Henry Gaidis, besimokydamas FTB akademijoje 1966 metais.

Pokalbis su buvusiu FTB agentu Henry Gaidis

KARILĖ VAITKUTĖ

Henry Gaidis gimė 1940 metais Baltimorėje (Baltimore), Merilando (Maryland) valstijoje. Merilando universitete (The University of Maryland) studijavo ekonomiką, kurį 1962 metais baigė bakalauro laipsniu. Tais pačiais metais Gaidis baigė JAV oro pajėgų karininkų kursus, o 1966 metais – Federalinio tyrimų biuro (FTB) specialiųjų agentų akademiją (The FBI Academy). Visą gyvenimą dirbo FTB agentu, o išėjęs į pensiją – privačiu detektyvu. Gaidis yra lietuviškos ginkluotės kolekcininkas, aktyvus lietuviškos bendruomenės narys, jau dešimt metų darbuojasi Amerikos lietuvių tarybos valdyboje, Jungtiniame Amerikos baltų komitete.

– Esate lietuvių kilmės amerikietis. Iš kur buvo kilę Jūsų seneliai?

– Mano mamos tėvas Andrius Žiūrys kilęs nuo Anykščių, o mamos mama Ona buvo iš Marijampolės apylinkių. Tėvo tėvo Adolfo Gaidžio kilmės vieta nėra nustatyta. Laivo keleivių sąrašuose įrašyta Radukai, o gal – Radikai. Lietuvoje yra kelios vietovės tokiais pavadinimais. Viena – Merkinės-Druskininkų rajone, o kita – Panevėžio apylinkėse. Kadangi senelis mirė, kai mano tėvas buvo dar labai jaunas, niekas taip ir nesužinojo, iš kur jis kilęs. Mano tėvo mamos pavardė buvo Radauskaitė. Ji kilusi iš Panevėžio rajono. Visi mano seneliai buvo valstiečiai, nors, tiesą sakant, Radauskai turėjo ryšių su garsiaisiais Radvilomis. Seneliai į Ameriką atvyko su pirmąja didžiąja imigrantų banga apie 1900–1910 metus. Visi įsikūrė Baltimorės mieste.

– Ką lietuviškiausio prisimenate iš savo vaikystės? Ar teko pajusti, kad sunku gyventi tarp dviejų kultūrų, dviejų kalbų?

– Gimiau ir augau lietuvių šeimoje, lietuviško ,,geto” aplinkoje. Vaikystėje net nesupratau, kad esama kitų tautų – ne lietuvių. Mano seneliai ir tėvai visuomet ėjo į lietuvišką katalikų bažnyčią. Aš lankiau parapijos katalikišką mokyklą, kuriai vadovavo Šv. Kazimiero seserys vienuolės. Vėliau lankiau katalikišką gimnaziją, kuri buvo už kelių žingsnių nuo mūsų namų. Man sakė, kad vaikystėje puikiausiai sugebėjau kalbėti lietuviškai. Deja, laikui bėgant, šie sugebėjimai išdilo. Dabar vis dar neblogai suprantu šnekamąją lietuvių kalbą, tačiau man labai sunku skaityti ar kalbėti pačiam. Mano šeima buvo tipiška prieškarinių lietuvių emigrantų šeima. Namuose kalbėjome lietuviškai, maistą valgėme lietuvišką ir taip toliau. Vienuolės dar pradžios mokykloje tikriausiai gerai ,,išplovė mano smegenis” – tapau dideliu Lietuvos istorijos entuziastu.

– O ką dirbo tėvai?

– Atvykę į Ameriką mano seneliai iš pradžių dirbo drabužių siuvimo pramonėje. Susitaupę pinigų atidarė mažas, taip vadinamas ,,mamos ir tėčio” maisto parduotuvėles. Vėliau, gavę leidimus pardavinėti alkoholį, atidarė barus. Kai mano tėvas tarnavo Antrajame pasauliniame kare, barą prižiūrėjo mano mama ir seneliai. Deja, gyvenimas atskirai mano tėvams tikriausiai neišėjo į naudą – jie išsiskyrė po to, kai tėvas grįžo iš karo. Tad po karo mano tėvai turėjo du atskirus lietuviškus barus Baltimorėje – kiekvienas savo.

