R. Mikšys įteikia Zitai Petkienei medalį, pažymint jos 28-erių metų sukaktį, jai vadovaujant Seattle šokių grupei ,,Lietutis”.

Įspūdžiai iš Vasario 16-osios minėjimo

DR. GENDRIKAS LIKAS

Į Seattle su žmona atvykome praėjusių metų gruodžio pabaigoje aplankyti dukros Daivutės Likas. Per šv. Kalėdas susipažinome su lietuvių šeimomis, gyvenančiomis Washington valstijoje. Mums tai buvo labai svarbūs susitikimai, nes vietos lietuviai ėmė mus aktyviai globoti. Mus labai rūpestingai globojo Vilma ir Virgis Činčiai. Jų pakviesti apsilankėme Vilniaus kvarteto koncerte ir Vasario 16-osios minėjime.

Abu renginiai buvo puikūs. Apie Vasario 16-osios minėjimą norėčiau pakalbėti plačiau. Mums tai nebuvo eilinis renginys, sukėlė daug emocijų ir prisiminimų.

Prieš dvidešimt metų negalėjau net įsivaizduoti, kad galėsiu kada nors apsilankyti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tada tai atrodė neįmanoma. Net Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais, dar ilgus metusnet nesvajojau, kad kada nors čia atvyksiu. Kad mes su žmona dabar susipažįstame su JAV, esame dėkingi dukrai Daivutei – ši kelionė yra jos dovana mums.

Jungtinės Amerikos Valstijos ir lietuviai

Aš, kaip daugelis lietuvių, visada turėjau slaptą svajonę – apsilankyti JAV. Jungtinės Amerikos Valstijos mums, lietuviams, kaip ir daugelio šalių piliečiams, yra ne eilinė šalis, o svajonių, laisvės, geresnio gyvenimo šalis. Į ją lietuviai bėgo gelbėdamiesi nuo carines Rusijos priespaudos: ochrankos ir žandarų persekiojimų,vengdami patekti į kalėjimus ar Sibiro tremtį už priešinimąsi rusinimui, lietuvių kultūros ir kalbos naikinimui, vengiant patekti rekrutais į carinę kariuomenę. Į JAV bėgo 1794, 1831, 1863 metų carinės kariuomenės numalšintų laisvės sukilimų dalyviai, žandarų aktyviai persekiojami knygnešiai, carinės priespaudos nepakeliantys Lietuvos šviesuoliai, inteligentai ir varguoliai.

Dėl išvardytų priežasčių JAV gyvena beveik trečdalis lietuvių tautos. Lietuvoje niūriai juokaujama, kad Čikagoje gyvena daugiau lietuvių, negu Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Deja, tai – tiesa, o ne juokas. 

* * *

Pirmieji lietuviai į Anglijos karalystės kolonijas Šiaurės Amerikoje atvyko dar XVIII a. viduryje, kai šios kolonijos dar nebuvo laisvos ir kai dar nebuvo Jungtinių Amerikos Valstijų. Pirmieji čia atvykę lietuviai, kartu su kitais kolonistais, dalyvavo Anglijos karalystės Šiaurės Amerikos kolonijų laisvės kovose. Jie prisidėjo prie laisvų Jungtinių Amerikos Valstijų sukūrimo.

Žymiausias lietuvis, dalyvavęs laisvės kovose ir įėjęs į JAV istoriją, yra generolas Tadas Kosciuška. Jis į Šiaurės Amerikos kolonijas atvyko 1775 metais. Prieš metus baigė Prancūzijos karo akademiją, turėjo kapitono laipsnį.

Kai 1776 metais Šiaurės Amerikoje prasidėjo kovos už nepriklausomybę,Kosciuška nedvejodamas stojo į sukilėlių kariuomenę ir dalyvavo laisvės kovose petis į petį su George Washington. Jo vadovaujami daliniai ne kartą nugalėjo anglus svarbiuose mūšiuose. Už sėkmingą vadovavimą sukilėlių daliniams Kosciuškai greitai buvo suteiktas pulkininko laipsnis. JAV laisvės kovose jis dalyvavo nuo pirmos iki paskutinės dienos – 8 metus.

