Vieną kartą pagavęs – OSI paleisti nenori
ALEKSAS VITKUS
Būtume turbūt pamiršę apie jau trisdešimt metų veikiančią
įtakingą OSI įstaigą, jeigu ne š. m. balandžio 10 d. įvykiai,
susiję su jau daug metų žydų žudymu kaltinamu, Ukrainoje gimusiu
amerikiečiu John (Ivan) Demjanjuk. Jo kryžiaus keliai prasidėjo dar
pereito šimtmečio pabaigoje, kai OSI, raginamas KGB vadovavo
Jurij Andropov, atkreipė į jį dėmesį ir nutarė paversti žiauriu
žudiku, jam net prikergdami seną caro Jono Žiauriojo pravardę. Apie tai
jau buvau rašęs anuometiniame „Pasaulio lietuvyje”
ir maniau, kad byla jau baigta. Pasirodo, kad OSI, jei jau kartą ką
nors pagauna, taip lengvai savo aukos nepaleidžia.
Pirmiausia, kas ta OSI (Office of Special Investigations)? Ji atsirado
1979 m., kai JAV prezidentas Jimmy Carter leido prie JAV Teisingumo
ministerijos sukurti vyriausybinę įstaigą, kurios tikslas buvo
ieškoti Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlių, ypač tarp Rytų
Europos imigrantų. Mes, lietuviai, dar gerai prisimename Liūdo Kairio,
Kazio Palčiausko, Kazio Gimžausko, Aleksandro Lileikio, Aloyzo Balsio
ir kitų bylas. Kaltinimai nebuvo įrodyti, bet tariamų kaltininkų
gyvenimas buvo suardytas. Žydų interesų įtakojamas OSI vis dėlto
pasiekė savo tikslą: pasinaudoti proga pasauliui vėl priminti jų tautos
kančias, nors ir kitų sąskaita.
Bet grįžkime prie Demjanjuk odisėjos, prasidėjusios 1979 m., kai OSI
apkaltino jį buvus sadistiniu prižiūrėtoju garsioje Treblinka
stovykloje, kur jis esą tūkstančius žydų nuvedęs į dujų krosnių mirtį.
Nors Demjanjuk įrodinėjo, kad jis nėra buvęs toje stovykloje, keliolika
iš stovyklos išlikusių gyvų liudininkų liudijo
priešingai, ir 1986 m. OSI jį pagaliau išdavė Izraelio
valstybei. Ten 1988 m. jis buvo rastas kaltu ir nuteistas mirties
bausme, pasmerktąjį pakariant.
Demjanjuk šeima ir draugai nepasidavė. Griūnant sovietų
imperijai, Maskvos archyvuose buvo atrasti dokumentai, įrodantys, kad
Treblinka stovyklos buvęs „Jonas Žiaurusis” buvo ne
Demjanjuk, bet tūlas Ivan Marčenko, daug stambesnis vyras, negu
23-metis jaunas Demjanjuk 1943 metais.
Todėl Izraelio Aukščiausiasis Teismas 1993 m. panaikino 1988 m.
teismo sprendimą, ir taip Demjanjuk išvengė Jeruzalės kartuvių,
kuriose 1961 m. savo gyvenimą baigė sadistas Adolf Eichmann. Grįžusį
Amerikon Demjanjuk sutiko žydų demonstrantai.
Sugėdinti OSI vadovai nenusileido ir bandė užvesti naują bylą,
šį kartą tvirtindami, jog Demjanjuk buvo Sobibor stovyklos
prižiūrėtoju, bet Aukščiausiasis Teismas nesutiko. Po dvylika
metų (septyni metai Izraelio kalėjimuose) trukusių kentėjimų, Demjanjuk
grįžo į Ameriką, nors JAV vyriausybė, įskaitant ir prokurorą Janet
Reno, bandė tam priešintis.
Prarasta Demjanjuk JAV pilietybė po didelių pastangų buvo jam grąžinta.
