Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo”:
lašai širdžiai, sielai, kūnui ir protui

pix
Gegužės pradžioje Čikagoje viešės Aldutė Vakarė – knygos ,,Kartais Angelas pasirodo” autorė. Kaip ji sako, knygoje kalbama apie žmogaus būties prasmę, joje sudėta dvidešimties metų sveiko gyvenimo būdo patirtis, skaudūs išbandymai, padėję išsilaisvinti sielai. ,,Šia knyga noriu pasakyti žmonėms, kad niekada nebijotų sunkumų, nes jų nauda yra be galo saldi! Noriu priminti, kad žmogus pirmiausia yra Siela, o tik po to kūnas. Esu tikra: perskaitęs knygą iki galo, Tu suprasi, kodėl dažnai jautiesi toks nelaimingas, nors turi ‘beveik viską’. Ji Tau švelniai primins, kaip atrasti Save, kaip nebijoti būti Savimi, kaip išmokti klausyti savo Vidinio balso… Tai pats gražiausias balsas pasaulyje! Visi atsakymai yra mumyse – ir jei tik leidžiam savo Vidiniam balsui kalbėti – jis pasako mums viską!’” – taip pristato savo kūrinį Aldutė Vakarė. Apie šią knygą ir apie kitus žmogaus gyvenime iškylančius klausimus šnekamės su knygos autore.


– Papasakokite apie save.

– Esu kompanijos siela, kuriai patinka būti vienai. Myliu vienumą, patinka būti su savo mintimis, tyloje, tačiau taip pat puikiai jaučiuosi tarp žmonių. Patinka bendrauti su šiltais žmonėmis, dalintis mintimis, šypsenomis, entuziazmu, šiluma, gerumu. Ateina laikas – vėl turiu pabūti viena, ypač dabar, kai visi mano darbai gimsta tyloje; mintys keliauja į knygą, į fotografijas. ,,Tyla – tai takas, kuriuo ateina Dievas” – rašau savo knygoje. Man to tako labai reikia.

Esu šeimos žmogus. Taip atsitiko, kad po 18 metų bendro gyvenimo skaudžiai subyrėjo mano šeima. Tai paliko randus, bet kartu šis įvykis davė nepaprastai daug. Skaudūs išgyvenimai būtini sielos augimui, priimu šią patirį kaip neįkainojamą dovaną. Jei ne ši patirtis – nebūtų ir knygos. Jau 8 metai, kaip esu viena. Svajoju sukurti gražią šeimą, šeimą iš didžiosios raidės – tik apie tokią visada svajojau, man niekada nereikėjo mažos laimės.

– Kaip gimė knyga ,,Kartais Angelas pasirodo”?

– Anksti pajutau, kad esu ,,Dievo plano dalis”. Tuo metu mano šeimoje dar vyravo idilė. Mane užvaldė neapsakomas žinojimas, kad šiame gyvenime turiu nuveikti kažką prasmingo, kad turiu atlikti kažkokią misiją. Šis žinojimas mano širdyje įžiebė ugnelę. Aš taip nuoširdžiai siekiau būti Dievo plano dalimi. Tuo metu susikūriau maldą ir kas vakarą iki šiol aš meldžiuosi savais žodžiais. Šią maldą rasite mano knygoje. Aš taip nuoširdžiai norėjau būti Dievo tarpininke žemėje. Savo malda prašiau Dievo, kad Jis išvalytų iš manęs visas dvasines šiukšles – puikybę, pasipūtimą, tuštybę, išdidumą. Troškau būti dvasiškai švari, kad per mane Jis galėtų atlikti gerus darbus žemėje. Tuo metu pradėjau užrašinėti eilėraščius, aforizmus, kai kuriuos jų sudėjau į knygą. Man tarsi buvo atvertos kūrybos durelės, tarsi buvo leista užrašyti gražias mintis, po to visam dešimtmečiui tas dureles uždarė. Tačiau paliko žinojimą, kad vieną dieną parašysiu knygą.

Netrukus po to man teko dalyvauti Silva metodo seminare. Ten gavau neįtikėtiną patirį – meditacijos metu aš susitikau su Dievu. Tada gavau žinią, kad mano darbas – užrašyti Dievo žodžius. Įdomu yra tai, kad netrukus po to ir pradėjo griūti mano gyvenimas. Kai dabar pasižiūriu atgal, suprantu, kad tada ir buvau ruošiama šiai užduočiai, šiai misijai. Skausmo nepatyrę, paviršutiniški žmonės tam netinka. ,,Žmonės tai vadina kančia, Dievas tai vadina ‘Man reikia tavęs’’’, – sakė kažkuris iš filosofų. Taip ir yra! ,,Jūsų tikėjimas bus patikrintas” – parašyta Biblijoje. Buvau patikrinta ir aš.

