maironis

Kodėl mums svarbu būti lietuviais?

RŪTA KUNCIENĖ

Gyvename svetingame krašte toli nuo Lietuvos – mūsų pačių, mūsų tėvų ar senelių Tėvynės. Esame maža tauta, todėl mums svarbu išlaikyti savo tautinį savitumą, kalbą ir papročius. Išlikti lietuviu ir išsaugoti lietuvybę, esant toli nuo Lietuvos, visų pirma padeda tvirta nuostata, perduodama iš kartos į kartą. Šeimos ir bendruomenės nuotaikos ir požiūris nulemia ir jaunosios kartos apsisprendimą – būti lietuviu ar nebūti valstybėje, kurioje persipynę tautos, rasės ir kultūros.

Didžiuotis savo kilme ir tautybe padeda istorinė praeitis ir patirtis. Esame glaudžiais ryšiais susiję su mažu žemės lopinėliu didžiųjų valstybių kryžkelėje. Per jį žygiavo galingos kariuomenės. Didelės valstybės jį plėšė, dalinosi ir okupavo. Jos nesiskaitė su gyventojais, bandė ištrinti Lietuvos vardą iš pasaulio žemėlapių. Niekino ir draudė lietuvių kalbą. Mes du kartus skelbėme savo Nepriklausomybę, o mūsų pastangose išlikti daug tautos didvyrių ir eilinių žmonių padėjo galvas. Mes didžiuojamės knygnešiais, laisvės kovotojais partizanais ir disidentais, kurie dar visai nesenai buvo baudžiami kalėjimu ir tremtimi už kovą dėl tikėjimo bei žodžio ir spaudos laisvių.

Šiandien Lietuva nėra nepažeidžiama. Ji vis dar yra tas mažas žemės lopinėlis, galingo ir nedraugiško kaimyno stebimas ir veikiamas. Todėl po svečius kraštus išsibarstę lietuviai ir jų parama Lietuvai – yra ir pačios Lietuvos stiprumo šaltinis.

Mums, suaugusiems, Lietuva suteikia prasmę mūsų veiklai išeivijoje, kad nesijustume tarsi pakibę tarp žemės ir dangaus. O ką apie savo lietuviškas šaknis galvoja jaunoji karta? Maironio lituanistinės mokyklos abiturientai ir devintų klasių atstovai savo mintis turėjo progą išsakyti vasario mėnesį Pasaulio lietuvių centre (Lemont, IL) vykusiame Laisvės premijos politinių studijų savaitgalio moksleivių simpoziume. Maironio lituanistinė mokykla garsi ne tik tuo, kad tai didžiausia lietuvių mokykla už Lietuvos ribų. Ją baigusieji plačiai dalyvauja lietuvių bendruomenės ir organizacijų veikloje. Buvę mokyklos auklėtiniai važiuoja į Lietuvą ir dirba labdaros organizacijose, globojančiose benamius vaikus ir našlaičius. Šią mokyklą baigę jaunuoliai dalyvavo Sibiro ekspedicijose, kurių metu buvo lankomos lietuvių trėmimų vietos ir tvarkomos tremtinių kapavietės.

Trečdalis simpoziumo metu pasisakiusių jaunuolių ir merginų yra antroji karta, gimusi Amerikoje. Kiti du trečdaliai yra gimę Lietuvoje, bet didesnę savo gyvenimo dalį praleidę Amerikos Jungtinėse Valstijose.

Skaitytojų dėmesiui pateikiu patrumpintus moksleivių pasisakymus.

– Mano vardas Žara Kisieliūtė. Aš esu antros generacijos lietuvė. Man lietuvybė svarbi, nes aš jau nuo mažens žinau lietuvių kalbą ir istoriją. Būti lietuve čia Amerikoje, nėra lengva. Aš visą savo gyvenimą bandau savo lietuvybę išlaikyti.

– Aš esu Gediminas Navickas. Esu 10 skyriaus mokinys. Aš gimiau Lietuvoje ir atskridau čia, kai man buvo tik šeši metai. Man svarbu lietuvybę išlaikyti, nes mes turim tokią turtingą istoriją, ir man labai įdomu apie ją mokintis.

