Ar pasirašyti peticiją?

JUOZAS GAILA

Šią peticiją jau pasirašė apie 7,000, reikia dar tiek. „Jau rodo per CNN žinias – Lietuva – barbarų kraštas. Čikagoje – 36 kanalas. Tikriausiai parodys ir per BBC. Siųskite kitiems. Sausio 13ąją atstovėjome prieš rusųkomunistų okupantus. Dabar – savi prieš savus. Tautos tragedija!”

Tokio turinio laišką gaunu elektroniniu paštu, jį, pasirodo gauna ir kiti, nes Arvydas Barzdukas iš kaimyninio Washington miesto tuoj savo laišku atsako: „Prieš ką nors pasirašant, reikėtų turėti galimybę bent perskaityti, ką ta peticija sako ir ko ji nori. Aš visiškai nežinau apie  ką čia kalbama, kas čia prieš ką naudoja ‘jėgą ir prievartą’ ir kas čia kuo nepatenkintas? Kas yra Deimantė Kedytė ir kas jai kuo ir kodėl grasi ‘Lietuva – barbarų kraštas’, per CNN dar nemačiau. Kasdien skaitau du didžiausius Amerikos dienraščius ir, išskyrus PBS News Hour, televiziją retai žiūriu. Taigi, deja, kol kas negaliu prisidėti ar padėti.” Bet š. m. balandžio 3–5 d. „Drauge” veik per visą puslapį įdėtas aprašymas apie Deimantę po antrašte „Apginkime mažąją Pilėnų mergaitę”. Pasirodo, Lemont buvo mitingas „Už teisingumą! Už mergaitę! Stop pedofilijai!”. Mitinge dalyvavę apie 40 asmenų, o peticiją pasirašė 25.

Dabar trumpai apie tą tragišką istoriją. Dviejų sugyventinių, Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės, 2003 m. apsigyvenusių Kedžio tėvų namuose, gyvenimas buvo audringas, ne kartą jis išvaręs ją ir vėl susigrąžinęs. Pagaliau 2006 m. Stankūnaitė – ar išvaryta, ar savo noru išėjusi – su savo metų ir dviejų mėn. dukrele apsigyvena pas savo seserį Violetą Naruševičienę, taip pat auginančią dukrelę. Stankūnaitė įstoja į universitetą, dukrelė lanko savaitinį vaikų darželį. Kedys be leidimo pasiima dukrytę iš darželio ir neleidžia motinai su ja matytis. Kauno apylinkės teismas nustato, kad mergaitei reikalinga motina ir sugrąžina ją. Kedys pradeda skelbti, kad sugyventinė ir jos sesuo leidžia savo dukreles už pinigus tvirkinti teisėjui Jonui Furmonavičiui, verslininkui Andriui Ūsui ir kitiems. Anot jo motinos ir sesers, jis rašė laiškus su skundais visiems, kam tik galėjo, ir nesulaukęs atsakymo. Kai 2009 m. spalio 5 d. buvo nušauti teisėjas ir Stankūnaitės sesuo Naruševičienė, įtarimas krito ant jau besislapstančio jos sugyventinio Kedžio. Už pusmečio jis buvo rastas negyvas, o už kelių mėnesių rastas negyvas ir Andrius Ūsas. Po šių žudynių ir mirčių prasideda iki šiol tebesitęsiantis karas tarp Kedžių šeimos ir Stankūnaitės dėl jos dukters ir Kedžių anūkės.

