sap
Irena Šaparnis prie savo darbų parodos atidaryme. Kastyčio Šaparnio nuotraukos

Menininkės Irenos Šaparnis darbai –
žinomame Čikagos klube

KARILĖ VAITKUTĖ

Pačioje Čikagos didmiesčio širdyje, Michigan Ave. ir Monroe gatvės sandūroje, kitoje pusėje gatvės nuo Čikagos meno instituto ir Millennium Park įsikūręs žinomas Čikagos klubas – University Club of Chicago. Klubą dar 1887 metais įkūrė kelių pačių garsiausių JAV universitetų – Harvard, Yale ir Prinston – absolventai, siekdami turėti vietą, kurioje galėtų dalintis intelektualiniais ir meniniais pasiekimais. Klubo pastatas – ko gero pirmasis ,,gotikinis dangoraižis” – buvo suprojektuotas žymaus architekto Martin Roche ir pastatytas 1909 metais, t. y. prieš daugiau nei šimtą metų. Iki šiol pastatas – vienas svarbiausių architektūrinių pastatų Čikagos mieste. Dvyliktame ,,Universitetų klubo” pastato aukšte įsikūrusi meno galerija. Kaip rašoma klubo internetinėje svetainėje, joje savo darbus eksponuoja pripažinti ir žinomi Čikagoje gyvenantys menininkai. Per metus yra surengiamos kelių menininkų parodos. Jų darbai pristatomi klubo nariams bei plačiajai visuomenei, sudaroma galimybė menininko darbus įsigyti. Beje, klubas turi nemažai griežtų taisyklių. Pvz., menininkai savo darbus eksponuoti galerijoje yra priimami ne tuomet, kai patys siūlosi, o tuomet, kai juos pakviečia klubo nariai, o po to dar įvertina klubo narių komisija. Dar viena taisyklė: į klube atidarytą parodą visuomenė negali ateiti apsirengusi bet kaip – pvz., su džinsais, nes galioja tam tikros taisyklės, pagal kurias reikia rengtis. Taip pat, parodos lankymo metu negalima naudoti mobiliųjų telefonų. Šie ,,suvaržymai” gali atbaidyti kai kuriuos meno gerbėjus, tačiau kita vertus, yra sudaroma išskirtinumo aplinka, kuri, kartu su nuostabiu vaizdu, atsiveriančiu iš klubo galerijos balkono į Michigan ežerą ir saulėje žvilgančiais stiklo dangoraižiais nusėtą pakrantę, suteikia tam tikrą ,,pakylėjimo” jausmą. Atitrūksti nuo kasdienio gyvenimo rutinos, buities ir, žiūrėdamas į meno darbus, turi progą pažvelgti į mus supantį pasaulį pro menininko vizijos šydą.

Džiugu, kad šį mėnesį šio žinomo klubo kvietimu galerijoje šešiolika savo naujausių, didelio formato darbų eksponuoja lietuviškai Čikagos visuomenei jau neblogai pažįstama menininkė Irena Šaparnis. Menininkė džiaugiasi pakvietimu eksponuoti savo kūrinius šiame klube ir teigia, kad yra malonu, kada profesionalūs kuratoriai vertina rezultatus – įdėtą darbą, patirtį ir meninį lygį, o ne ryšius ir pažintis ar agresyvią savireklamą.    

Nors Vilniuje Irena mokėsi architektūros, baigusi mokslus, menininkė pasuko kita kryptimi ir štai jau daugiau nei dvidešimt metų kuria paveikslus batikos technika. Irenos žodžiais tariant, batika – ypatinga saviraiškos priemonė, dabar fotografijos dėka gerokai išplečianti raiškos galimybes, pridedanti naujų dimensijų ir prasmių, dar vis telpančių ant plonyčio šilkinio audinio. Šiai didmiesčio centre vykstančiai parodai darbus menininkė atrinko įvairia tematika. Darbuose miesto tematika – pažįstamos Čikagos vietos: Michigan Ave., ,,Pupos” skulptūra, Millennium Park. Kito ciklo, pavadinto ,,City Girl” (,,Miesto mergaitė”), darbuose – nepakartojamo grožio jauna mergina, kurios galvą supa menininkės vizijose ,,pamatyti” galvos apdangalai.