1783 metų rudenį JAV Kongrese vyko iškilmingas nusipelniusių Nepriklausomybės kovų dalyvių pagerbimas ir apdovanojimas. Kosciuška taip pat buvo apdovanotas, jam buvo suteiktas JAV kariuomenės brigados generolo laipsnis.

1785 metais generolas Kosciuška grįžo į tėvynę ir greitai įsijungė į kovas už Lietuvos laisvę, vadovavo 1794 metų sukilimui prieš rusų okupantus.

2008 metais JAV Kongrese, minint laisvės kovų pabaigos 325 metines, Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus pasakė: ,,… mūsų šalis dar XVIII amžiuje simboliškai sujungė vienas žmogus – už Lietuvos ir JAV laisvę kovojęs generolas Tadas Kosciuška. Šis, greta JAV Nepriklausomybės tėvų už laisvę kovojęs lietuvis suprato, kad JAV kova už nepriklausomybę tiesia kelius ir Lietuvos laisvei. Todėl kai jis 1785 metais grįžo į tėvynę, visas savo jėgas ir kario patirtį, įgytą JAV, paaukojo kovai už savo šalies laisvę”.

Tai tik vienas pavyzdys. Daug lietuvių įvairiu metu tarnavo JAV kariuomenėje ir kovojo Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose, Korėjoje, Vietname. Yra jų greta su amerikiečiais kariais ir dabar – Irake ir Afganistane. Lietuviai visada buvo ir yra tikri amerikiečių sąjungininkai, lojalūs JAV piliečiai. Tuo mes galimedidžiuotis, juolab kad tokia didelė lietuvių tautos dalis dabar gyvena JAV. Lietuvoje mažai šeimų, kurių artimesni ar tolimesni giminaičiai negyventų JAV. Ir mano šeimoje: pusė giminių gyvena Lietuvoje, antra pusė – Amerikoje. Todėl man svarbu žinoti, kaip jie čia gyvena, kuo domisi, kaip ilsisi, kokias ir kaip švenčia šventes.

Įspūdžiai iš minėjimo

Aš visada domėjausi lietuvių gyvenimu JAV. Kai ką žinojau: kad yra Lietuvių Bendruomenės įvairiuose miestuose, kad lietuviai turi tautinių šokių kolektyvus, sporto kolektyvus ir komandas, kad leidžia laikraščius, organizuoja dainų šventes, sporto varžybas ir įvairius kitus renginius. Aš žavėjausi, kad lietuviai yra organizuoti ir aktyvūs. Supratau, kad ši veikla reikalauja didelio pasiaukojimo. Bet vienas dalykas yra žinoti visa tai teoriškai ir visai kitas – pamatyti tai realiame gyvenime. Džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti Washington valstijos Lietuvių Bendruomenės renginiuose ir galiu pasidalinti savo įspūdžiais.

Vasario 16-osios renginys Seattle LB buvo labai turiningas ir puikiai organizuotas. Lenkiu savo žilą galvą prieš šio renginio organizatorius.

Minėjimas vyko latvių bendruomenės centre. Tik įėjus į vestibiulį mus pasitiko tautiniais rūbais apsirengę Vilma ir Virgis Činčiai bei Aušra ir Audrius Vaštakai. Į atlapus mums įsegė trispalves juosteles, įteikė minėjimo programas. Visi linksmi, šypsosi, visų nuotaika puiki, šventiška. Tai mus nuteikė labai optimistiškai.

Įeiname į salę, kuri puikiai sutvarkyta ir papuošta. Centras paliktas laisvas, abiejuose salės šonuose sustatyti stalai – jie padengti, papuošti gėlėmis. Ant stalų – vynas, taurės, sausainiukai, riešutėliai. Viešpatie, kiek čia įdėta darbo! Kiek paaukota laisvalaikio valandų! Kas visa tai sutvarkė ir papuošė? Žiūrime į programą. O ten juodu ant balto parašyta: už salės sutvarkymą ir papuošimą atsakingos Činčių, Vaštakų ir Lukoševičių šeimos. Mums – gerai, mes pabūsime minėjime, pasilinksminsime ir keliausime namo. O jie turės viską sutvarkyti. Iki kelintos valandos nakties jie tą salę sutvarkys? Supratau vieną dalyką: Lietuvių Bendruomenių renginiai vyksta dėl to, kad yra tokių šaunių savanorių rengėjų. Kol jų bus – Lietuvių Bendruomenių renginiai vyks!

