Ar pasirašyti peticiją?
JUOZAS GAILA
Šią peticiją jau pasirašė apie 7,000, reikia dar tiek.
„Jau rodo per CNN žinias – Lietuva – barbarų
kraštas. Čikagoje – 36 kanalas. Tikriausiai parodys ir per
BBC. Siųskite kitiems. Sausio 13ąją atstovėjome prieš
rusųkomunistų okupantus. Dabar – savi prieš savus. Tautos
tragedija!”
Tokio turinio laišką gaunu elektroniniu paštu, jį,
pasirodo gauna ir kiti, nes Arvydas Barzdukas iš kaimyninio
Washington miesto tuoj savo laišku atsako: „Prieš
ką nors pasirašant, reikėtų turėti galimybę bent perskaityti, ką
ta peticija sako ir ko ji nori. Aš visiškai nežinau
apie ką čia kalbama, kas čia prieš ką naudoja ‘jėgą
ir prievartą’ ir kas čia kuo nepatenkintas? Kas yra Deimantė
Kedytė ir kas jai kuo ir kodėl grasi ‘Lietuva –
barbarų kraštas’, per CNN dar nemačiau. Kasdien skaitau du
didžiausius Amerikos dienraščius ir, išskyrus PBS News
Hour, televiziją retai žiūriu. Taigi, deja, kol kas negaliu
prisidėti ar padėti.” Bet š. m. balandžio 3–5 d.
„Drauge” veik per visą puslapį įdėtas aprašymas apie
Deimantę po antrašte „Apginkime mažąją Pilėnų
mergaitę”. Pasirodo, Lemont buvo mitingas „Už teisingumą!
Už mergaitę! Stop pedofilijai!”. Mitinge dalyvavę apie 40 asmenų,
o peticiją pasirašė 25.
Dabar trumpai apie tą tragišką istoriją. Dviejų sugyventinių,
Drąsiaus Kedžio ir Laimutės Stankūnaitės, 2003 m. apsigyvenusių Kedžio
tėvų namuose, gyvenimas buvo audringas, ne kartą jis išvaręs ją
ir vėl susigrąžinęs. Pagaliau 2006 m. Stankūnaitė – ar
išvaryta, ar savo noru išėjusi – su savo metų ir
dviejų mėn. dukrele apsigyvena pas savo seserį Violetą
Naruševičienę, taip pat auginančią dukrelę. Stankūnaitė įstoja į
universitetą, dukrelė lanko savaitinį vaikų darželį. Kedys be leidimo
pasiima dukrytę iš darželio ir neleidžia motinai su ja matytis.
Kauno apylinkės teismas nustato, kad mergaitei reikalinga motina ir
sugrąžina ją. Kedys pradeda skelbti, kad sugyventinė ir jos sesuo
leidžia savo dukreles už pinigus tvirkinti teisėjui Jonui
Furmonavičiui, verslininkui Andriui Ūsui ir kitiems. Anot jo motinos ir
sesers, jis rašė laiškus su skundais visiems, kam tik
galėjo, ir nesulaukęs atsakymo. Kai 2009 m. spalio 5 d. buvo
nušauti teisėjas ir Stankūnaitės sesuo Naruševičienė,
įtarimas krito ant jau besislapstančio jos sugyventinio Kedžio. Už
pusmečio jis buvo rastas negyvas, o už kelių mėnesių rastas negyvas ir
Andrius Ūsas. Po šių žudynių ir mirčių prasideda iki šiol
tebesitęsiantis karas tarp Kedžių šeimos ir Stankūnaitės dėl jos
dukters ir Kedžių anūkės.