Amerikos žydai, labai nepatenkinti tomis Apeliacinio teismo Cincinnati,
OH, vyr. teisėjo Gill Merritt pastangomis, paveikė Baltuosius rūmus
taip, kad teisėjas Merritt, rimtas kandidatas į Aukščiausiąjį
Teismą, iš kandidatų sąrašo greitai dingo. Demjanjuk
pasijuto vėl laisvu žmogumi. Bet neilgam.
Nors negarbingai sugėdinti, OSI vadovai nepasidavė. Jie atrado kažkokį
Danilčenko, kuris tvirtino, kad Demjanjuk tikrai buvo Sobibor
stovykloje. Kai Demjanjuk gynėjai pareikalavo akistatos su Danilčenko,
jiems buvo pasakyta, jog Danilčenko, pasirašęs savo parodymus,
staiga mirė.
Ėjo metai, bet, atrodo, OSI nesnaudė, nors atkaklusis nusikaltėlių
medžiotojas Simon Wiesenthal jau ir buvo miręs (2005 m.). Staiga
išgirdome, kad Demjanjuk byla dar nepabaigta. Pasirodo, kad 2002
m. Demjanjuk buvo atimta JAV pilietybė, o 2005 m. Teisingumo
ministerija nutarė, kad jis turėtų būti ištremtas į Vokietiją,
Lenkiją ar Ukrainą.
Ir štai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pasirinkę
praėjusio Didžiojo penktadienio dieną, Cleveland priemiestyje Seven
Hills gyvenantį 89-metį Demjanjuk imigracijos agentai
šiurkščiai išnešė iš jo buto ir
nuvežė kažkur laukti skrydžio į Vokietiją, kur jo lauktų teismas.
Kokia likimo ironija! Vienintelis Izraelio liudininkas, buvęs Sobibor
stovykloje, ir sakąs ten pažinojęs visus sargybinius, tvirtino, kad jis
ten Demjanjuk niekada nėra matęs. Vargšą Demjanjuk, kuris nėra
kaltinamas padaręs kokį nors nusikaltimą vokiečių žemėje, teis vokiečių
teismas krašte, kuriame gimė Trečiasis Reichas, davęs pradžią
žydų tautos genocidui. Demjanjuk bus tas avinėlis, kurio kraujas
nuplaus Vokietijos nusikaltimų dėmę. Keista, kad patys didžiausi žydų
naikintojai – vokiečiai per kelerius metus po Antrojo pasaulinio
karo, įskaitant ir nuteistuosius didžiojoje Nuernberg byloje, buvo
išaiškinti, suimti, teisiami ir nubausti. O dabar
vokiečiai bus teisėjai. Užuot dar kartą paieškoję nacių savo
tautoje, jie teis Rytų Europos žmones, tokius kaip Demjanjuk, kuris,
jeigu ir būtų buvęs kokios nors SS generolo Heinrich Himmler įsteigtos
stovyklos sargas, bus nubaustas kentėti už vokiečių nusikaltimus.
Laimei, vėl įsikišo Apeliacinis teismas Cincinnati, OH, nutaręs
Demjanjuk deportaciją į Vokietiją sulaikyti. Demjanjuk vėl grąžino į jo
namus, tik šį kartą JAV imigracijos įstaiga jam uždėjo
elektronines priežiūros „grandines”.
Atrodo, kad prezidentas George H. W. Bush 1990 m. įvestas įstatymas dėl
taip vadinamo „hate crime” nedaug padėjo sumažinti žydų
neapykantą žmonėms, kuriuos jie įtaria ir kaltina, bet neįstengia
įrodyti jų kaltės. Štai vienas iš Wiesenthal Centro
įkūrėjų, rabinas Marvin Hier taip burnojo prieš Demjanjuk:
„Kiekvieną dieną visi tų stovyklų sargybiniai padėjo žudyti
nekaltus civilius, taip iš jų atimdami gyvenimo teisę.” Ar
tai ne ta pati neapykanta, kuri prieš 2000 metų nuvedė į mirtį
ir kitą nekaltą Žmogų?