Minėjimas prasideda. Jaunuoliai į salę įneša JAV ir Lietuvos vėliavas. Paskui juos žengia tautiniais drabužiais apsirengę vaikučiai ir jaunuoliai. Sugiedami abiejų valstybių himnai. Vaikučių ratelis ,,Lašelis” pašoka šokius ,,Du gaideliai” ir ,,Mano batai buvo du”. Į renginį buvo pakviesti ne tik Amerikos lietuviai, bet ir buvęs pirmasis JAV ambasadorius atkurtoje Lietuvos valstybėje Darryl Johnson, latvių ir estų bendruomenių Seattle pirmininkės Sarma Davidson ir Flen Karm bei kiti svečiai. Tuo parodoma, kad lietuviai mielai bendrauja su kitais JAV piliečiais, nėra uždarabendruomenė. Minėjime dalyvavo ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Washington valstijoje Vytautas Lapatinskas. Minėti svečiai gražiai pasveikino susirinkusius su svarbia Lietuvos švente. O susirinkusių į renginį žmonių buvo pilnutėlė salė.

* * *

Puiku, kad su latviais ir estais artimai bendraujama. Mūsų tautų likimai labai panašūs. Latvija ir Estija Lietuvai yra kaip tikros sesės. Todėl Baltijos kelio prisiminimas, kurio 20metį minėsime šiemet rugpjūčio 23 dieną, buvo labai prasmingas. Neprisimenu, kad kokiame nors renginyje, kuriame aš dalyvavau, visa salė kartu su scenoje esančiu choru taip pakiliai būtų dainavusi, kaip šiame renginyje buvo sudainuota daina ,,Bunda jau Baltija”. Tokios akimirkosįsimena visam gyvenimui. Mes traukėme dainą su didžiuliu įkvėpimu, o mūsų sielos prisipildė džiaugsmo ir pasididžiavimo. Yra ko didžiuotis. Tokių renginių, kaip Baltijos kelias, pasaulyje nebuvo. Reikia tik pagalvoti – du milijonai žmonių susikibo rankomis ir sudarė gyvą grandinę, besitęsiančią apie 700 kilometrų, nuo Lietuvos sostinės Vilniaus Gedimino pilies bokšto per Rygą ir kitus miestus, miestelius bei kaimus iki Estijos sostinės Talino pilies bokšto. Tai buvo labai įspūdingas renginys. Aš laimingas, kad su visa šeima taip pat dalyvavau Baltijos kelyje. Mes sudarėme grandinę Ukmergės plento atkarpoje, einančioje per Vilniaus gyvenamąjį rajoną – Šeškinę. Čia žmonių buvo labai daug. Grandinei sudaryti nereikėjo net rankų ištiesti. Virš plento skraidė maži lėktuvai su trispalvėmis, mėtė gėles. Deja, pasaulio valstybės irdauguma kitų šalių žmonių nesuprato, koks tai buvo didingas įvykis ir kuo mums taip svarbus Baltijos kelias.

Šiuo renginiu labai piktinosi Kremliaus vadeivos. Tai suprantama. O buvo siekiamaparodyti pasauliui Kremliaus tamsius darbelius – slaptą Molotovo-Ribbentropo paktą, kuriuo fašistinė Vokietija ir komunistinė Rusija pasidalino rytų Europos valstybes bei 1940 metais okupavo Lietuvą, Latviją ir Estiją. Aš puikiai prisimenu tas dienas, kai į Lietuvą traukė Raudonosios armijos divizijų kariai, apsimuturiavę kojas specialiais autais, žmonių pramintais ,,šešiolika respublikų”. Pro mūsų namus arti Kupiškio vieškeliu žygiavo rusai – pėsti, nuo ryto iki vakaro, dvi dienas. Puikiai atsimenu ir kas toliau dėjosi, kaip jų būriai, traukdami ,,Katiušą”, kasdien po kelis kartus marširavo Kupiškio gatvėmis, rodydami kupiškėnams savo jėgą. Atseit, tupėkit tyliai, ausis suglaudę ir nedrįskit mums priešintis, antraip, atsidursite Sibire, pas baltas meškas. Kas į kalėjimus, lagerius ar Sibirą keliauti nenorėjo, turėjo vieną pasirinkimą – pagal galimybes trauktis į Vakarus. Vėliau daugelis jų apsigyveno JAV ir Kanadoje, Australijoje. Tokius prisiminimus man sukėlė Baltijos kelio paminėjimas lietuvių renginyje Seattle.

