Vieną kartą pagavęs – OSI paleisti nenori

ALEKSAS VITKUS

Būtume turbūt pamiršę apie jau trisdešimt metų veikiančią įtakingą OSI įstaigą, jeigu ne š. m. balandžio 10 d. įvykiai, susiję su jau daug metų žydų žudymu kaltinamu, Ukrainoje gimusiu amerikiečiu John (Ivan) Demjanjuk. Jo kryžiaus keliai prasidėjo dar pereito šimtmečio pabaigoje, kai OSI, raginamas KGB vadovavo Jurij  Andropov, atkreipė į jį dėmesį ir nutarė paversti žiauriu žudiku, jam net prikergdami seną caro Jono Žiauriojo pravardę. Apie tai jau buvau rašęs anuometiniame „Pasaulio lietuvyje” ir maniau, kad byla jau baigta. Pasirodo, kad OSI, jei jau kartą ką nors pagauna, taip lengvai savo aukos nepaleidžia.

Pirmiausia, kas ta OSI (Office of Special Investigations)? Ji atsirado 1979 m., kai JAV prezidentas Jimmy Carter leido prie JAV Teisingumo ministerijos sukurti vyriausybinę įstaigą, kurios tikslas buvo ieškoti Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių, ypač tarp Rytų Europos imigrantų. Mes, lietuviai, dar gerai prisimename Liūdo Kairio, Kazio Palčiausko, Kazio Gimžausko, Aleksandro Lileikio, Aloyzo Balsio ir kitų bylas. Kaltinimai nebuvo įrodyti, bet tariamų kaltininkų gyvenimas buvo suardytas. Žydų interesų įtakojamas OSI vis dėlto pasiekė savo tikslą: pasinaudoti proga pasauliui vėl priminti jų tautos kančias, nors ir kitų sąskaita.

Bet grįžkime prie Demjanjuk odisėjos, prasidėjusios 1979 m., kai OSI apkaltino jį buvus sadistiniu prižiūrėtoju garsioje Treblinka stovykloje, kur jis esą tūkstančius žydų nuvedęs į dujų krosnių mirtį. Nors Demjanjuk įrodinėjo, kad jis nėra buvęs toje stovykloje, keliolika iš stovyklos išlikusių gyvų liudininkų liudijo priešingai, ir 1986 m. OSI jį pagaliau išdavė Izraelio valstybei. Ten 1988 m. jis buvo rastas kaltu ir nuteistas mirties bausme, pasmerktąjį pakariant.

Demjanjuk šeima ir draugai nepasidavė. Griūnant sovietų imperijai, Maskvos archyvuose buvo atrasti dokumentai, įrodantys, kad Treblinka stovyklos buvęs „Jonas Žiaurusis” buvo ne Demjanjuk, bet tūlas Ivan Marčenko, daug stambesnis vyras, negu 23-metis jaunas Demjanjuk 1943 metais.

Todėl Izraelio Aukščiausiasis Teismas 1993 m. panaikino 1988 m. teismo sprendimą, ir taip Demjanjuk išvengė Jeruzalės kartuvių, kuriose 1961 m. savo gyvenimą baigė sadistas Adolf Eichmann. Grįžusį Amerikon Demjanjuk sutiko žydų demonstrantai.

Sugėdinti OSI vadovai nenusileido ir bandė užvesti naują bylą, šį kartą tvirtindami, jog Demjanjuk buvo Sobibor stovyklos prižiūrėtoju, bet Aukščiausiasis Teismas nesutiko. Po dvylika metų (septyni metai Izraelio kalėjimuose) trukusių kentėjimų, Demjanjuk grįžo į Ameriką, nors JAV vyriausybė, įskaitant ir prokurorą Janet Reno, bandė tam priešintis.