Grįžtant prie minėto rašinio „Drauge”. Mano toks jau būdas – jei skaitydamas pačioje pradžioje pamatau netiesą ar „persūdymą”, mano akyse autorė praranda bet kokį pasitikėjimą ir į visą rašinį žvelgiu kaip į vienokią ar kitokią propagandą. Bet šis rašinys tiesiog alsuoja netiesa ir kažkokiu sunkiai suprantamu kerštu. Štai skaitau: „...Marijos žemėje, Europos centre, užspringo klasta ir prievarta užpuolus mažąją Lietuvos pilietę – Deimantę Kedytę, kai, pasitelkus kaukėtus ‘apsaugininkus’, biologinė mergaitės motina Laima Stankūnaitė, antstolės Sonatos Vaicekauskienės diriguojama, pagal komandą ‘imam’ puolė, griebė, draskė mažą mergytę. Prievarta, kraujo praliejimas...”. Argi galima šitaip rašyti? Deimantė – Lietuvos pilietė, o kas tie kaukėti „apsaugininkai” kabutėse? Atvykę iš Marso ar kokio nedraugiško Lietuvai krašto? Bet juk tie apsaugininkai atvykę apsaugoti nuo minios teisėtvarkos pareigūnus ir mergaitės motiną. Jie kaukėti, kaip ir kituose kraštuose, kad nebūtų atpažinti ir kad nebūtų terorizuojamos jų šeimos. O antstolė tik bandė vykdyti teismo sprendimą: perduoti mergaitę motinai, Kedžiai naudodami prievartą tai stabdė ir sustabdė. Ir visa tai rašinio autorė žino arba turėtų žinoti. Iš tikro, reikėtų tik džiaugtis, kad Lietuvos policija ir tie apsaugininkai nenaudojo jėgos prieš minią ir Kedžių šeimą, kaip yra daroma Amerikoje. 2000 m. Florida valstijoje teismas įsakė grąžinti berniuką Elian Gonzales tėvui į Kubą. Giminėms priešinantis, nuotraukose matėme automatais ginkluotus policininkus, o vieną – atsukusį automatą į siaubo apimtą berniuką ir pirštą belaikantį prie ginklo gaiduko. Berniukas buvo jėga išsiųstas. 1993 m. įvyko Waco tragedija Texas valstijoje. Viena religinė sekta neleido federaliniams agentams atlikti kratą didžiuliuose sektos pastatuose. Įvyko susišaudymas, žuvo 4 agentai ir 6 sektos nariai. Po 50 dienų apsupties JAV Generalinė prokurorė Janet Reno įsakė jėga užimti pastatus. Buvo panaudotas net tankas. Per susišaudymą ir gaisrą žuvo 76 sektos nariai, tarp jų – 20 vaikų, dvi nėščios moterys. Tai štai taip tvarkomasi Amerikoje.

Rašinio autorė motiną, norinčią atsiimti savo dukrą, apibūdina taip: „tai žvėris, galbūt užspeistas pedofilų į kampą..”. Taigi, Stankūnaitė yra žvėris, o kaip su Kedžių šeima? Kokia ji? Išklausiau pokalbius su Kediene per televizorių ir skaitydamas spaudoje. Paklausta, kaip ji jautėsi, kai sūnus Drąsius draugavo su nepilnamete, atsakė, kad Stankūnaitė atrodė daug vyresnė. Anot Stankūnaitės, ji pradėjusi su juo draugauti dar penkiolikmetė, kai jis buvo 28 m. Pas savo tėvus ją atsivedė gyventi, kai jai buvo septyniolika, o vos 2 mėnesiams praėjus po jos 18 metų gimtadienio, ji pagimdė dukrelę Deimantę. Taigi, ji pastojo būdama septyniolikmetė. Stankūnaitė sakosi, kad buvo pastojusi ir anksčiau, bet Kedys privertęs ją nutraukti nėštumą, ji net nurodo ligoninę, kur tai įvyko. Sugyventinis nenorėjęs ir šio kūdikio, bet ji užsispyrė gimdyti. Kai sugyventiniai išsiskyrė, Drąsiaus motina, paklausta, ar jis draugavo su kitomis moterimis, atsakė: „Draugavo ir į namus atsivesdavo. Juk suaugęs vyras.” Po žudynių jis slapstėsi ir motina visai neneigė, kad jis nušovė ir teisėją, ir Stankūnaitės seserį Naruševičienę. Seifo, kuriame buvo ginklai, raktus turėjo sūnus ir tėvas. Sūnui prapuolus tėvas atsirakino seifą ir ginklų nerado. Žurnalistą Kėdienė užtikrino, kad niekas kitas negalėjo ginklų paimti. Be to, Drąsius atrodė kaip nesavas, jis tik kalbėjo apie pedofilus ir karą prieš juos. Kėdienė jokių abejonių neturėjo, kad anūkė buvo tvirkinama ir kad Lietuvoje siautėja pedofilai. Kaip pavyzdį nurodė, kad vežė anūkę į Raseinius pas specialistus, bet kai vėliau reikėjo gauti raštišką apklausinėjimo pažymą, specialistai atsisakė ją pateikti. Toks įsakymas atėjo iš pedofilų klano viršūnių, tvirtino Kedienė. Anot žurnalistų, yra girdėjusių ją sakant, kad sūnus nušovė ne žmones, bet pedofilus.