– Seneliai turėjo barus, tėvai turėjo barus, o Jūs tapote FTB agentu. Kas paskatino pasirinkti šią profesiją?

 – Kai augau, dar nebuvo televizijos, tačiau buvo radijas. Penktame ir šeštame dešimtmetyje visos radijo stotys tik ir kalbėjo apie policijos, detektyvų, seklių darbą. Man regis, radijo programos tikrai turėjo įtakos man renkantis profesiją. Mano tėvas buvo didelis aviacijos entuziastas: jis tarnavo JAV karo aviacijoje, skraidino B-17 bombonešį, mėtė bombas Italijoje, Prancūcijoje, Vokietijoje. Tėvas buvo kvalifikuotas aviatorius, tačiau žuvo lėktuvo nelaimėje. Baigęs koledžą aš taip pat pasirinkau aviaciją – nuo 1962 iki 1965 metų tarnavau Oro pajėgų policijos skyriuje. Mūsų bazė buvo įkurta Laone (Laon), Prancūzijoje. Tuo metu Prancūzijoje vyko neramumai dėl Alžyro. Prancūzija norėjo, kad Alžyras būtų nepriklausomas, o Alžyro prancūzai nenorėjo. Galima sakyti, kad vyko pilietinis karas – visur sproginėjo bombos. Panašiai kaip vėliau Vietname, o dar vėliau – Afganistane. Amerikiečiai turėjo keletą bazių. Laimei, bazė, kurioje tarnavau, išvengė užpuolimų, sprogdinimų, gal todėl, kad mūsų apsauga buvo labai stipri.

– Ar sunkūs buvo metai karinėse oro pajėgose? Gal kas ypatingo įvyko?

– Įvyko keli įdomūs dalykai. Mokiausi kursuose Teksaso valstijoje (Texas). Apmokymų metu esi visiškai atskirtas nuo išorinio pasaulio. Per tris mėnesius, kuriuos buvau apmokymuose, prasidėjo ir pasibaigė krizė dėl Kubos. Aš apie tai sužinojau tik baigęs apmokymus. Kitas įdomus epizodas įvyko tuomet, kai tarnavau Prancūzijoje. Kai tarnauji bazėje užsienyje, esi tam tikra prasme atskirtas nuo išorės, nes viską, ko reikia, turi savo bazėje. Namai bazėje, parduotuvės bazėje, kino teatras bazėje... Vieną vakarą žiūrėjome filmą, o grįžtant namo sukaukė sirenos. Panašiai kaip kaukia, kai vyksta užpuolimas ir visi raginami slėptis. Kareiviai tuomet turi grįžti į savo karinės prievolės stotis. Man einant atgal į stotį, buvo pranešta, kad nušautas prezidentas Kenedis (Kennedy). Mūsų bazė, kaip ir visos kitos amerikiečių bazės Prancūzijoje, tuojau pat perėjo į karinę parengtį. Visi turėjo būti pasirengę veikti, jei iškils pavojus. Mūsų lėktuvai Prancūzijoje su visomis savo atominėmis raketomis buvo pasirengę ir laukė ženklo. Nežinojome, kodėl prezidentas buvo nužudytas, nežinojome, kas vyksta. Rusai taip pat iš karto sužinojo šią naujieną ir taip pat buvo karinėje parengtyje. Jei kuris nors lėktuvas tą naktį būtų nenusileidęs ar nuskridęs ne ta kryptimi, galėjo kilti karas. Tik apytikriai po paros sužinojome, kad prezidentą nušovė kažkoks psichiškai nesveikas iš Teksaso.

– O kaip tapote ,,Džeimsu Bondu” (James Bond)?
    