Grįžtant prie minėto rašinio „Drauge”. Mano toks jau
būdas – jei skaitydamas pačioje pradžioje pamatau netiesą ar
„persūdymą”, mano akyse autorė praranda bet kokį
pasitikėjimą ir į visą rašinį žvelgiu kaip į vienokią ar kitokią
propagandą. Bet šis rašinys tiesiog alsuoja netiesa ir
kažkokiu sunkiai suprantamu kerštu. Štai skaitau:
„...Marijos žemėje, Europos centre, užspringo klasta ir prievarta
užpuolus mažąją Lietuvos pilietę – Deimantę Kedytę, kai,
pasitelkus kaukėtus ‘apsaugininkus’, biologinė mergaitės
motina Laima Stankūnaitė, antstolės Sonatos Vaicekauskienės
diriguojama, pagal komandą ‘imam’ puolė, griebė, draskė
mažą mergytę. Prievarta, kraujo praliejimas...”. Argi galima
šitaip rašyti? Deimantė – Lietuvos pilietė, o kas
tie kaukėti „apsaugininkai” kabutėse? Atvykę iš
Marso ar kokio nedraugiško Lietuvai krašto? Bet juk tie
apsaugininkai atvykę apsaugoti nuo minios teisėtvarkos pareigūnus ir
mergaitės motiną. Jie kaukėti, kaip ir kituose kraštuose, kad
nebūtų atpažinti ir kad nebūtų terorizuojamos jų šeimos. O
antstolė tik bandė vykdyti teismo sprendimą: perduoti mergaitę motinai,
Kedžiai naudodami prievartą tai stabdė ir sustabdė. Ir visa tai
rašinio autorė žino arba turėtų žinoti. Iš tikro, reikėtų
tik džiaugtis, kad Lietuvos policija ir tie apsaugininkai nenaudojo
jėgos prieš minią ir Kedžių šeimą, kaip yra daroma
Amerikoje. 2000 m. Florida valstijoje teismas įsakė grąžinti berniuką
Elian Gonzales tėvui į Kubą. Giminėms priešinantis, nuotraukose
matėme automatais ginkluotus policininkus, o vieną – atsukusį
automatą į siaubo apimtą berniuką ir pirštą belaikantį prie
ginklo gaiduko. Berniukas buvo jėga išsiųstas. 1993 m. įvyko
Waco tragedija Texas valstijoje. Viena religinė sekta neleido
federaliniams agentams atlikti kratą didžiuliuose sektos pastatuose.
Įvyko susišaudymas, žuvo 4 agentai ir 6 sektos nariai. Po 50
dienų apsupties JAV Generalinė prokurorė Janet Reno įsakė jėga užimti
pastatus. Buvo panaudotas net tankas. Per susišaudymą ir gaisrą
žuvo 76 sektos nariai, tarp jų – 20 vaikų, dvi nėščios
moterys. Tai štai taip tvarkomasi Amerikoje.
Rašinio autorė motiną, norinčią atsiimti savo dukrą, apibūdina
taip: „tai žvėris, galbūt užspeistas pedofilų į kampą..”.
Taigi, Stankūnaitė yra žvėris, o kaip su Kedžių šeima? Kokia ji?
Išklausiau pokalbius su Kediene per televizorių ir skaitydamas
spaudoje. Paklausta, kaip ji jautėsi, kai sūnus Drąsius draugavo su
nepilnamete, atsakė, kad Stankūnaitė atrodė daug vyresnė. Anot
Stankūnaitės, ji pradėjusi su juo draugauti dar penkiolikmetė, kai jis
buvo 28 m. Pas savo tėvus ją atsivedė gyventi, kai jai buvo
septyniolika, o vos 2 mėnesiams praėjus po jos 18 metų gimtadienio, ji
pagimdė dukrelę Deimantę. Taigi, ji pastojo būdama septyniolikmetė.
Stankūnaitė sakosi, kad buvo pastojusi ir anksčiau, bet Kedys privertęs
ją nutraukti nėštumą, ji net nurodo ligoninę, kur tai įvyko.
Sugyventinis nenorėjęs ir šio kūdikio, bet ji užsispyrė gimdyti.
Kai sugyventiniai išsiskyrė, Drąsiaus motina, paklausta, ar jis
draugavo su kitomis moterimis, atsakė: „Draugavo ir į namus
atsivesdavo. Juk suaugęs vyras.” Po žudynių jis slapstėsi ir
motina visai neneigė, kad jis nušovė ir teisėją, ir Stankūnaitės
seserį Naruševičienę. Seifo, kuriame buvo ginklai, raktus turėjo
sūnus ir tėvas. Sūnui prapuolus tėvas atsirakino seifą ir ginklų
nerado. Žurnalistą Kėdienė užtikrino, kad niekas kitas negalėjo ginklų
paimti. Be to, Drąsius atrodė kaip nesavas, jis tik kalbėjo apie
pedofilus ir karą prieš juos. Kėdienė jokių abejonių neturėjo,
kad anūkė buvo tvirkinama ir kad Lietuvoje siautėja pedofilai. Kaip
pavyzdį nurodė, kad vežė anūkę į Raseinius pas specialistus, bet kai
vėliau reikėjo gauti raštišką apklausinėjimo pažymą,
specialistai atsisakė ją pateikti. Toks įsakymas atėjo iš
pedofilų klano viršūnių, tvirtino Kedienė. Anot žurnalistų, yra
girdėjusių ją sakant, kad sūnus nušovė ne žmones, bet pedofilus.