Įdomu buvo pasiklausyti Viliaus Žalpio pranešimo apie anksčiausiai apsigyvenusius lietuvius JAV šiaurės vakaruose – Seattle ir Portland apylinkėse. Jų čia jau nemažai buvo 1904–1907 metais. Man į atmintį įstrigo tai, kad daugelyje vietovių buvo daug viengungių lietuvių vyrukų, o lietuvaičių merginų beveik nebuvo. Todėl vyrukams trūko nuotakų lietuvaičių. Tai buvo tiesioginė rusų okupacijos pasekmė: vyrukai važiavo į JAV, dar neturėdami 20 metų, kad išvengtų rekruto dalios rusų kariuomenėje. Niekas nenorėjo tarnauti 25 metus okupantų kariuomenėje kažkokiame Rusijos imperijos pakraštyje ir sugrįžti namo (ar iš viso negrįžti) sulaukus beveik 50 metų amžiaus. Tai reiškė prarasti visą jaunystę ir brandžiausius metus, nesukurti šeimos.

* * *

Po sveikinimų ir pranešimo net keturi saviveiklos kolektyvai atliko meninę programą. Vaikų choro ,,Lylia lylio”, šokių kolektyvų ,,Lankas” ir ,,Lietutis” atlikta meninė programa visų buvo sutikta džiaugsmingai.

Gerą įspūdį paliko tai, kad buvo pagerbtos kolektyvų vadovės, o pagrindinei meno kolektyvų sielai Zitai Petkienei LB pirmininkas Rimas Mikšys įteikė atminimo dovaną, padėkojo už ilgametį pasiaukojamą darbą.

Kiek daug jaunimo ir vyresnių žmonių meninę dalį atliko! Aš paskaičiavau, kad šoko ir dainavo daugiau kaip 60 žmonių. Pastebėjau, kad kelių šeimų visi nariai dalyvauja saviveikloje. Ir ne tik saviveikloje. Jie organizavo renginį, parengė salę, priėmė svečius. Žodžiu, kaip sakoma, jų visur buvo pilna. Tai Vaičekonių, Lukoševičių, Činčių, Vaštakų ir kitos šeimos. Malonu pastebėti, kad ruošiant minėjimą ir jį vedant aktyviai dalyvavo neseniai į JAV atvykę lietuviai ir jų vaikai. Tai rodo, kad Seattle Lietuvių Bendruomenė yra susitelkusi ir vieninga. Senieji JAV lietuviai sutaria su naujai atvykusiais.

Minėjimo programą rengė Bendruomenės pirmininkas Mikšys ir Nomeda Lukoševičienė. Ji labai gerai paruošta, iliustruota, išsami. Net septynių puslapių. Tai beveik bendruomenės veiklos metraštis. Juk joje, apart minėjimo turinio, išvardyti visi saviveiklos kolektyvų nariai ir jų vadovai, įdėtos kolektyvų nuotraukos, pateikti himnų ir dainų tekstai, nurodyti visi minėjimo rengėjai ir pažymėta, kas už kurią dalį buvo atsakingas. Aš programą parsivešiu į Lietuvą, rodysiu visiems savo giminėms ir draugams, aiškinsiu, kaip Seattle Lietuvių Bendruomenės entuziastai moka organizuotai, vesti renginius.

Linkiu Seattle Lietuvių Bendruomenės nariams didelės laimės ir sėkmės visuose jų darbuose, kūryboje ir poilsyje! Toliau burkite lietuvius bendrai veiklai, nepamirškite lietuviškų dainų ir šokių, lietuvių kalbos! Te Seattle Lietuvių Bendruomenė visada turi daug saviveiklos vadovų ir entuziastų, renginių organizatorių, kokius mačiau šiame renginyje!

Sutrumpinta ,,Tulpė Times”, 2009 m. kovo mėn