Kaip minėsime Lietuvos vardo tūkstantmetį?

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Žiniasklaidoje gausu pranešimų apie įvairius renginius, skirtus tūkstančiui metų nuo Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose dokumentuose. Rengiamos mokslinės akademijos, ruošiamasi dainų šventei, buriuojama aplink pasaulį ir t. t. Dauguma tų renginių ar įvykių bus trumpalaikiai, pasibaigs per dieną ar keletą dienų. Reikia manyti, kad bus surasta būdų, kaip tą jubiliejų pratęsti ilgiau, kad jis būtų prisimenamas ir už metų, dešimties ar ilgiau.
Jau keletą metų galvoju apie galimybę įrengti pavyzdinius partizanų bunkerius Šiaurės Amerikos lietuvių jaunimo stovyklose. Turime knygų apie partizanų didvyriškas kovas su okupantu. Leidžiamos muzikinės kompaktinės plokštelės su partizanų dainomis. Sukami filmai, kuriami vaidinimai apie karžygišką partizanų gyvenimą. Lietuvoje, keletoje vietų, jaunimas gali aplankyti partizanų bunkerius ir pats pamatyti ten gyvenusių partizanų sąlygas. Kai kur tuos bunkerius aprodo patys partizanai. Tai neįkainojamas patyrimas, atmintyje išliksiąs daugelį metų. Tuo pačiu visa tai yra puiki tautinio, patriotinio auklėjimo priemonė. Deja, Amerikoje gyvenančiam lietuvių kilmės jaunimui tokių atmintinų partizanų bunkerių neturime parodyti, bet jų galėtų būti. Galvoje turiu tokių bunkerių imitacijas.

„Būtų įdomus dalykas, jeigu kada nors išleistų knygą vien apie tai, kaip partizanai kasdavo bunkerius. Kiek panaudota įvairiausių gudrybių, kiek parodyta savotiško išradingumo! XX amžiaus žmogus gyvena žemėje įsiknisęs! Kombinuočiausios angos, įvairiausi maskavimo būdai. Ir kur tik neturėjo įsirengę bunkerių!.. Bunkeriai po tvartu, po klojimo grendymu, po sąšlavynu ar skiedrynu, po malkinėm, avidėse, paukštidėse, rąstuose įkastose statinėse, dvigubos sienos, dvigubos palėpės, po krosnimi, po slenksčiais... Bunkeriai prie upelių, mergaičių darželiuose, krūmuose, javų laukuose, prie keliukų, vieškelių, bulvių duobėse, kapinėse, šventoriuose, šuliniuose ir prie šulinių, bažnytkaimiuose... Įdomi bunkerių istorija, Kas ją žino, tas žino, kaip sunku buvo kovoti. Ir vis dėlto kovojo!” Tai Liongino Baliukevičiaus – partizano Dzūko – žodžiai iš jo „Dienoraščio”, kuriame paskutinė įrašo data buvo 1949 m. birželio 6 d., taigi, prieš šešiasdešimt metų.

Šiaurės Amerikoje turime penketą lietuvių jaunimo stovyklų. Tai Dainava, Rakas, Neringa, Rambynas ir jaunimo stovykla, esanti Wasaga, Kanadoje. Ten jaunimas stovyklauja lietuviškoje dvasioje, kartu bendrauja ir save ugdo pasiaukojančių vadovų prižiūrimi. Esu įsitikinęs, kad būtų labai prasminga kiekvienoje stovykloje įrengti po partizanų bunkerį. Tokių bunkerių autentiškų brėžinių yra išlikę KGB archyvuose Lietuvoje, kai kurie brėžiniai buvo išspausdinti partizanų gyvenimą aprašančiose knygose. Esu tikras, kad atsirastų partizanų Lietuvoje, kurie mielai prisidėtų prie autentiškų partizanų bunkerių atkūrimo Šiaurės Amerikoje.

Vadovų prižiūrimi patys stovyklautojai galėtų atlikti didelę dalį bunkerio statybos darbų. Daug išlaidų nesusidarytų. Patys partizanai bunkerius kasdavo kastuvais, sienas ir lubas suremdavo iš rąstų ar senų lentų. Įranga viduje irgi buvo varginga: pora medinių suolų, stalelis, ant grindų ar pakeltų lentų numesti čiužiniai. Partizano Dzūko bunkeryje buvo ir rašomoji mašinėlė, nes jis buvo atsakingas už pogrindžio spaudos ruošimą, spausdinimą bei platinimą.

Ši mintis apie partizanų bunkerius man vėl iškilo internete pasiskaičius apie Lietuvoje populiarėjančią „keisčiausią atrakciją Europoje”. Kalba eina apie penkis metrus po žeme 1983–1985 m. pastatytą 2,500 kv. metrų dydžio bunkerį. Tai buvo slapta atsarginės televizijos stotis atominio karo atveju. Tas bunkeris buvo trečiasis Sovietų Sąjungos teritorijoje. Pirmasis buvo prie Maskvos, antrasis prie Taškento. Lietuvoje esantis bunkeris yra maždaug 25 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, Naujosodės kaime, į rytus nuo Nemenčinės. Dabar ten turistai gali porą valandų praleisti sovietiniame bunkeryje. Jie tarsi pasineria į sovietų laikų gyvenimą, su KGB tardymais, primityvia ambulatorija, dujokaukėmis, autentiškais sovietiniais pietumis. Visa tai vyksta lyg teatro spektaklis. Vienam asmeniui kainuoja 70 litų.

Kita ilgalaikė galimybė paminėti Lietuvos vardo tūkstantmetį būtų 1,000 ąžuoliukų pasodinimas. Mano manymu, natūraliausia vieta būtų tos pačios lietuvių jaunimo stovyklos. Vienoje stovykloje tiek medelių pasodinti gal būtų per daug, nes tokiai giriai reikia nemažo ploto. Tačiau mintis darosi reali, jeigu tą tūkstantį medelių būtų galima išdalinti per kelias jaunimo stovyklas. Kiekvienai stovyklai po 200 ąžuoliukų. Iniciatyva tokiam projektui galėtų kilti iš Lietuvių jaunimo sąjungos. Aišku, talkon reiktų pasikviesti patyrusį sodininką, kuris patartų, kaip geriausia visa tai atlikti. Svarbu, kad projekto įgyvendinime dalyvautų pats stovyklaujantis jaunimas. Dalyvavimas sodinime taptų jų atmintinos patirties kraičiu.

Nejučiomis prisimena 2002 metais Druskininkuose įvykęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės kraštų pirmininkų suvažiavimas, kuriame man teko atstovauti JAV LB Krašto valdybos pirmininkui. Suvažiavimo pabaigoje vienoje Dzūkijos girioje suvažiavę įvairių kraštų atstovai pasodino ąžuoliukus. Man teko kastuvą su žeme pakelti įkasant Šiaurės Amerikos ąžuoliuką. Norėčiau jį ir ten kartu esančius kitus ąžuoliukus vėl kada nors pamatyti ir pasižiūrėti, kaip jis auga.

Būtų džiugu, jeigu už keleto metų mano anūkai, kitų stovyklaujančių vaikų tėvai ir visi kiti galėtų pamatyti  Šiaurės Amerikos jaunimo stovyklose pasodintų ąžuoliukų girelę, o pamatę nejučiomis sau paniūniuoti ar garsiau užtraukti – „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos!”