– Grįžęs namo po tarnybos oro pajėgose, padaviau pareiškimą dirbti FTB, kurio direktoriumi tuo metu buvo J. Edgaras Hooveris (J. Edgar Hoover). Mano pareiškimas buvo patenkintas. Po keleto mėnesių pradėjau dirbti. Iš pradžių Detroite (Detroit), vėliau San Franciske (San Francisco). Po keleto metų pasiprašiau perkeliamas į Baltimorę, nes šiame mieste gimiau ir užaugau. FTB yra dviejų rūšių darbas – kriminalinis ir saugumo. Džeimsas Bondas būtų dirbęs saugumo skyriuje, o aš dirbau kriminaliniame – gaudžiau nuo teisingumo besislapstančius nusikaltėlius. Taip ir gaudžiau visokius vagis, plėšikus, žmogžudžius, žagintojus...

– Kiek iš viso sugavote?

– Nuo 1966 iki 1997 metų tikriausiai tris ar keturis tūkstančius. Kai dirbau San Franciske, vyko Vietnamo karas. Taigi, trejus ar ketverius metus gaudžiau dezertyrus – žmones, kurie nenorėjo vykti į karą Vietname, nenorėjo kariauti, dezertyravo iš savo postų. Be to, septintajame dešimtmetyje JAV buvo daugybė įvairaus plauko organizacijų, norėjusių nuversti valdžią. Jos rengė sąmokslus, sprogdino bombas policijos nuovadose, Kongreso rūmuose, kitose vietose. Du iš tų asmenų, kuriuos persekiojau, bet kurių nepagavau, yra Viljamas Ajeris (William (Bill) Ayers) ir Bernadin Dorn (Bernadine Dohrn), buvę ,,Weatherman” teroristų grupuotės vadeivos. Tačiau dabar jie yra prezidento Obamos (Obama) draugai. Istorija keičiasi, ar ne? Teko rinkti informaciją ir apie kitas garsias radikalių pažiūrų grupuotes – Juodąsias panteras (Black Panthers), Venceremos brigadą (Venceremos Brigade). Daug įdomių dalykų nutiko tuo metu, kai dirbau San Franciske, nes tada buvo daug įvairių bepročių. Pavyzdžiui, kai daug nusikaltėlių teko suimti Hait Ašburi (HaightAshbury) rajone, ten pat gyveno garsusis Čarlis Mansonas (Charles Manson). Prisimenu ir savo interviu su Džimu Džouns (Jim Jones), vyruku, įtikinusiu 900 žmonių bendruomenę, kad jis – dievas. Visa religinė bendruomenė gyveno prie San Francisko ir visi nusižudė išgėrę nuodų, nes buvo paveikti jo kalbų. Mat bijojo, kad jų ,,dievas” bus suimtas kaip nusikaltėlis. Dirbau ir su garsiąja Peti Harst (Patty Hearst) byla, milijonieriaus Viljamo Rendolfo Harsto (William Randolph Hearst) anūke. Studentavimo metais ji buvo pagrobta, tačiau vėliau pati įsijungė į savo pagrobėjų – Symbionese Liberation Army grupuotės – gretas. Ši radikalios pakraipos organizacija apiplėšinėjo bankus, tačiau taip pat norėjo nuversti JAV valdžią. P. Harst dalyvavo dviejų bankų apiplėšimuose San Franciske. Man teko ją suimti, būti liudininku jos byloje, išklausyti jai pateikto nuosprendžio.

– Ar tarp Jūsų suimtųjų buvo lietuvių?

– Ne, tarp nusikaltėlių lietuvių nepasitaikė. Tačiau man teko dirbti su kitu lietuvių kilmės FTB agentu Broniumi Mogeniu. B. Mogenį FTB paskyrė dirbti Vokietijos ambasadoje. Keletas nusikaltėlių, kurių aš ieškojau, buvo pabėgę į Vokietiją. Kadangi neturėjau teisės jų ieškoti Vokietijoje, suteikdavau informaciją Mogeniui, o jis perduodavo vietos policijai. Taip bendradarbiaudami sugavome keletą iš Amerikos pabėgusių nusikaltėlių. Mogenis padėjo įdiegti FTB nacionalinio nusikaltimų informacijos centro (FBI National Crime Information Center) kompiuterinę sistemą.