– Mano vardas Marija Žimkutė. Aš esu dešimto skyriaus mokinė, esu gimusi Lietuvoje. Man išlaikyti lietuvybę svarbu, nes aš noriu išlaikyti ne tik savo lietuvišką pilietybę, bet ir savo lietuvišką ateitį.

– Mano vardas Algis Marcinkevičius. Aš lankau devintą klasę. Nors aš nesu gimęs Lietuvoje, jaučiuosi kaip tikras lietuvis. Aš lankau šeštadieninę mokyklą, lietuviškus skautus ir kas vasarą keliauju į savo tėvynę pabūti su seneliais ir padraugauti su lietuviais draugais. Bet tai nėra pakankama, kad išlaikyti lietuvybę. Yra lotyniška patarlė ,,Acta non verba’’. Tai reiškia – darbai, ne žodžiai. Reikia ne vien tik kalbėti lietuviškai, bet ir paremti tuos žodžius darbais. Reikia dalyvauti lietuviškuose klubuose, grupėse ir būreliuose. Reikia skaityti lietuviškus laikraščius ir lankyti lietuviškas interneto svetaines. Bet svarbiausia – dirbti tėvynės naudai ir visų žmonių gėrybei.

– Man svarbu būti lietuviu, kad galėčiau pasakyti kitiems žmonėms apie Lietuvą. Lietuvių kultūra yra graži, ir svarbu, kad kiti žinotų. – Adomas Juodis, 10 klasė

– Man svarbu būti lietuviu, nes aš noriu su savo seneliais susikalbėti ir noriu išlaikyti ryšį su savo draugais ir šeima Lietuvoje. Nors aš gyvenu Amerikoje, aš einu į Maironio mokyklą, kad galėčiau išlaikyti savo lietuvybę. – Julius J.

– Mano vardas Gabrielė Murauskaitė. Aš esu gimusi Lietuvoje. Man svarbu būti lietuve, nes nedaug žmonių kalba lietuviškai, ir aš noriu palaikyti tradicijas. Aš lankau tautinius šokius, ir daug mano draugų yra lietuviai. Namuose mes kalbame tik lietuviškai.

– Aš esu Žygimantas Riauka. Gimiau Lietuvoje. Man svarbu išlaikyti lietuvybę, nes lietuviai yra pati drąsiausia tauta pasaulyje. Jie buvo pirmi, kurie atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos. Lietuva šiais metais švęs 1000 metų. Aš važiuosiu į Lietuvą švęsti šią šventę.

– Mano vardas yra Danielius Jurgutis. Aš esu 10 klasės mokinys, gimiau Lietuvoje. Man yra svarbu išlaikyti lietuvybę, nes lietuvių kalba yra labai sena ir graži kalba. Tik 3 milijonai žmonių kalba ja, ir aš labai džiaugiuosi, kad aš esu vienas iš tų žmonių.

– Aš esu Kotryna Tamašauskaitė iš 9 skyriaus. Aš gyvenu Amerikoje jau 11 metų ir grįžtu į Lietuvą kiekvienais metais. Kai buvome Lietuvoje, lietuvybė nebuvo tokia svarbi. Bet kai tave skiria tūkstančiai mylių, tada meilė sustiprėja, ir Lietuvą pradedi daugiau gerbti.

– Mano vardas Ieva Vidugirytė. Man svarbu būti lietuve, nes aš ten gimiau, ir man labai svarbi mano tėvynė. Jei nebūčiau lietuve, nebūčiau susipažinus su savo geriausiais draugais.

– Mano vardas Aistė Šeškaitė. Aš gimiau Lietuvoje. Lietuvių kalba yra labai graži. Lietuvybę išlaikome įvairiais būdais – lankome lietuvišką mokyklą, šokius, šnekame lietuviškai, draugaujame su lietuviais. Be šitų dalykų negalėtume skaitytis lietuviais. Aš esu lietuvė.