Po dešimties metų trukusio žinojimo, kad vieną dieną parašysiu knygą, vieną 2009 metų rugpjūčio rytą prabudusi pramerkiau akis ir supratau – jau laikas! Tada ir pradėjau rašyti. Viskas tarsi buvo duota, tarsi kažkokia jėga apkabino mano pečius, ir viskas, ką tereikėjo daryti – nesipriešinti tai jėgai.

Fotografija knygos viršelyje padaryta mano pačios 2008 metais birželio 22 d., plaukiant vandenynu aplink Europą. Kas ir kodėl taip gražiai iš debesėlių sudėliojo Angelą? Atsitiktinumų nebūna. Po Angelo nufotografavimo mano gyvenime ėmė vykti keisti netikėtumai. Visa tai esu aprašiusi knygoje. Kai vieną dieną man buvo atversti ,,Gyvenimo dėlionės” paveikslėliai, aš tiesiog netekau žado! Tuo metu knyga jau buvo rašoma penkis mėnesius, turėjau net tris knygos pavadinimus, tačiau tą dieną, patyrusi tarsi apreiškimą, aš gavau žinią – knygos pavadinimą ,,Kartais Angelas pasirodo”. Tą dieną ,,gavau” priminimą apie šią Angelo fotografiją, ji tuomet buvo daryta prieš pusantrų metų, buvau net pamiršusi apie ją. Tačiau kažkam reikėjo, kad vėl ją prisiminčiau. Tada supratau, kad visą tą laiką aš net pati nesuvokdama išgyvenau knygos puslapius.

– Knygą Jūs vadinate filosofine-biografine. Apie ką ji? Kam ji skirta?

– Savo knyga noriu priminti žmonėms, kad pirmiausia jie yra siela, o tik po to – kūnas. Savo knyga noriu pasakyti žmonėms, kad niekada nebijotų sunkumų, nes jų nauda yra be galo saldi. Tai, kas sudėta į knygą, pirmiausiai išgyvenau pati tris dešimtmečius, o po to, užsidariusi nuo viso pasaulio, ją rašiau lygiai dvejus metus. Knyga yra filosofinė-biografinė – tai apmąstymų knyga apie žmogaus būties prasmę, paremta mano pačios gyvenimo įvykiais. Man ne taip svarbu, kas gyvenime buvo – man svarbu, ką man tai davė, ko mane išmokė, kaip padėjo augti viduje. Noriu pasidalinti savo patirtimi, kad žmonės, kurie išgyvena sunkumus, galėtų tarsi pasiremti mano patirtimi, pasisemti stiprybės. Knygoje gausu apmąstymų – tiek mano, tiek didžių žmonių, kurių patirtimi ir išmintimi įvairiais žmogaus gyvenimo klausimais remiuosi. Todėl knygą ir apibūdinu ,,Lašai širdžiai, sielai, kūnui ir protui”.

Jau daugiau kaip 20 metų gyvenu sveikai, knygoje dalinuosi tokio gyvenimo būdo teorija, praktika. Esu ajurvedinės kosmetologijos meistrė – knygoje atskleidžiu daugybę paslapčių, kaip natūraliomis priemonėmis išsaugoti grožį, jaunystę.

Pagrindinį knygos akcentą aš įvardinu kaip sielos išsilaisvinimą – tai atėjo knygą berašant. Pradėdama rašyti knygą net neįtariau, kad visa tai mane nuves taip toli. Rašymas man pačiai davė labai daug, aš tarsi išsilukštenau, išsilaisvinau. Per sielos išsilaisvinimą atėjo į mano gyvenimą fotografija. Supratau, kad užrašyti Dievo žodžius į knygą, kurie man ,,pakuždami”, būnant gilioje meditacijoje, ir įamžinti gamtos grožį fotoobjektyve yra ta pati Dievo kalba. ,,Dievas prabyla į mus grožiu” – taip pavadinau fotografijų parodą.

– Knygoje nemažai kalbama apie Dievą. Kas Jums yra tikėjimas?

