Birutė Valasevičienė, kun. Jaunius Kelpšas ir menininkės artimiausios draugės.

Baltame dienos lizde būta šviesos – ir akims, ir mintims
Birutės Valasevičienės parodos įspūdžiai

ALDONA KRIŠTOLAITIS

Visiškai nesvarbu, koks Jūsų amžius, mieli skaitytojai. Jei praėjusiame šimtmetyje kas nors jums sekė pasakas ar vaikystėje jas skaitėte patys, paslapčiomis po antklode pasišviesdami žibintuvėliu, tai negalite nežinoti Brolių Grimų pasakos „Erškėtrožė”.

„Seniai seniai gyveno karalius ir karalienė ir neturėjo vaikų. Kai po ilgo laiko karalienė susilaukė dukters, karalius negalėjo atsidžiaugti ir iškėlė didelį pokylį. Jis sukvietė ne tik savo gimines, bičiulius ir pažįstamus, bet ir laumes, kad jos būtų vaikui malonios. Tame krašte buvo jų trylika, o karalius teturėjo dvylika aukso lėkščių, todėl vienos nepakvietė. Pokylis buvo puikus ir kai jis pasibaigė, kiekviena laumė apdovanojo vaiką: viena – dorybėmis, antra – gražumu, trečia – turtais, o kitos – viskuo, kas pasaulyje vertingiausia. Kai vienuoliktoji išreiškė savo linkėjimą, staiga pasirodė tryliktoji. Ji norėjo atkeršyti už tai, kad nebuvo pakviesta. Ir su niekuo nesisveikindama, nė į vieną nežiūrėdama, sušuko:

– Karalaitė penkioliktais savo amžiaus metais įsidurs pirštą ir nuo to mirs!

Ir – išėjo iš salės. Visi labai išsigando, bet prisiartino dvyliktoji,  kuri savo linkėjimo dar nebuvo išsakiusi. Pikto anos nutarimo pakeisti ji negalėjo, galėjo tik sušvelninti, tad tarė:

– Karalaitė nemirs, tik užmigs ilgu miegu, kuris truks šimtą metų”.

...Žiemai raukšlėjantis, į pašalius traukiantis, pasklido žinia apie Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos salėje ruošiamą parodą. Suplanavo ją kasdieninių ir šventinių reikalų vedėja, mūsų sekretorė Audra.

Kovo 14-ąją turėjau du rimtus pavedimus: palaistyti žaliąją salės augmeniją ir, vakarėjant, sulaukti sekmadienį įvyksiančios rankomis siūtų kilimų parodos autorės.

Durų skambutis, spustelėtas panaudojus visus galingos energijos išteklius, skelbė, kad Marquette Park valdas turbūt ištiko katastrofa ir vidun veržiasi nelaimės ištiktų žmonių minia!

Judri, maloniai besišypsanti moteris įskriejo tarytum viesulas. Pasisakė vardą (Birutė), pavardę (Valasevičienė), aukštu pažymiu įvertino mūsų gražuolę salę, pagyrė apšvietimą, patvirtino, kad dvylika kilimų sukabinti gerai (ačiū mūsų darbštuoliui ūkvedžiui John Maier), papurtė, kitaip išdėliojo pagalvėles, pastebėjo, kad vienoje puokštėje gėlių per daug, o kitoje – trūksta mėlynos spalvos.

Iki parodos dar buvo likusios trys paros. Patariau viešniai gerai pailsėti, nesijaudinti („to betrūko, visai nesu pavargusi...”), supažindinau su viena kita sekmadieninių popiečių „plonybe”, pažadėjau paskleisti žinių apie horoskopinius ženklus. Stengiausi, nes mums visa, kas vyks ir kaip pavyks – svarbu. Abipusė pirmoji paroda!

Birutei išėjus, puoliau apžiūrėti pakabintus kilimus. Užsigeidžiau bent apytikriai suskaičiuoti vieno kūrinio adatos dūrius. Kaip gimusi po Liūto ženklu, patikrą pradėjau nuo to, kas arčiau širdies. Iki ūsų suskaičiavusi mažne tūkstantį dygsnių, lioviausi – išsigandau, kad pasimesiu skaičių sekoje. Neduokdie, jei vien tik Liūtui adata būtų bakstelėta per trilijoną kartų! O kiek įbedimų prireikė Skorpionui, Dvyniams, Mergelei dar Avino ragams?!

