150 metų nuo JAV pilietinio karo pradžios
ALEKSAS VITKUS
Žmonijos istorijoje vyko tūkstančiai karų, ir tik nedidelį jų skaičių
galime vadinti pilietiniais karais, kai ginkluota kova vyksta valstybės
viduje, kada dvi priešingos politinės jėgos, neradusios taikaus
tarpusavio santykių sprendimo, griebiasi ginklo.
Ypatingos reikšmės turėjo pilietiniai karai, kuriuos lydėjo
socialinės revoliucijos. Tokiuose karuose paprastai dalyvauja milijonai
žmonių, ir tokie karai vyksta su nepaprastu užsispyrimu ir žiaurumu.
Žinomiausi iš jų buvo didžioji XVIII a. prancūzų revoliucija,
1861–1865 m. JAV pilietinis karas, bolševikų
1917–1920 m. revoliucija, 1936–1939 m. Ispanijos pilietinis
karas, 1937–1949 m. Mao ZeDong vestas Kinijos liaudies
„išsivadavimo” karas ir kiti.
Nors komunistai lietuvių tautos ilgą, daugiau nei dešimt metų
trukusį pasipriešinimą ir kruviną kovą prieš sovietus
norėtų vadinti pilietiniu arba klasių karu, pagal tarptautinę teisę
ši kova buvo tik ginkluotas krašto pasipriešinimas
okupantui, o nse pilietinis karas.
Šių metų balandžio 12 d. suėjo 150 metų, kai prasidėjo žiaurus
Jungtinių Amerikos Valstijų pilietinis karas, per ketverius metus
iš abiejų pusių pareikalavęs per 600,000 gyvybių. Pirmieji karo
šūviai buvo iššauti sukilėliams apšaudžius
prie Charleston, South Carolina valstijoje, saloje esančią, federalinės
valdžios rankose laikytą Fort Sumter tvirtovę.
XIX a. viduryje pasaulyje labai pakilus medvilnės paklausai, pietinių
Amerikos valstijų placijų savininkai turėjo tūkstančius vergų, dirbusių
medvilnės ir tabako laukuose. Čia visa ekonomika buvo pagrįsta žemės
ūkiu, ir pramonė taip, kaip ji išaugo šiaurinėse
valstijose, neišsivystė. Norint išlaikyti savo gyvenimo
ekonominį lygį, pietiečiai turėjo pasikliauti juodųjų vergų darbu.
Tuometiniam pietiečių supratimui vergų atžvilgiu gal geriausiai
atstovavo iškalbusis JAV sen. John Calhoun (1782–1850),
kuris vergiją teisino, aiškindamas, jog ji, užuot juoduosius
skriaudusi, yra jiems naudinga. „Jei Šiaurėje
viešpatauja neturtas, nedarbas ir nusikaltimai, – kalbėjo
Calhoun, – pas mus juodieji vergai yra gerai aprūpinti iki pat jų
amžiaus galo.” Calhoun abi puses įsivaizdavo kaip dvilypes
bendruomenes: „Šiaurėje yra turtingų pramonininkų ir
vargšų darbininkų, o Pietuose – irgi dvi klasės: baltieji
ir juodieji. Ir kadangi juodieji iš prigimties yra
intelektualiai žemesni, jie turi jaustis patenkinti.”
Nesijautė patenkinti juodieji nei šiaurinėse valstijose. Nors
buvo laisvi ir gyveno Amerikoje jau kelias kartas, jiems dažnai būdavo
užkirstas kelias balsuoti ar būti renkamiems į valstybės postus.
Diskriminacija ir čia vešėjo, nors ne taip
akiplėšiškai, kaip tai vyko Pietuose.
Ilgainiui reakcija prieš vergiją Amerikos visuomenėje
sustiprėjo. Naujieji emigrantai iš Europos kraštų
paprastai būdavo nusistatę prieš vergijos sistemą, todėl
dažniausiai apsigyvendavo šiaurinėse valstijose. Plyšys
tarp abiejų krašto pusių augo. Atsirado ir gana įtakingas taip
vadinamas abolicionistų judėjimas.
Prie JAV prijungus California valstiją, 1850 m. buvo priimtas įstatymas
naujoje valstijoje neleisti įvesti vergiją. Už tai pietinių valstijų
politikai išsikovojo „Pabėgusių vergų” įstatymą,
pagal kurį tų vergų savininkai gavo teisę tuos vergus susigrąžinti. Tuo
labai pasipiktino Šiaurės valstijų gyventojai.
1860 metų prezidentiniuose rinkimuose varžėsi net keturi kandidatai.
Neseniai susikūrusi Respublikonų partija savo kandidatu pasiūlė
Illinois Kongreso narį Abraham Lincoln, kuris laimėjo kraštą
labai suskaldžiusius rinkimus, surinkęs tik 39.8 proc. visų balsų.
Lincoln pergalė pietinėse valstijose sukėlė didelį nerimą ir baimę, kad
juodieji gali pradėti tikrą sukilimą. Po lapkričio mėnesį vykusių
rinkimų iki prez. Lincoln inauguracijos 1861 m. kovo mėnesį, iš
JAV pasitraukė net septynios pietinės valstijos, pradedant Texas ir
baigiant Florida. Jos sukūrė naują valstybę, pasivadinusią
Konfederotuomis Amerikos Valstybėmis su jų prezidentu Jefferson Davis.
Balandžio 4 d. prie naujos valstybės prisijungė ir Virginia, North
Carolina, Tennessee ir Arkansas valstijos.
Savaite vėliau Davis davė įsakymą bombarduoti federalinę Fort Sumter
tvirtovę, kuri po 40 valandų stiprios ugnies pasidavė pirmiau, negu ten
spėjo atplaukti federalinių jėgų daliniai. Šiaurėje dėl forto
bombardavimo kilo didžiulis, iki tol niekada nematytas patriotinis
pasipiktinimas. Sujudo ir pietiečiai, saugodami savo valstijų teises,
nenorėję paklusti federaliniams prez. Lincoln reikalavimams neleisti
vergijos naujai į JAV priimtose Vakarų teritorijose.
Nė viena pusė nenumatė ilgo karo. Pietiečiai iš viso manė, kad
šiauriečiai nekariaus, o jei kariautų, save karingesniais
laikiusieji pietiečiai priešą tikėjosi greitai nugalėsią.
Negalvojo nei prez. Lincoln, kad turės daug vargo drausminant
pietiečius. Pradžioje į kovą jis šaukė tik savanorius.
Jei prez. Lincoln būtų nujautęs, kad karas truks ketverius metus ir kad
jame žus net 300,000 jaunų šiauriečių vyrų, ar nebūtų jis linkęs
priimti taikingesnį sprendimą, sutikdamas net ir su pietinių valstijų
iš JAV išstojimu? Nors istorijoje Lincoln liko žinomas
kaip negrų išlaisvintojas (Emancipator), karui prasidėjus, jo
pagrindiniu tikslu tapo susigrąžinti atsiskyrusias valstijas ir taip
išlaikyti vieningas nedalomas Jungtines Amerikos Valstijas. O jo
garsioji „Emancipation Proclamation” buvo paskelbta tik
1863 m. sausio 1 d., tuo tarpu kai Aleksandras II baudžiavą Lietuvoje
buvo panaikinęs jau 1861 m. kovo 5 d. manifestu.