– Mano vardas yra Brigita Kurtinytė. Aš esu gimusi Lietuvoje ir dėl to labai džiaugiuosi. Aš atskridau iš Kauno prieš maždaug 7 metus. Būdama lietuve aš jaučiu didžiausią ir karščiausią pagarbą ir meilę Lietuvai. Aš jau 6 metus lankau Maironio lituanistinę mokyklą. Iš pradžių lankiau dėl to, kad tėvai liepė lankyti. Bet dabar lankau su dideliu malonumu, norėdama gilintis į Lietuvos istoriją, norėdama mokintis teisingai rašyti ir kalbėti lietuviškai. Tuo pačiu aš noriu bendrauti su lietuviais. Aš visą gyvenimą išlaikysiu lietuvybę, stengsiuosi raginti ir kitus lietuvius nepamiršti savo tėvynės Lietuvos. Juk galima išvežti lietuvį iš Lietuvos, bet lietuvybės niekaip ir niekados neatimsi iš tikro lietuvio. Lietuvybė visada degs mano širdyje.

– Mano vardas Karolina Veberaitė. Aš esu 10 klasėje. Esu gimusi Lietuvoje. Mūsų tėvynė vardu Lietuva yra nuo senovės kentėjusi ir vargusi. Pagaliau atgavę laisvę, mes turėtume išlaikyti savo papročius ir tradicijas. Mūsų istorija yra per daug svarbi ir brangi, kad ją pamirštume. Man svarbu išlikti lietuve, nes mūsų šitiek mažai – tik trys milijonai, ir jei mes savo kalbos ir kultūros neišlaikysime, tai ši maža šalis išnyks negrąžinamai.

– Mano vardas Emilija Kasinskaitė. Aš esu 10 klasėje. Esu gimusi Lietuvoje. Lietuva per amžius buvo žinoma, nuo Mindaugo laikų iki 2009 metų. Man lietuvybė svarbi, nes mūsų pasaulyje yra labai mažai ir kasmet mažėja. Mūsų istorija yra gana skaudi, bet ji mūsų valstybę sustiprino. Tai kryžiuočiai, carai, beširdžiai komunistai, kurie mus bandė nužeminti ir Lietuvą mūsų atimti. Lietuviai susikibę rankomis, giedodami himną, neginkluoti – nugalėjo. Man lietuvybė svarbi, nes ten mano tėvynė, maža šalis, kuri turi didelę širdį.

– Mano vardas Paulius Dambrauskas. Aš gimęs Lietuvoje. Man Lietuva yra ne tik šalis, bet ir meilė.
. Meilė Lietuvos gamtai, žmonėms, tautai. Mes išeivijoje turime šią meilę Lietuvai išlaikyti.

– Mano vardas yra Einius Čekanavičius. Aš esu devintame skyriuje. Man svarbu išlaikyti savo lietuvybę, nes aš ten esu gimęs ir tuo didžiuojuosi. Lietuva yra maža šalis, bet aplink pasaulį lietuviai yra žinomi. Lietuviai yra darbštūs žmonės. Lietuviai garsėja savo krepšininkais. Aš žinau, kad Lietuva yra nykstanti šalis, nes daugiau žmonių miršta, negu gimsta ir daug žmonių išvažiuoja iš Lietuvos gyventi į kitas šalis. Dėl to aš lankau šią mokyklą, kad išlaikyti savo lietuvybę. Kai aš pabaigsiu šią mokyklą, norėčiau būti mokytoju padėjėju. Tokiu būdu aš padėčiau jaunesniems išlaikyti lietuvybę ir tuo pasitarnaučiau Lietuvai.

– Mano vardas Vija Kasniūnaitė, aš esu antros generacijos lietuvaitė. Pats svarbiausias lietuvybės bruožas yra kalba. Dauguma žmonių gali išlaikyti lietuviškas tradicijas per šventes, gali šokti tautinius šokius. Bet jeigu nemoki arba neišlaikai lietuvių kalbos, neturi tikros meilės Lietuvai. Lietuvių kalba yra pati seniausia kalbama kalba, ir jeigu vienas po vieno sustos ją mokytis ir išlaikyti, ji gali žūti. Tuo pačiu ši nuostabi kalba mus visus sujungia. Be lietuvių kalbos mes nepajėgtume išlaikyti lietuviškos kultūros. Aš esu antros generacijos lietuvaitė ir jaučiu, kad stengiuosi išlaikyti lietuvybę. Mano pirma kalbama kalba buvo lietuvių kalba. Man reikėjo išmokti angliškai kalbėti lankant specialias pamokas angliškoje mokykloje. Aš lankau lituanistinę mokyklą nuo pat mažens, aktyviai dalyvauju ateitininkų veikloje, važiuoju į lietuvišką vasaros stovyklą, ir šoku tautinius šokius. Man šie užsiėmimai padeda išlaikyti lietuvybę, nes jie yra vedami lietuvių kalba. Bet svarbiausia – mes namuose kalbame tik lietuviškai. Aš stipriai jaučiu ir galiu drąsiai sakyti, kad aš esu lietuvaitė.