sarAnot Irenos, apie tai, ką reiškia vienas ar kitas darbas, jame pavaizduotos detalės, su menininku šnekėtis nėra reikalo. Žiūrovas meno kūrinį ,,jaučia” arba ne, jam kūrinys artimas arba ne, jame žiūrovas įžvelgia gražių, įdomių, netikėtų minčių arba ne. Jei ne, tai ne. O jei taip – menininkė džiaugiasi suradusi bendraminčių, pasaulį matančių ir suprantančių panašiai. Irena prisipažįsta, kad su šeima persikėlusi gyventi iš Vilniaus į Čikagą, iš pradžių, mėgindama pragyventi iš savo kūrybos, ieškojo pirkėjų savo paveikslams, o dabar ieško bendraminčių, nebepaiso potencialių pirkėjų nuotaikų, paklausos.

Parodos metu Irena trumpai papasakojo batikos istoriją. Šia technika medžiagos buvo dekoruojamos jau nuo pirmojo mūsų eros amžiaus Indijoje, Indonezijoje, Javos saloje. Spalvos tuo metu nebuvusios tokios ryškios ir tokio plataus spektro kaip dabar, o dekoruotos medžiagos nebuvo naudojamos meno kūriniams. Iš jų pagal griežtai nustatytas taisykles būdavo siuvami proginiai drabužiai. Vėliau olandai batikos techniką atvežė į Europą. Buvo imta naudoti ryškesnes spalvas. Batikos technika nudažyti medžiagų rietimai buvo naudojami net sienų apmušalams. Irenos parodos lankytojai galėjo apžiūrėti ir senovišką XIV amžiaus keturkampį medinį, raštais išraižytą antspaudą, kuris buvo naudojamas tam, kad marginimo darbas eitųsi greičiau ir raštas visame medžiagos gabale būtų vienodas. Taip pat Irena į parodą atsinešė vieną iš senovinių įrankių – skysto vaško pieštuką. Tai – paprastas pagaliukas, kurio gale pritaisytas kaušelis su siaura angele dugne. Į kaušelį pilamas skystas vaškas, ir menininkas juo piešia. Vaškas bėga pro angelę ir ant medžiagos palieka norimą vaško liniją.

Pati Irena tokio ,,pieštuko” nenaudoja. Jos dirbtuvėje, kuri, beje, visai neištaiginga, įrengta nuosavo namo rūsyje, pastatytas vaško tirpinimo katilėlis su kaminėliu, pridėta dažų indelių ir įvairaus dydžio teptukų. Paveikslo gyvenimo kelias prasideda nuo balto šilko ar drobės rietimo ir menininkės vizijos. Beje, Irena teigia netikinti ,,atostogine kūryba”. Jei kas galvoja, kad menininkas, norėdamas sukurti darbą, turi turėti laiko, būti pailsėjęs, turėti gražią aplinką, kitais žodžiais tariant, kurti atostogų metu, atsisėdęs po kokia palme kokioje nuostabaus grožio saloje, tegul taip negalvoja. Irenos nuomone, kurti galima visur, įkvėpimas gali ateiti bet kokioje vietoje, bet kokiu metu. Kūrinį gali įkvėpti ir pamatytas vaizdas, ir perskaityta knyga, ir muzikos kūrinys. Pastaraisiais metais Irena į batikos paveikslus perkelia nemažai savo nuotraukų, tačiau paaiškinti, kodėl tą ar kitą nuotrauką pasirinko, nelabai gali. Menininkės nuomone, pasirinkimą lemia pasąmoniniai reiškiniai, vienos nuotraukos tiesiog pačios ,,prikimba”, o kitos – ne. Pastaruoju metu menininkę ypač domina moterų galvos apdangalai. Todėl ir atsirado šioje parodoje eksponuojamas ,,City Girl” ciklas. Taip pat ją žavi senoviniai dviračiai, kurių nemažai fotografavo Michigan valstijos kurortinių miestelių antikvariatuose. Na o miesto vaizdai, architektūra – taip pat nuolat randa vietą menininkės kūryboje.