Dalis Henry Gaidis rinkinio, rodyto Lietuvių šventės metu Baltimorėje.

– Papasakokite apie save – kolekcininką.

– Kolekcininku tampama įvairiai. Minėjau, kad abu mano tėvai turėjo barus. Baruose paprastai yra kasa, kasoje – pinigai. Dar vaikystėje pradėjau rinkti įvairias monetas, kurios būdavo mano tėvų barų kasose. Penktame dešimtmetyje eilinio baro kasoje galėjai rasti monetą, kuri dabar yra laikoma kolekcine. Taip pat reikia nepamiršti, kad tai buvo karų laikas. Vyrai išeidavo į karą, o grįždavo su suvenyrais. Apskritai, amerikiečiai kareiviai labai mėgsta parsivežti suvenyrų. O kur eina iš karo grįžęs kareivis? Į barą. Bare išmaino savo suvenyrus. Už stiklą gėrimo gali gauti visokių dalykų. Kadangi mano mama ir tėvas turėjo du atskirus barus, man visko teko dvigubai. 1947–1949 metais po Antrojo pasaulinio karo pradėjo atvykti antroji lietuvių emigrantų banga. Kūrėsi jie ir Baltimorėje, ateidavo į lietuviškus mano tėvų barus. Taigi, mano kolekcionavimas prasidėjo tuomet. Be to, mano geriausias draugas buvo lenkas. Jis pasakė, kad pradėjo rinkti lenkišką ginkluotę. Tada, žinoma, aš negalėjau niekaip kitaip – turėjau ir aš pradėti kolekcionuoti lietuvišką ginkluotę.

– Ką labiausiai vertinate savo kolekcijoje?

– Galbūt Napoleono karo laikų kavaleristo kardą. Prancūzų generolams kardai buvo kaldinami specialiu užsakymu. Generolo vardas būdavo įrašomas karde ir kardas tapdavo unikaliu. Vienas kardas mano kolekcijoje yra su Vyčiu, o šalia kardo dar yra šalmas. Jie priklausė kažkuriam generolui iš 17ojo lietuvių ulonų pulko. 1812 metais Vilniuje juos užverbavo Napoleonas. Pulkui vadovavo grafas Mykolas Tiškevičius. Manau, kad tai gali būti jo kardas. Negaliu to įrodyti, bet žinau, kad šis kardas priklausė kažkuriam generolui lietuviui. Iš viso Napoleono kare kariavo 14 lietuvių generolų.

– Kokie seniausi jūsų kolekcijos daiktai?

– Turių keletą dalykų iš priešistorinės Lietuvos laikų. Šiandien iš Lietuvos ne bet ką išveši, tačiau reikia nepamiršti, kad istoriniais laikais Lietuvos teritorija driekėsi ir per dabartinę Lenkiją, Baltarusiją ir kitas vietas. Kolekcininkai su metalo ieškikliais kasinėja visur. Turiu iečių antgalių, strėlių antgalių iš VIII–X amžių.

– Palaikote ryšius su Kauno karo muziejumi. Kokios, Jūsų manymu, yra muziejaus silpnosios ir stipriosios pusės?

– Mano manymu, tai – puikus muziejus. Žinoma, sovietiniais laikais muziejuje nebuvo daug rodinių iš priešistorinių Lietuvos laikų. Dabar stengiamasi padėtį taisyti. Kaune lankiausi penkis kartus. Kai atvykau pirmą kartą, muziejui vadovavo lietuviai, tačiau jie buvo išauginti pagal sovietinį mąstymo būdą. Dabar palengvėle valdymą perima jauni žmonės ir požiūris į rodinių tvarkymą keičiasi. Kolekcininkai paprastai mėgsta keistis rodiniais. Pavyzdžiui, aš turiu dalykų, kurių neturi Karo muziejus, tačiau muziejus turi dalykų, kurių neturiu aš. Norėčiau apsikeisti, tačiau muziejus laikosi požiūrio, kad, jei daiktas patenka į muziejų, tai jau visiems laikams.

– Kur laikote savo rinkinį? Kas jį gali pamatyti?