– Aš esu Rita Kušeliauskaitė. Aš esu antros generacijos lietuvaitė. Aš galiu išlikti lietuve kalbėdama lietuviškai namuose ir su lietuviais draugais. Aš lankau lituanistinę mokyklą dešimtus metus, šoku ,,Spindulio’’ šokių grupėje trylika metų. Bendravimas su lietuviais yra svarbi lietuvybės dalis. Aš visada turiu atsiminti, kad esu lietuvė ir kad turiu tą tautą išlaikyti.

– Aš vardu Gerda Kugaudaitė. Gimiau Lietuvoje prieš šešiolika metų. Čia su šeima persikraustėme, kai man buvo septyneri. Gan maža čia atskridau ir nieko nesupratau, kas čia vyksta. Kai paaugau, supratau kur randuosi ir kad pasiilgau savo gimtinės. Svarbiausia neužmiršti kalbos. Man yra noras palaikyti lietuvybę ir kalbėti lietuviškai. Aš ir dabar einu į amerikietišką mokyklą su dviem lietuviškomis vėliavėlėmis, ir visi žino, kad aš lietuvaitė. Aš manau, kad tik gyvendama Amerikoje, aš įvertinau Lietuvą ir dabar džiaugiuosi, kad esu lietuvaitė. Ir visą gyvenimą noriu ta lietuvaite išlikti.

– Mano vardas Vaiva Lagunavičiūtė. Aš esu pirmos generacijos lietuvė gimusi Amerikoje. Gyvenant ne savo tėvynėje, ne visiems pasiseka išlikti lietuviu. Didžiausią įtaką lietuvybei daro mūsų šeimos, jų tautinis nusistatymas ir pirmosios žinios apie Lietuvą. Kita svarbi dalis yra mokykla, visuomenė ir draugai. Aš turėjau galimybę nuo 3 metų lankyti ,,Žiburėlio’’ Montessori mokyklėlę, kurioje sutikau savo lietuvius draugus. Vėliau, būdama 5 metų, pradėjau šokti ,,Spindulio’’ tautinių šokių grupėje, lankyti lituanistinę mokyklą, dalyvauti ateitininkų organizacijos veikloje. Visa tai darau 10 metų. Mums gimusiems Amerikoje svarbu ne tik turėti lietuvišką pavardę, bet ir tapti tikru lietuviu. Mes turime pažinti Lietuvos istoriją, vertinti lietuvių kultūrą ir laikytis tradicijų. Didžiausią pagalbą suteikia lituanistinė mokykla ir mūsų mokytojai, kurie negailėdami jėgų stengiasi mūsų širdyse uždegti meilę Lietuvai. Jei žmogus nesididžiuoja, kad jis lietuvis, ar jis iš tiesų vertas to vardo? Juk pagalvokime, kiek lietuvių per tą tūkstantmetį padėjo galvas, kad Lietuva šiandien egzistuotų kaip valstybė? Tai Lietuvos kunigaikščiai, knygnešiai, savanoriai, partizanai. Aš labai laiminga, kad gimiau lietuve. Poeto Zauerveino žodžiais tariant, ,,tą garbę gavome užgimę, jai ir neturim leist pražūt!’’

– Mano vardas Gabrielė Stundžaitė, mokausi 10 klasėje. Gimiau Lietuvoje, kai man buvo šeši metai, atskridau į šią nepažįstamą šalį. Man svarbu būti lietuvaite, nes aš be lietuvybės nebūčiau toks pat žmogus, koks esu dabar. Aš nežinočiau, kaip atrodo gražūs miškai nuo Druskininkų pušynų iki Žemaitijos kalnuotų miškų. Aš nežinočiau, kaip kalbėti pasaulio gražiausia ir seniausia kalba. Lietuvos kultūra būtų man nepažįstama. Nežinočiau tos karštos saulės, kuri tik Lietuvoje gali šviesti, ir žmonių drąsos, kuri vis dar dega mūsų širdyse!