sar

Pasidomėjau, kokia jos kūrinių kelionė nuo balto šilko skiautės iki pateikimo žiūrovui. Batikos technika reikalauja ypatingai daug darbo. Nuostabiausia tai, kad galutinė išdava visiškai nenuspėjama, darbą vaškas ir dažai gali ir sugadinti. Darbas šiek tiek primena velykinių margučių vašku marginimą. Ant balto šilko skiautės piešiamas paveikslas arba spausdinama nuotrauka. Beje, galimybės yra neišsemiamos. Irena naudoja ir nėrinių antspaudus, ir siuvinėja, ir degina, ir raižo. Vėliau sluoksniais dedamas vaškas ir dažai. Dar vėliau atšalęs vaškas ,,sulaužomas” ir merkiamas į juodus dažus, kad per suskeldėjusio vaško tarpelius ant kūrinio prasiveržtų juodos spalvos ,,tinklas”, kurio dėka Irenos darbai įgauna ypatingo žavesio. Baigus paveikslą ,,vaškuoti ir dažyti”, vaškas nutirpinamas.

Mano akimis žvelgiant, visi kūriniai – nuostabūs ir nepakartojami, tačiau menininkė savo darbams yra daug reiklesnė. Jei baigtas kūrinys jos netenkina, ištapytos skiautės dedamos į šoną. Jeigu kam pasirodytų, kad batikos technika kuriantys menininkai savo darbus nori parduoti per brangiai, galiu pasakyti, kad, pamačius, kaip batikos darbas gimsta ir kiek darbo reikalauja iš menininko, manau, kad šia technika atlikti darbai turėtų būti vieni brangiausių. Parodų lankytojai mato tik ,,gražiąją” kūrybos pusę – pasipuošusį ir šventiškai nusiteikusį kūrėją ir jo nuostabius paveikslus, tačiau kartais gal neturi nė menkiausio supratimo kiek valandų, parų, savaičių sunkaus fizinio darbo, palinkus ties rūkstančio vaško katiliuku, buvo įdėta, nekalbant jau apie ,,kūrybines kančias”.

Beje, Irena ne tik kuria, bet ir atranda vietą savo darbams pasaulyje. O tai, savo ruožtu, taip pat reikalauja didelių pastangų ir daug laiko. Kasmet ji išsiunčia paraiškas maždaug trisdešimčiai konkursų, kuriuose atrinkti darbai patenka į parodas. Per metus Irenos darbai patenka į dvylikaketuriolika parodų. Menininkė yra dalyvavusi didžiulėse, meno pasaulyje gerai žinomose parodose New Orleans, Čikagoje, Kansas City. Tarp ryškiausių savo parodų menininkė išskiria parodas Jackson Junge Gallery, Čikagoje, Edward Hospital Čikagos priemiestyje Naperville, parodą, vykusią New Orleans džiazo festivalio metu. Atrankos į parodas yra gana subjektyvios. Kartais įvyksta ir komiškų dalykų: kartą Irenos darbai buvo įtraukti tik į laukiamąjį sąrašą, t. y. turėjo laukti, kad atsirastų vieta parodoje tuo atveju, jei dėl kokių nors priežasčių nebūtų rodomi kurie nors į parodą atrinkti darbai. Patekę į parodą, būtent šie Irenos kūriniai laimėjo pagrindinį parodos laimėjimą. Priėmimo komisijai pasirodė, kad darbai nėra tiek geri, kad iš karto būtų priimti į parodą, o vėliau, paveikslus įvertinus kitiems, paaiškėjo, kad jie – patys geriausi parodoje.

Be konkursinių parodų Irena dalyvauja ir kitose, tiek asmeninėse, tiek bendrose parodose. Šiuo metu menininkės darbų galima įsigyti keliose galerijose – ,,Jackson Jungle Gallery”, Čikagoje, ,,Button-Petter Gallery”, Saugatuck , MI, na ir, žinoma, ,,University Club of Chicago”, kur šiuo metu vyksta paroda, kuri veiks iki gegužės 6 dienos. Galerijos adresas: 12 Floor Gallery, 76 E. Monroe St., Chicago. Tik prašome nepamiršti, kad į klubo paveikslų galeriją nebūsite įleistas su džinsais.

sar
Grupė lietuvių gerbėjų, atvykusių į Irenos Šaparnis parodos atidarymą.