– Dalis – mano namuose, dalis – dėžėse. Kai kurie daiktai sukabinti ant sienų kambaryje, kurį man leidžia naudoti mano žmona. Dalis rodinių yra Baltimorės lietuvių muziejuje. Esu savo rinkinį vežiojęs ir po įvairius Amerikos miestus, dalyvavau įvairiuose renginiuose, parodose. Tačiau niekada nesu parodęs visiškai viso rinkinio, nes jis tiesiog netilptų į mano automobilį. Renku ne tik ginkluotę, bet ir pašto ženklus, ir pinigus. Paprastai, atvežęs savo rinkinį į kurią nors parodą ar renginį, išdėlioju rodinius chronologine tvarka, tačiau dažnai atskiriu ginkluotę nuo numizmatikos. Pats įsikuriu prie staliuko viduryje ir nukreipinėju lankytojus, pasakydamas jiems, kurioje vietoje yra kas. Net juokinga, kad įėjus porai – vyrui ir moteriai – ir paaiškinus jiems, kur sudėti ginklai ir kur sudėti pinigai, pora išsiskiria: vyras nueina prie ginklų, o moteris – prie pinigų. Dar niekada nebuvo kitaip. Mes, parodų rengėjai, net ėmėme lažintis.

– Pats esate net parašęs knygą ,,A History of Lithuanian Military Forces in World War II”. Kodėl sumanėte rašyti apie lietuviškus karinius dalinius Antrajame pasauliniame kare?

– Visų pirma – aš Lietuvos ginkluotės kolekcininkas. Renku ginklus, uniformas, apdovanojimus. Mano rinkinys tikriausiai yra didžiausias JAV. Kai pradėjau rinkti, apie lietuvišką ginkluotę nebuvo nieko parašyta anglų kalba. Pradėjau rašyti pats. Iš pradžių žurnalui ,,Lithuanian Days” (Lietuvių dienos) ir žurnalams, skirtiems ginklų bei ginkluotės kolekcininkams. Vėliau rašiau straipsnius į Balzeko lietuvių kultūros muziejaus žurnalą, į ,,Bridges” bei Lietuvių numizmatų acociacijos leidiniui. Metams bėgant, susipažinau su daugeliu lietuvių karo veteranų, išklausiau daug jų pasakojimų. Rašiau į ,,Kario” žurnalą. Kai Ypatingųjų tyrimų biuras (Office of Special Investigations) ėmė persekioti lietuvius karo veteranus, kurie negalėjo apsiginti bijodami represijų, aš savo kuklia knyga pratęsiau Vytenio Statkaus darbą, kuris neberašė nieko apie įvykius po 1940 metų, norėdamas išvengti problemų su Ypatingųjų tyrimų biuru. Rašiau nuo tos vietos, kur jis sustojo. Aprašiau karo metus ir partizanų kovas. Iki to laiko nebuvo jokios knygos anglų kalba, kurioje būtų ginami įvykiai to meto Lietuvoje.

– Šiais metais bus minimos Žalgirio mūšio 600-osios metinės. Kaip žadate švęsti?

– Esu buvęs vietovėje, kurioje mūšis įvyko. Ten įrengtas muziejėlis, galima pasižiūrėti filmą. Žalgirio mūšio minėjimas – tikrai didelis įvykis. Bus švenčiama ir Lietuvoje, ir Lenkijoje. Mes savo Baltimorės lietuvių muziejuje taip pat žadame surengti parodą. Turiu keletą rodinių, susijusių su Žalgirio mūšiu ir su mūšio minėjimu 1910 metais. Kadangi lietuviško filmo apie Žalgirio mūšį nėra, rodysime lenkiškus. Lenkai yra pastatę jų keletą.

– Ar turite kokį nors šūkį, principą, kuriais vadovaujatės savo gyvenime?

– Stengiausi vadovautis JAV karinių pajėgų šūkiais – Dievas ir Tėvynė, o taip pat Federalinio tyrimų biuro – Ištikimybė, Drąsa ir Dora. Šiuose dviejuose devizuose telpa viskas, kas reikalinga.

– Ačiū už pokalbį.