Kai Drąsius Kedys buvo rastas negyvas, jo sesuo Neringa Venckienė Kauno apygardos teismo teisėja, pasiskelbė esanti jo dukters Deimantės globėja, o jos vyras, advokatas Aidas Venckus, – atstovaujantis jos motiną Laimutę Kedienę. Nepaisant, kad prokuratūra nustatė, jog dviejų asmenų žudikas buvo Kedys, nepaisant, kad ir švedų ekspertai sutiko su lietuvių, atlikusių skrodimą, išvada, kad jis nebuvo nužudytas, bet mirtis ištiko dėl kitų priežasčių, nepaisant, kad Kedžio pedofilija kaltinamas Andrius Ūsas nebuvo nužudytas, bet per nelaimingą atsitikimą paskendęs, Venckienė padarė savo brolį didvyriu, kovojančiu prieš pedofilus. 2010 m. jai buvo iškelta drausmės byla. Teisėjų etikos ir drausmės komisija pažymėjo, kad „bendraudama su žiniasklaida bei viešai reikšdama nuomonę apie netinkamą ikiteisminio tyrimo eigą ir ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, išsakydama neigiamą nuomonę apie kitus asmenis ir viešai kaltindama juos, taip pat rašydama skundus brolio vardu bei nepagarbiais žodžiais pavadindama asmenis, kurių atžvilgiu rengė dokumentus, t. y. pažeidė Teisėjų etikos kodeksą”. Teisėjos Venckienės atsakymas buvo toks: „Savo ruožtu aš, jo (Kedžio. JG) mažametės dukrelės globėja, nuolat patiriu didžiulį spaudimą iš Lietuvos teisėtvarkos institucijų – daugybė drausmės bylų, siekis panaikinti mano teisinę neliečiamybę yra ne kas kita, kaip tam tikrų jėgų siekis palaužti mano valią ir sveikatą, sugriauti pedofilijos bylą ir atimti mažametę, laisva valia atsisakančią vykti gyventi kartu su biologine motina.” Bet visa tai tik paskatino Kedžio gerbėjus apkaltinti ir prokurorus, ir teisėjus pedofilija. Ir ne vien tik juos. Pvz., Kaune vykusiame mitinge už Kedį kunigas Jonas Varkala nuo pakylos šaukė: „Jei neisite Drąsiaus keliu – nueisite po velnių!” Keisčiausia, kad visa tai sukėlė vienas žmogus be jokių konkrečių įrodymų. Panašus įvykis buvo 1983 m. California valstijoje vienai motinai pasiskundus, kad jos vaikas darželyje buvo tvirkinamas, tuoj atsirado ir daugiau „tvirkintų”, jų skaičius augo, net pasiekė netoli šimtinės. Prasidėjo tardymai, suėmimai, bylos, o vaikų pasakojimai – lyg iš siaubo filmų. Pagaliau pasirodė, kad tikrai iš filmų. Iš jiems rodomų nuotraukų jie tvirkintoju išrinkdavo net filmų žvaigždę Chuck Norris. Tik po šešerių metų išryškėjo, kad triukšmą sukėlusi moteris buvo psichiškai nesveika alkoholikė, kad jokių tvirkinimų nebūta ir kad viskas valstijai kainavo 15 milijonų dolerių.

Dar kartą žvelgiu į rašinį „Drauge” – kaip jautriai ir su kokiu rūpesčiu rašoma apie mažąją Deimantę. Bet kodėl nei žodelio apie jos pusseserę? Juk Kedys kaltino savo sugyventinę Stankūnaitę ir jos sesę Naruševičienę, kad jos abi pardavinėja savo dukreles pedofilų tvirkinimui, tai kodėl užmirštama antroji? Juk ši, grįžusi namo iš mokyklos, rado tarpduryje kraujo klane gulinčią nušautą motiną. Patirtas skausmas lydės mergaitę visą jos gyvenimą, tad kodėl ji užmiršta? Ar dėl to, kad tyrimai parodė, jog ji nebuvo tvirkinama ir išryškės skleidžiamas melas. Kodėl žvėriu vadinama Stankūnaitė? Juk ji penkiolikmetė buvo suviliota 28 m. Kedžio, ar tai nebuvo nepilnametės tvirkinimas? Ar to nežinojo Kedžio sesuo teisėja Venckienė? Sakysite, Stankūnaitė meluoja, bet kodėl tebetikima Kedžio kaltinimais, o Stankūnaitė vadinama žvėriu? O jei tvirkinimai ir vyko, ar žudymas pateisinamas? O jei teismai nerastų tvirkinimo žymių, ar minėto rašinio autorė atsiprašys, atgailaus?