Prarasta Demjanjuk JAV pilietybė po didelių pastangų buvo jam grąžinta. Amerikos žydai, labai nepatenkinti tomis Apeliacinio teismo Cincinnati, OH, vyr. teisėjo Gill Merritt pastangomis, paveikė  Baltuosius rūmus taip, kad teisėjas Merritt, rimtas kandidatas į Aukščiausiąjį Teismą, iš kandidatų sąrašo greitai dingo. Demjanjuk pasijuto vėl laisvu žmogumi. Bet neilgam.

Nors negarbingai sugėdinti, OSI vadovai nepasidavė. Jie atrado kažkokį Danilčenko, kuris tvirtino, kad Demjanjuk tikrai buvo Sobibor stovykloje. Kai Demjanjuk gynėjai pareikalavo akistatos su Danilčenko, jiems buvo pasakyta, jog Danilčenko, pasirašęs savo parodymus, staiga mirė.

Ėjo metai, bet, atrodo, OSI nesnaudė, nors atkaklusis nusikaltėlių medžiotojas Simon Wiesenthal jau ir buvo miręs (2005 m.). Staiga išgirdome, kad Demjanjuk byla dar nepabaigta. Pasirodo, kad 2002 m. Demjanjuk buvo atimta JAV pilietybė, o 2005 m. Teisingumo ministerija nutarė, kad jis turėtų būti ištremtas į Vokietiją, Lenkiją ar Ukrainą.

Ir štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pasirinkę praėjusio Didžiojo penktadienio dieną, Cleveland priemiestyje Seven Hills gyvenantį 89-metį Demjanjuk imigracijos agentai šiurkščiai išnešė iš jo buto ir nuvežė kažkur laukti skrydžio į Vokietiją, kur jo lauktų teismas.

Kokia likimo ironija! Vienintelis Izraelio liudininkas, buvęs Sobibor stovykloje, ir sakąs ten pažinojęs visus sargybinius, tvirtino, kad jis ten Demjanjuk niekada nėra matęs. Vargšą Demjanjuk, kuris nėra kaltinamas padaręs kokį nors nusikaltimą vokiečių žemėje, teis vokiečių teismas krašte, kuriame gimė Trečiasis Reichas, davęs pradžią žydų tautos genocidui. Demjanjuk bus tas avinėlis, kurio kraujas nuplaus Vokietijos nusikaltimų dėmę. Keista, kad patys didžiausi žydų naikintojai – vokiečiai per kelerius metus po Antrojo pasaulinio karo, įskaitant ir nuteistuosius didžiojoje Nuernberg byloje, buvo išaiškinti, suimti, teisiami ir nubausti. O dabar vokiečiai bus teisėjai. Užuot dar kartą paieškoję nacių savo tautoje, jie teis Rytų Europos žmones, tokius kaip Demjanjuk, kuris, jeigu ir būtų buvęs kokios nors SS generolo Heinrich Himmler įsteigtos stovyklos sargas, bus nubaustas kentėti už vokiečių nusikaltimus.

Laimei, vėl įsikišo Apeliacinis teismas Cincinnati, OH, nutaręs Demjanjuk deportaciją į Vokietiją sulaikyti. Demjanjuk vėl grąžino į jo namus, tik šį kartą JAV imigracijos įstaiga jam uždėjo elektronines priežiūros „grandines”.

Atrodo, kad prezidentas George H. W. Bush 1990 m. įvestas įstatymas dėl taip vadinamo „hate crime” nedaug padėjo sumažinti žydų neapykantą žmonėms, kuriuos jie įtaria ir kaltina, bet neįstengia įrodyti jų kaltės. Štai vienas iš Wiesenthal Centro įkūrėjų, rabinas Marvin Hier taip burnojo prieš Demjanjuk: „Kiekvieną dieną visi tų stovyklų sargybiniai padėjo žudyti nekaltus civilius, taip iš jų atimdami gyvenimo teisę.” Ar tai ne ta pati neapykanta, kuri prieš 2000 metų nuvedė į mirtį ir kitą nekaltą Žmogų?