Kai Drąsius Kedys buvo rastas negyvas, jo sesuo Neringa Venckienė Kauno
apygardos teismo teisėja, pasiskelbė esanti jo dukters Deimantės
globėja, o jos vyras, advokatas Aidas Venckus, – atstovaujantis
jos motiną Laimutę Kedienę. Nepaisant, kad prokuratūra nustatė, jog
dviejų asmenų žudikas buvo Kedys, nepaisant, kad ir švedų
ekspertai sutiko su lietuvių, atlikusių skrodimą, išvada, kad
jis nebuvo nužudytas, bet mirtis ištiko dėl kitų priežasčių,
nepaisant, kad Kedžio pedofilija kaltinamas Andrius Ūsas nebuvo
nužudytas, bet per nelaimingą atsitikimą paskendęs, Venckienė padarė
savo brolį didvyriu, kovojančiu prieš pedofilus. 2010 m. jai
buvo iškelta drausmės byla. Teisėjų etikos ir drausmės komisija
pažymėjo, kad „bendraudama su žiniasklaida bei viešai
reikšdama nuomonę apie netinkamą ikiteisminio tyrimo eigą ir
ikiteisminio tyrimo institucijų darbą, išsakydama neigiamą
nuomonę apie kitus asmenis ir viešai kaltindama juos, taip pat
rašydama skundus brolio vardu bei nepagarbiais žodžiais
pavadindama asmenis, kurių atžvilgiu rengė dokumentus, t. y. pažeidė
Teisėjų etikos kodeksą”. Teisėjos Venckienės atsakymas buvo toks:
„Savo ruožtu aš, jo (Kedžio. JG) mažametės dukrelės
globėja, nuolat patiriu didžiulį spaudimą iš Lietuvos
teisėtvarkos institucijų – daugybė drausmės bylų, siekis
panaikinti mano teisinę neliečiamybę yra ne kas kita, kaip tam tikrų
jėgų siekis palaužti mano valią ir sveikatą, sugriauti pedofilijos bylą
ir atimti mažametę, laisva valia atsisakančią vykti gyventi kartu su
biologine motina.” Bet visa tai tik paskatino Kedžio gerbėjus
apkaltinti ir prokurorus, ir teisėjus pedofilija. Ir ne vien tik juos.
Pvz., Kaune vykusiame mitinge už Kedį kunigas Jonas Varkala nuo pakylos
šaukė: „Jei neisite Drąsiaus keliu – nueisite po
velnių!” Keisčiausia, kad visa tai sukėlė vienas žmogus be jokių
konkrečių įrodymų. Panašus įvykis buvo 1983 m. California
valstijoje vienai motinai pasiskundus, kad jos vaikas darželyje buvo
tvirkinamas, tuoj atsirado ir daugiau „tvirkintų”, jų
skaičius augo, net pasiekė netoli šimtinės. Prasidėjo tardymai,
suėmimai, bylos, o vaikų pasakojimai – lyg iš siaubo
filmų. Pagaliau pasirodė, kad tikrai iš filmų. Iš jiems
rodomų nuotraukų jie tvirkintoju išrinkdavo net filmų žvaigždę
Chuck Norris. Tik po šešerių metų
išryškėjo, kad triukšmą sukėlusi moteris buvo
psichiškai nesveika alkoholikė, kad jokių tvirkinimų nebūta ir
kad viskas valstijai kainavo 15 milijonų dolerių.
Dar kartą žvelgiu į rašinį „Drauge” – kaip
jautriai ir su kokiu rūpesčiu rašoma apie mažąją Deimantę. Bet
kodėl nei žodelio apie jos pusseserę? Juk Kedys kaltino savo
sugyventinę Stankūnaitę ir jos sesę Naruševičienę, kad jos abi
pardavinėja savo dukreles pedofilų tvirkinimui, tai kodėl
užmirštama antroji? Juk ši, grįžusi namo iš
mokyklos, rado tarpduryje kraujo klane gulinčią nušautą motiną.
Patirtas skausmas lydės mergaitę visą jos gyvenimą, tad kodėl ji
užmiršta? Ar dėl to, kad tyrimai parodė, jog ji nebuvo
tvirkinama ir išryškės skleidžiamas melas. Kodėl žvėriu
vadinama Stankūnaitė? Juk ji penkiolikmetė buvo suviliota 28 m. Kedžio,
ar tai nebuvo nepilnametės tvirkinimas? Ar to nežinojo Kedžio sesuo
teisėja Venckienė? Sakysite, Stankūnaitė meluoja, bet kodėl tebetikima
Kedžio kaltinimais, o Stankūnaitė vadinama žvėriu? O jei tvirkinimai ir
vyko, ar žudymas pateisinamas? O jei teismai nerastų tvirkinimo žymių,
ar minėto rašinio autorė atsiprašys, atgailaus?