rumai

VALDOVŲ RŪMAI IR MES

LAIMA ŽLIOBIENĖ
Valdovû rùmû Paramos komiteto JAV iždininkè

Lietuvos paminėjimo tūkstantmečio šventė yra viena iš progų lietuviams pasisakyti, net parodyti, kaip jierumai save vertina. Ar tai didinga tauta, turinti prasmingą praeitį ir teisę lygiaverčiai stovėti šalia bet kurios kitos tautos, ar tik savęs bijanti, nusižeminusi, susipriešinusi, menka žmonių atskala? Ar mes Lietuvoje norime matyti tik visas blogąsias ypatybes? (O gal, pasinaudodami ciniška kritika, iš viso nenuvykstame protėvių pėdomis pavaikščioti?) Ar priešingai, džiaugiamės ir didžiuojamės lietuvių buvusiais ir esamais pasiekimais? Kokio žmogaus tipą patys parodome?

Štai jau iškilę Valdovų rūmai. Taip, vietoj jų galėjo būti pastatyti našlaičių namai, pakeltos mokytojų algos ir įgyvendinta daugelis kitų labai reikalingų projektų. Bet jie iškilo kaip įrodymas, kad lietuviai praeityje yra sugebėję save valdyti, krašto gerovę užtikrinti, valstybės vardą iškelti. Ar nėra Lietuvos žmogui reikalingas šių tikslų įsisąmoninimas? Be to, ta proga daugelis nežinomų istorinių faktų buvo atskleisti, žinios surinktos ir dokumentuotos, kurių iš viso nebūtume žinoję, jei ne žmonių, kurie ėmėsi šio istorinio pastato atstatymą vykdyti, pasišventimas. Iš to matome, kiek daug istorinių klaidų reikia ištaisyti ir į pasaulines knygas įrašyti.

Noriu pateikti keletą pavyzdžių iš savo patirties, kodėl mums reikia iškelti praeities paminklus ir juos garsinti pasaulyje. Kelionėje Yangtzės upe Kinijos turistinio laivo bibliotekoje turėjau rankose (anglų kalba) didžiulę, per 500 puslapių knygą ,,Pasaulio istorijos apžvalga”. Joje Lietuva ir lietuviai visiškai nepaminėti. Mes neegzistuojame! – juokavome su bendrakeleiviais. Vienintelis artimas įrašas toje knygoje – ,,Sanctus Casimirus, king of Poland”. Tada prisiminiau Italijoje, Florencijos mieste, matytą Šv. Kazimiero didžiojo šlaunies (tibia) kaulo relikviją. Ten St. Lorenzo bažnyčios koplyčioje (kur po Michaelangelo antkapiais palaidoti Medici princai), relikvijų kambaryje, pačiame ekspozicijos centre, ši relikvija įmontuota į didžiulę sidabrinę baltų lelijų puokštę, papuoštą aukso detalėmis. Ji nustebino ne tik tuo, kad iš kitų išsiskyrė savo dydžiu ir grožiu, bet kad joje buvo įgraviūruotas užrašas: ,,Sanctus Casimirus Dux Magnus de Lituania.” Ne Lenkijos karalius! Taigi, ar tų laikų Romos bažnyčios dvasiškai, ar mes, lietuviai, klystame jį laikydami lietuvių ir lenkų didiku, netgi sakydami, kad jis Lenkijos šventasis?

Taip pat Vokietijoje, Dresdeno miesto ,,Žalieji skliautai” (Grüne Gewölbe) muziejuje, didžiausią dalį užima Augustus III, jo tėvo ir senelio meno ir brangenybių eksponatai, tokie kaip Halle’s miesto didikų mugėje XVII šimtmetyje pirktas, akį stulbinantis buvęs 47 karatų žalsvas deimantas (šiek tiek apipjaustytas) ir kiti neapsakomai prašmatnūs brangakmenių ir aukso kūriniai. Po jais, kaip ir po dižiuliu Augusto portretu, pažymėta – ,,Augustus, Lenkijos karalius”. Tačiau Saksonijos valdovų rūmų sienoje, po Augusto ,,Teisingojo” atvaizdu, įmūryta aiški Lietuvos vytis, kuri taip pat įmūryta ir herbe virš karališkosios bažnyčios ,,Königskirche” priekinių durų. (Abiejose vietose yra ir Lenkijos herbai.) Vokietijos istorijos knygoje, kurią kartu kelionėje vežiojomės, tie trys Saksonijos valdovai Augustai visur minimi kaip: (1) Lietuvos didieji kunigaikščiai ir (2) Lenkijos karaliai. (Lietuva unijos su Lenkija pradžioje buvo didžiausia Europos valstybė.) Taip pat prabangiausios pilys Elbės upės pakrantėse buvo Augustų statytos. Taigi, ar ne iš Lietuvos žmonių surinkti mokesčiai prisidėjo prie šių valdovų turtų? Mūsų vardas neturėtų būti ignoruojamas.

Grįžtu prie Valdovų rūmų. Laikas užbaigti jų statybą ir įrengimą. Tik lėšų stoka (kaip visur ir visada) tęsia užbaigimo datą. Laikas parodyti, kuo mes tikime. Ar reikia stengtis lietuvių istoriją, savigarbą, savimi pasitikėjimą atstatyti? Ar Valdovų rūmų atstatymas nėra to dalis? Savo tautybės, savo prigimties patvirtinimas parodo, kaip žmogus save, savo tėvus, savo kilmę vertina. Nepasiduokime kitų įtakai, tų, kurie bet kuriuo tikslu, gal svetimos ideologijos ar savanaudiško pasipelnymo siekdami, mūsų kilmę, istoriją ar tikslus menkina. Tačiau turime mokslininkų, kurie ieško ir randa įrodymus jų klaidoms ištaisyti. Kurių įrodymais renkamės patikėti ir kuriuos stengiamės palaikyti – tai mūsų pačių apsisprendimas. Tokio apsisprendimo, pasisakymo ar paramos laukiame iš Jūsų, ,,Draugo” skaitytojų. Įrodykime savo veiksmais, kuo mes tikime, ko siekiame, kokios mūsų vertybės.

Aukas prašome siųsti (nurašomos nuo mokesčių) adresu:

Lithuanian American Community – Valdovų Rūmai c/o Laima Zlioba 1500 Lake Shore Drive South, Barrington, IL 60010