Bendras vaizdas iš VDU Lietuvių išeivijos instituto Pasaulio lietuvių bendruomenės menės.
Jono Petronio (VDU) nuotraukos

Trisdešimt pavasarių be kunigo, rašytojo, visuomenininko Stasio Ylos

KRISTINA USAITĖ

Pavasarišką 2013 m. balandžio 12-osios popietę į VDU Lietuvių išeivijos institutą rinkosi VDU Ateitininkų draugovės nariai ir ateitininkiškai dvasiai prijaučiantys pagerbti kunigo, rašytojo, visuomenininko Stasio Ylos (1908–1983) atminimą. Jau trisdešimt pavasarių praslinko nuo tada, kai amžinojo poilsio Čikagoje išėjo šis neužmirštamas kunigas profesorius.

Sausakimša instituto Pasaulio lietuvių bendruomenės menė vos pajėgė sutalpinti visus besidominčiuosius. Renginį kunigo Stasio Ylos sukurta malda į Lietuvos kankinius pradėjo jo Ekscelencija, naujasis Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas: „Viešpatie, tu leidai mūsų tautai pakelti daug aukų, bet tu pažadinai joje ir kankinių dvasią. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek daug mūsų tautiečių mirė dėl tavo vardo ir dėl tautos laisvės. Tu vienas žinai, kokiam jų būriui tu suteiki šventųjų kankinių garbės vainiką. Mes tikime, Viešpatie, kad per jų užtarimą tu teiki mums ir visai mūsų tautai daug gausios palaimos. Leisk, Viešpatie, per juos paprašyti tave ir toliau globoti mus ir mūsų tėvynę. Amen.”

Aktualizuodamas pasirinktos maldos prasmę arkivyskupas Gintaras Grušas susirinkusiems priminė, jog kunigas Stasys Yla ir pats, kalėdamas Stutthof, patyrė kankinio gyvenimo dalią, pažino Lietuvos kankinius iš arti ir per tuos išbandymus tapo nepaprasta asmenybe. Patirti šio žmogaus globą, trumpam pabūti po jo sparnu teko ir Gintarui Grušui, užaugusiam Los Angeles Amerikos lietuvių bendruomenėje. Tik iš laiko perspektyvos, žvelgdamas į Kaune veikiančios Stasio Raštikio vardo karininkų mokykloje ant sienos kabančią kunigo Stasio Ylos nuotrauką, kurioje jis Los Angeles bendruomenėje drauge su arkivyskupo vaikystės draugu skautiška uniforma, Gintaras Grušas teigė supratęs, tarp kokių didžių žmonių jam teko augti: Stasio Raštikio, Bernardo Brazdžionio, Kazio Bradūno, Juozo Kojelio ir daugybės kitų, kurių asmenybės skleidė tokį nuolankumą ir paprastumą, jog būdamas jaunas ne visada tą ir gali pastebėti. Šie žmonės, būdami šalia jaunimo, neišsidavė, kokius žygdarbius jie savo gyvenime buvo padarę, bet ėjo drauge su jaunimu, perdavė jiems lietuvybės turtą ir tikėjimą. Vienas tokių ir buvo kunigas profesorius, rašytojas ir visuomenininkas Stasys Yla, kurio paskaitų per Kalėdų atostogas būdamas gimnazistas Gintaras Grušas su nekantrumu laukdavo. Nemaža lietuvių išeivijos veikėjų dalis – tiek skautai, tiek ateitininkai – išėjo kunigo Stasio Ylos mokyklą. Tai buvo žmogus, gebėjęs pakviesti kitus į veiklą, atrasti didžius dalykus paprastuosiuose.

Arkivyskupo Gintaro Grušo prisiminimus subtiliai pagyvino aktoriaus Petro Venslovo skaitomos eilutės iš kunigo Stasio Ylos sudaryto maldyno bei poezijos rinkinio „Tylos liturgija”, akompanuojant pianistei Beatai Vingraitei.

Renginyje dalyvavęs dr. Gediminas Mikelaitis skaitė pranešimą „Kunigas Stasys Yla – katalikybės atnaujintojas?”. Trumpai priminęs esmines Stasio Ylos biografijos detales, pagrindinius jo veikalus, Gediminas Mikelaitis susirinkusiems kalbėjo apie šios asmenybės darbų įvairialypiškumą ir plačiašakiškumą. Pasak Gedimino Mikelaičio, rašytojas, visuomenininkas, ugdytojas, spaudos darbuotojas, istorikas, psichologas, teologijos profesorius kunigas Stasys Yla stengėsi paveikti visuomenę bei atskirą asmenį ir skaitydamas paskaitas, ir pokalbiais, bet ypač knygomis bei straipsniais. Tai vienas produktyviausių lietuvių išeivijos rašto žmonių. Jo temos labai įvairios: nuo asmeninių moralinių iki istorinių, teologinių, ugdymo ir papročių.