– Dievo buvimą pajutau labai anksti. Dabar, kai pasižiūriu atgal, suprantu, kad Jis ,,beldėsi” į mano gyvenimą, į mano širdį, bet aš tuomet buvau jauna, akla ir kurčia. Jaunystėje aš tris kartus susapnavau tą patį sapną. Sapnavau, kad Dievas nusileidžia mano tėvų sodyboje, visada toje pačioje vietoje. Aš puolu prieš Jį ant kelių, puolu melstis ir atsiprašinėti. O Jis visuose trijuose sapnuose pasakė tuos pačius žodžius ,,Kodėl tu nesimeldi?” Aš melsdavausi kurį laiką po šių sapnų, bet paskui aptingdavau, nustodavau. Nors širdyje, kiek save prisimenu, Dievas visada buvo. Užaugau religingoje šeimoje.

Ypatingai Dievą pradėjau jausti tuomet, kai ,,pajutau”, jog esu Dievo plano dalis. Tada man buvo 33 metai. Matyt, mano siela ,,pradėjo kažką prisiminti”. Nes ta žinia, atėjusi iš išorės, mano širdyje rado sau vietą, tarsi visada ten ji ir būtų buvusi. Nuo tada pradėjau jausti Dievą visur. Knygoje aprašau tas išgyventas patirtis. Tai kažkas nuostabaus! Savo knygą baigiu žodžiais: ,,Viskas, ką galiu pasakyti užbaigus knygą – Dievas yra! Ir jei tu paklaustum manęs, iš kur kyla mano stiprybė, aš nedvejodama atsakyčiau: ‘Iš Dievo!’”

Rašydama šią knygą tarsi jaučiau, kad liudiju Jo buvimą. Visa knyga alsuoja dieviškumu, kurį jaučiau rašydama, ir dabar, kai skaitytojai pasakoja savo patirtis, kaip juos įkvepia mano knyga, kad paėmus ją į rankas kūnu bėga šiurpuliukai, aš visai nesistebiu, tiesiog žinau – ką į ją sudėjau, tai ir jaučia skaitantis žmogus. Žinoma, jei jo širdis atvira.

– Esate sakiusi rašanti naują knygą. Apie ką ji?

– Šiuo metu rašau dvi knygas – suaugusiems ir vaikams. Nieko neplanavau, siužetai atėjo patys, tarsi buvo duoti. Žinau viena – kad nenukrypsiu nuo savo kurso. Mano tikslas rašant knygas – gerumas; ir visai nesvarbu, ar tai knyga vaikams, ar suaugusiems.

Šiuo metu daug keliauju po Lietuvą, pristatydama savo knygą ir fotografijų parodą, todėl knygų rašymui negaliu skirti daug laiko. Tiesiog jaučiu, kad dabar išgyvenu tarsi antrą misijos dalį – einu su knyga į žmones, į jų širdis, kad jie ,,apšiltų”, kad atrastų vėl save, Dievą, tikrąsias vertybes. Tokia yra mano misija. Vasarą savo keliones planuoju pristabdyti – ir vėl pasileisti į laukus, miškus. Ten, kur tyla, kur takas, kuriuo ateina Dievas. Ir vėl rašyti, rašyti, rašyti...

– Jūsų planuose – kelionė į Ameriką. Kokie keliai Jus atves čia?

– Čikagoje gyvena mano pusseserė Danguolė, nemačiau jų seniai, kaip ir jos nuostabios dukrytės Skirmantės, vyro Mindaugo. Visada gyvenome viename mieste Klaipėdoje. Jie – ir mano sūnaus krikštatėviai, visada buvome labai artimi. Prieš 9 metus laimėję Žalią kortą išvyko į Čikagą. Mano svajonė buvo aplankyti juos. Sau buvau pažadėjusi, kad parašiusi knygą pasidovanosiu kelionę į Čikagą. Labai malonu, kad Čikagos lietuvių bendruomenė, sužinojusi apie mano viešnagę, surengė susitikimus Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, taip pat turėsiu garbės aplankyti Pasaulio lietuvių centro biblioteką! Atvyksiu ne tuščiomis rankomis – atvešiu dovanų! Taip pat dovanų – savo knygas – atvešiu visoms lituanistinėms mokykloms. Manau, kad praleisime daug nuostabių akimirkų kartu su Čikagoje gyvenančiais lietuvais. Šie susitikimai bus didžiulė dovana mums visiems. Už šią dovaną tariu nuoširdų ,,ačiū'” Beatai ir Remigijui.

– Dėkojame už pokalbį, geros kelionės pas mus.

 Kalbėjosi Loreta Timukienė
pix