenėje atsirandančio pasipiktinimo bangomis. Tada savaime kyla esminės svarbos klausimas, beje, taip pat iš Romos teisės lobyno – Cui prodest? (Kam tai naudinga?) Tikrai ne demokratijai stiprinti.

Dvidešimtmetis laisvo gyvenimo posovietinės visuomenės sąlygomis, gerokai skirtingomis nuo Švedijos karalystės papročių ir tradicijų, neginčijamai rodo, kad „artimojo užsienio” spectarnybos, veikiančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsitiktinumų nemėgsta. Artėjant rinkimams ar referendumams jos parengia vadinamąjį „minkštąjį projektą” su vienu ar keliais „gelbėtojais”. Sumaišties dėsningai padaugėja. Tokia mūsų tikrovė. „Kurdamas filmą, stengiausi nieko nesmerkti, bet tuo pačiu ir neslėpti. Manau, kad šis kūrinys padės daugiau suprasti pačią sovietų saugumo sistemą, taip pat – ką anie laikai darė su žmonėmis,” – sako Ohman. Drįsčiau priminti garbiajam mūsų šalies svečiui, kad reikėtų vengti duoti dingstį spėlioti, ar filmas „Smogikai” nėra taip pat dar vienas „minkštasis projektas”, kuriuo siekiama sumenkinti laisvės kovų vaidmenį Tautos savigynos istorijoje.

Netiktų džiūgaujančius smogikus supriešinti nei su gen. Žemaičiu, nei su laisvės kovotojais. Jokios lygybės tarp jų nebuvo, nėra ir būti negali. Bet parodyti kaip buvo laužomi kovotojų likimai, verčiant juos tapti nusikaltėliais smogikais, kokiais metodais veikė sovietų emisarai ir iš Rytų atsiųsti galvažudžiai kagėbistai labai reikėtų. Deja, to daryti net nebuvo mėginta. Smogikai patys nei radosi, nei dauginosi. Kita vertus, nėra aiški ir paties Ohman sumanymų kaita. Yra žinoma, kad prieš keletą metų jis filmavo ir kalbino Tauro apygardos partizaną „Radvilą”, atseit, buvo kuriamas filmas apie laisvės kovas. Gal ir kiti partizanai buvo apklausinėjami ir filmuojami? Tačiau vietoj filmo apie partizanus radosi „Smogikai.” Še tau, boba, ir devintinės!