Palaisčiau gėles ir išėjau. Bet nedavė ramybės pasaka apie šimtmetį miegojusią karalaitę Erškėtrožę. Šnekučiuodamasi su Birute akies krašteliu stebėjau jos rankas: milijonai dygsnių, dūrių, skersų ir išilgų siūlių (ne visada juk į medžiagą pataikoma!), o rankos – be randų ir švelnios, pirštai neaptvarstyti, net ir kairiosios (žinojau, kad ji – kairiarankė). Atviraširdė Birutė ir nekvočiama užtikrino neturinti karališko kraujo, niekuomet nebuvusi užburta, užmigdyta, nors, siūdama be antpirščio įsidūrusi nesuskaičiuojamą galybę kartų. Ir spygliuota erškėtrožių tvora nebuvo aklinai apraizgiusi jos buveinės. Tačiau ji prisipažino, kad kūrybos griebėsi, šalin vydama įkyrią vienatvę, snaudulį. Nenorėjo susitaikyti su lemties užmačia, paversti ją margos buities upėje ramaus užutekio beieškančiu šapeliu. Papasakojo, kad siuviniams atlikti prireikė pustrečių metų, kad dirbta tyliomis ankstyvų rytmečių valandomis. Prisiminiau, kad Birutė gimė ir augo ypatingos istorijos mieste – Marijampolėje. Ar norėtumėte sužinoti, kokią mokyklą ji baigė? Buvusią Rygiškių Jono gimnaziją, kuri išugdė daugybę garbingų žmonių: tautos patriarchas Jonas Basanavičius, lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, himno autorius Vincas Kudirka, rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, palaimintasis Jurgis Matulaitis – visi jie vaikščiojo tuo pačiu grindiniu, tais pačiais takais, koridoriais, ir galbūt Birutė sėdėjo suole, kurio kamputyje dar išlikę kurio nors šviesuolio inicialai... Gal anie iš Aukštybių visa regi ir kartais stumteli pasirinktuosius sėkmės, ilgai laukto pripažinimo ar kūrybinio džiaugsmo pusėn? Graži, taisyklinga Birutės kalba, gal anų palikimas su priesaku: saugok, puoselėk, skleisk?..

Gerai, kad neapsijuokiau, užklausdama apie Marijampolės laumes! Ne jos lėmė Birutės buvimo Žemėje dalią, ne joms buvo nuspręsti, ar užmigti ir miegoti dešimtmečius, ar keltis ir pradėti kažką nauja, neišbandyta, nugalėti kliūtis, tikint savo sėkme ir pergale.

Kovo 17-ąją parodos „kaltininkė” dar prieš šv. Mišias lėkte įlėkė į salę, o jai pavymui – išvakarėse specialiai iš Londono atskridusi marti Lina, pulkas prisiekusių draugių su kupetomis gėlių ir kiti gerbėjai.

Garbingoje vietoje, pačiame scenos viduryje, puikavosi visų mūsų akims mieliausias Birutės Valasevičienės kūrybinės išmonės padiktuotos lietuviškų spalvų ir raštų kilimas „Lietuva”.

Tądien šv. Mišiose choro giedotos psalmės žodžiai buvo regis, parašyti savąjį kelią atradusiai Birutei. („Žmogus eina ir verkia,/ į dirvą nešdamas sėklą./ Bet grįžta ir eidamas džiaugias,/ derlingu nešinas pėdu”.)

Dabar, kai vaikausi jau praėjusio laiko akimirkas, iškyla atmintyje trys priešparodinės Birutės užgaidos: ant stalų bus tik gyvos gėlės (pati pamerkė tulpes); vynas – tik „tikrose” taurėse; ir – būtinai – skambės gyva muzika. Ir skambėjo – akordeonas Broniaus Mūro rankose kūkčiojo, juokėsi ir verkė, pavirtęs klusnia muzikine dovana Birutei bei į parodą gausiai susirinkusiems svečiams.

Šv. Augustinas sakė: „Žmonės keliauja ieškodami stebuklų kalnuose, kurių aukštis užgniaužia kvapą, jūrų bangų mūšoje, grakščiose upių kilpose,  vandenyno beribėse platybėse, taisyklinguose žvaigždynų keliuose. Ir tik pro save jie praeina nesistebėdami.” Atidarydamas, palaimindamas Birutės Valasevičienės parodą, kunigas Jaunius Kelpšas priminė, kad kiekviename esama Dievo tik jam skirtos dovanos. Žmogaus profesija ar užsiėmimas – Dievo dovana, jo pašaukimas. Neišmatuojama, visa apimanti Kūrėjo galia – pastebėti pačius mažiausius žmogaus kūrybinius virptelėjimus. Jo valia ir galia pažadinamas tikėjimo savimi jausmas, nusivylimus, praradimus paverčiant kūrybinių atradimų džiaugsmu. Kokia paprasta, lengvai suvokiama tiesa: Kūrėjo ranka visuomet ištiesta žmogui patarti, paremti, padėti. Kūrėjo paprašyta palaiminti visus, kurių pašaukimas būti laimingais...

Birutė nefilosofavo. Suvalkietiškai taisyklingai ištardama kiekvieną žodį, dabar jau visų akivaizdoje atvožė gyvenimo nuotrupų skrynelę, papasakodama, kaip kūryba jai padėjo išlikti savimi nelengvu gyvenimo tarpsniu, kuomet vienatvė ir ilgesys, dingojosi, buvo aklinai užmūriję langus į šviesą, atėmę džiaugsmą, prislopinę tikėjimą ir viltį.


Laikinume ieškoję amžinybės,
visi vienodai ilgisi ramybės.
Nesikartoja gal tiktai dangus
ir jo Likimas. Giedras ar niaukus
 – aukštyn, platyn jis kviečia mūsų mintį,
kad nieks nespėtų žemėn jos įminti.


Bendras parodos vaizdas.