– Mano vardas Ieva Astrauskaitė. Aš esu dešimtos klasės studentė. Gimiau Kaune, Amerikoje gyvenu 10 metų. Aš didžiuojuos Lietuva, nes jinai daug pasiekus. Lietuva mano vienintelė tėvynė, dėlto ji man labai brangi. Jaučiu, kad priklausau būti tarp lietuvių. Lietuva yra mano praeitis ir ateitis.

– Aš esu Urtė Peterytė, 10 klasės mokinė. Man svarbu būti lietuve ne vien todėl, kad ji didi valstybė, bet ir todėl, kad Lietuva mano gimtinė, mano namai ir mano širdis. Manyje teka lietuviškas kraujas, mano širdyje dega lietuvybė.

– Aš esu Kristė Lapkutė, antros generacijos lietuvaitė, gimusi Amerikoje. Išlaikyti lietuvybę nėra visada lengva, ypač kad nesu gimusi Lietuvoje. Kalbėdama lietuviškai namuose ir dalyvaudama lietuviškose organizacijose, galiu išlikti lietuve. Ryšiai su lietuvėmis draugėmis man daugiausia duoda norą išlaikyti lietuvybę. Jos supranta, kad lietuviška mokykla šeštadieniais nėra nuobodi ir kad tautiniai šokiai nėra keisti, bet smagūs. Be jų aš tik būčiau normali paauglė Amerikoje, be įdomios praeities ir kultūros, ir be lietuvybės savyje. Būdama lietuvė, aš jaučiuosi unikali. Jei aš prarasčiau savo lietuves drauges, prarasčiau savo praeitį. Buvimas kartu su lietuvėmis draugėmis, kurios turi tą pačią praeitį ir užsiėmimus, padeda mums visoms, atnaujina mūsų norą mylėti Lietuvą ir išlaikyti lietuvybę ne tik sau, bet gal ir savo vaikams ateityje.

– Man lietuvybė labai svarbi. Ne tiktai dėl kultūros ir gintaro, Baltijos bangų ir Palangos kopų, bet apskritai dėl šilto jausmo savyje. Po sunkiausios dienos lengva nusišypsoti žinant, kad Lietuvoje laukia močiutės grikių košė. Kad miškai ir upeliai laukia manęs. Kad tautinės giesmės ir gegučių dainos skamba po visus laukus. Kad priklausau Lietuvai. Nesvarbu, kas atsitiktų, Lietuva lauks manęs, Lietuva patikima. Mane po šiai dienai traukia į Lietuvą. Ilgiuosi tėvynės, brangios Lietuvos. Bet labiausiai – šilto pieno ir lietuviškos jaukios trobelės. Lietuva, mūsų saulelė, ačiū tau už kalbą, už dainas, už tai, kad esi. – Neprisistačiusi moksleivė.

Noriu padėkoti ilgametei Lietuvos istorijos mokytojai Gražinai Sturonienei ir Lietuvių literatūros mokytojui prof. Vainiui Aleksai – už minties palaikymą, kad jaunajai kartai yra svarbu dalyvauti tokio pobūdžio renginiuose. Ir už mokinių paskatinimą pagalvoti, kodėl jiems svarbu būti lietuviais. Moksleivių mintys nustebino nuoširdžiu jausmu ir suteikė pagrindo manyti, kad lietuvių bendruomenės ateitis dar kurį laiką tikrai bus patikimose rankose.

Esame vienos tėvynės, vienos tautos vaikai, jauni ir vyresni, maži ir dideli. Galbūt skirtingos patirties, skirtingų pažiūrų, bet suėję į didesnį būrį – esame tarsi vienos šeimos nariai. Kol mes susirenkam kartu, kalbame savo protėvių kalba, bendraujame ir sprendžiame mums visiems rūpimus klausimus – tol gyva bus Lietuva ne tik Lietuvoje, bet ir šioje margaspalvėje, daugiakalbėje, daugiatautėje JAV žemėje.

mairon