Vis dėlto, kun. Stasio Ylos kūryboje galima išskirti kelias pagrindines temas: ateizmo ir komunizmo pavojaus Lietuvai; pasaulėžiūros klausimų svarstymą – apie sąžinės, religijos, socialinio ir politinio gyvenimo laisvę bei liberalizmo vaidmenį visuomenėje; krikščionybės kelią į lietuvių tautą; lietuvių kultūros veikėjų religinius lūžius, jų gyvenimo prasmės ieškojimą; krikščionybės ir kultūros susipynimą žymių mūsų kultūros veikėjų biografijose, taip pat kultūros kėlimą, tautos dvasinį ugdymą, ir pagaliau plačiausią Stasio Ylos temą – ateitininkų programą, skautų ideologiją ir krikščioniškojo gyvenimo atnaujinimą. Pastarąjį, pasak pranešėjo Gedimino Mikelaičio, kunigas Stasys Yla suprato kaip perėjimą iš vienos psichologinės pakopos į kitą. Pirmiausia atrandami žmogiškieji dalykai, gilesnis interesas, meilė ir tikėjimas, o drauge su jais vyksta ir atsinaujinimas – derinant Evangelijos tiesą, natūralų pažinimą ir kultūros misiją pagyvinamas galvojimo procesas, apčiuopiama idėjų visuma, jų sąryšis, o dalinantis su kitais, diskutuojant ir aktyviai dalyvaujant minčių apykaitoje einama pirmyn. Vienas konkretesnių pavyzdžių – Stasio Ylos knyga „Moderni mergaitė” (1964), neprarandanti aktualumo ir šiandien. Joje kunigas prabyla ne pamokslautojo ar moralisto, bet lankstaus ir subtilaus psichologo, įžvalgaus ir pakantaus pedagogo balsu. Jis įtraukia skaitytoją į vaizduojamas egzistencines būsenas (kančios, skausmo, meilės), teigdamas, jog meilė vertinga ne tik dėl socialinio vaidmens, nes padeda save atrasti kitame, ji pažadina ir sugyvina vidines galias, asmuo užsidega nerimu ir ieškojimu. Taip meilė skatina naują asmenybės sklaidą, nes tik mylėdami mes pajuntame, kokie esame netobuli.

Svarstydamas, kodėl Stasys Yla vadinamas nauju kunigu, Gediminas Mikelaitis pažymėjo, jog po studijų Vakarų Europoje, po darbo korespondentu įvairiose šalyse, grįžęs į Lietuvą Stasys Yla svarstė lietuvių tautos, miesto ir kaimo pastoraciją, kėlė parapinės bendruomenės reikšmę, rašė apie naujuosius liturginius sąjūdžius, skatino puoselėti lietuviškuosius švenčių papročius. Pasak kunigo Stasio Ylos, krikščionybė yra gyvenimas, o atvirumas pasauliui, t. y. būti atviram viskam, kas reikšminga žmogui, kas nuolat padeda tobulėti.

Renginį vainikavo ir susirinkusiųjų širdis virpino Kauno valstybinio muzikinio teatro solistės Ritos Preikšaitės atliekami kūriniai akompanuojant pianistei Beatai Vingraitei. Skambėjo „Ave Maria”, „Panis Angelicus”, „Tu és deus” bei Pauliaus Jurkaus sukurta giesmė „Kaip grįžtančius namo paukščius parveski, Viešpatie...” su visų mėgstamu priegiesmiu ,,Težydi vėlei Lietuva, kaip Tavo slėnių lelija, tebūna vėl namuos ramu”.

Apie Stasį Ylą

Stasys Yla – Lietuvos kunigas, rašytojas, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas, gimė 1908 m. sausio 5 d. Luciūnuose, Kurklių valsčiuje, Ukmergės apskrityje. Baigęs Ukmergės gimnaziją, mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, 1925–1932 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto (iki 1930 m. Lietuvos universitetas) Teologijos – filosofijos fakultete, kur vėliau dėstytojavo. 1932 m. įšventintas kunigu. 1933–1934 m. dirbo savaitraščio „Mūsų laikraštis”, 1936–1940 m. dienraščio „XX amžius” redakcijose.

1940–1941 m. buvo pasitraukęs į Vokietiją. Nacių suimtas, 1943–1945 m. kalintas Stutthofo koncentracijos stovykloje. 1946–1950 m. Šv. Sosto delegatūros Vokietijoje patarėjas sielovados reikalams ir Spaudos skyriaus vedėjas. 1946–1947 m. Politinių kalinių sąjungos pirmininkas. 1947–1949 m. kunigų žurnalo „Auka” redaktorius. Nuo 1950 m. gyveno ir dirbo JAV. 1951–1953 m. žurnalo „Lux Christi” redaktorius, nuo 1953 m. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolyno Putnam kapelionas. Nuo 1955 m. JAV Lietuvių Bendruomenės tarybos narys. 1961 m. Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas. Nuo 1963 m. Ateitininkų federacijos dvasios vadas. Stasys Yla parengė ir išleido apie 30 knygų. Mirė 1983 m. kovo 24 d. Čikagoje. Palaidotas Dangaus Vartų kapinaitėse Putnam, CT.

Kristina Ūsaitė – VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja   


 Prisiminimais dalijasi arkivyskupas Gintaras Grušas.