skrups
LTSC darbuotojai Enata Skrupskelytė ir Petras Petrutis. S. Miglinienės nuotr.

„Vynuogynuose darbo daug, bet darbininkų maža”

 Ne per seniai į Lituanistikos tyrimo ir studijų centro (LTSC) darbuotojų gretas įsijungė Enata Skrupskelytė. Ji kruopščiai atlieka jai patikėtus darbus. Anądien, suradę laiko, pasikalbėjome. Štai mudviejų pasikalbėjimo eiga.

– Man regis, kad visa Skrupskelių šeima linko į humanitarinius mokslus. Tikriausiai Jūsų šeimoje niekas nesidomėjo nei technika, nei mechanika?

– Taip, iš tikrųjų, mes visi linkom į humanitarinius mokslus, bet ne visi ten praleidom didesnę darbingo gyvenimo dalį. Tėtis Ignas Skrupskelis studijavo germanistiką, paskui tapo žurnalistu, Nepriklausomybės metais redagavo „Židinį” ir „XX amžių”. Sesuo Viktorija Skrupskelytė studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą ir toje srityje profesoriauja iki šių dienų – dabar dėsto ir dirba Vytauto Didžiojo universitete Kaune, kur yra gavus keletą apdovanojimų – ordinų, vieną Prancūzijos, kitą Lietuvos. Taip pat ir brolis Kęstutis Skrupskelis, susidomėjęs filosofija, pasiliko prie jos ir ten yra daug pasiekęs: pereitą rudenį buvo pagerbtas LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo premija.

Mamai, Alinai Skrupskelienei, buvo kitaip, gyvenimas padiktavo savo. Tapusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mokytojavo Kaune („Aušros” mergaičių gimnazijoje, šiandien vadinamoje Maironio), paskui Scheinfeld (DP stovykloje Vokietijoje), bet persikėlus į Čikagą apie 20 metų dirbo University of Illinois at Chicago (UIC) College of Dentistry laboratorijoje asistente. Čia jai kartais tekdavo aiškinti UIC studentams kaip dirbti su elektroniniu mikroskopu.  Dirbdama laboratorijoje, literatūrinio darbo nebuvo pamiršusi, suredagavo anglišką literatūros antologiją „Lithuanian Writers in the West”, o kartu su Č. Grincevičiumi „Juozo Brazaičio raštus” (6 tomus). Aš pati studijavau bibliotekininkystės mokslus ir, kurį laiką padirbusi bibliotekose, susidomėjau naujai pasirodžiusiais kompiuteriais ir pradėjau dirbti su jais. Tas mano žingsnis nebuvo į gryną techniką ar mechaniką, bet į tuo metu man buvusį įdomų humanitarinių ir techninių sričių sugretinimą.

– Jūs, Enata, esate profesionali bibliotekininkė. Kas paskatino pasirinkti šią, o ne kurią kitą profesiją?

– Pasirinkimas buvo greičiau kitų galimybių iš sąrašo išbraukimas. Nejaučiau, kad turiu gabumų tiksliesiems mokslams. Kolegijoje turėjau galimybę atlikti mokytojos praktiką. Ir nors po trijų savaičių aiškiai jaučiau, kad tikrai darausi stipresnė ir įdomesnė mokytoja, galų gale mokytojos darbas nepatraukė. Studijuodama dirbau bibliotekoje ir toji knygų aplinka – mokslas, menas, istorija ir visos kitos sritys čia pat po ranka, darbas su knygomis ir su žmonėmis – buvo įdomi, plati ir labiausiai atitiko mano norus. Namie knygos visada buvo labai vertinamos, tad bibliotekos atmosfera buvo puikiai pažįstama ir artima.

– Norėtųsi paklausti, kur studijavote ir kur teko įsidarbinti?

– Socialinių mokslų bakalauro laipsnį įgijau Annhurst kolegijoje, Putnam,  CT. Magistro laipsniui gauti pasirinkau Čikagos universitetą, nes tuo metu jis turėjo vieną iš nedaugelio bibliotekininkystės programų ir gerą reputaciją. Persikelti iš Connecticut valstijos į Čikagą paskatino ir tai, kad čia gyveno dėdė ir teta Meškauskai, tad su jais ir gyvenau pradėjusi čia studijuoti. Pabaigus studijas pavyko greitai gauti darbą Čikagos viešojoje bibliotekoje, pačiame gražiausiame miesto pastate – dabartiniame Čikagos kultūros centre (Chicago Cultural Center). Dirbau informacijos (Reference Department) skyriuje, padėjau lankytojams, studentams telefonu ar asmeniškai ieškoti ir rasti atsakymus į įvairius klausimus, rasti medžiagą referatams. Dabar panašią funkciją atlieka internetiniai „Google”, „Dogpile” ar „Yahoo”.

Kai kompiuteriai pradėjo skverbtis į anų dienų gyvenimą, susidomėjau jais. Ne tiek iš techninio taško, bet norėjau išmokti gauti informaciją iš sukurtų duomenų bazių (data bases). Dirbau University of Illinois at Chicago administracijos skyriuje, išmokau keletą kompiuterio „kalbų” – ,,Cobol”, RAMIS, MSACCESS ir naudodama tas „kalbas” padėdavau universiteto administracijos ir kai kurių kolegijų tarnautojams surasti reikiamą informaciją apie studentus, kursus, universiteto finansus, personalą ir t. t.

– Kokios priežastys Jus atvedė į LTSC?

– Kai baigiau dirbti universitete, kai apsitvarkiau namus, pagražinau virtuvę, uždėjau namui naują stogą, peržiūrėjau ant namo aukšto per daug metų sukrautas dėžes ir lentynas, pajutau, kad reikia vėl plėsti akiratį. Mintys nukrypo į LTSC, ypač po trumpo susitikimo su Skirmante Migliniene. Ji prasitarė, kad LTSC labai reikia darbuotojų. Čia rūšiuoju ir klasifikuoju archyvui padovanotas knygas.

– Jūsų brolis Kęstutis Skrupskelis neseniai lankėsi LTSC. Kažin, ar jam pavyko rasti reikiamos archyvinės medžiagos?

– Šiuo metu brolis renka medžiagą ilgesnei ir išsamesnei knygai apie ateitininkų organizacijos istoriją. Ypatingai jį domina organizacijos veiklos pradžia ir aktyviausios veiklos metai. Jis daug medžiagos rado „Židinio”, „Ateities” ir „Tėvynės sargo” žurnaluose. Taip pat ano meto veikėjų M. Krupavičiaus, Klimo, Čepėno, Jurgėlos, Skipičio atsiminimų knygose, peržiūrėjo Kazio Pakšto fondą. Ypatingai jį nustebino, kad tarp įvairių laiškų ir dokumentų ten saugomas Pakšto laiškas, rašytas 1942 metais Ed. Turauskui (tada gyvenusiam Šveicarijoj). Jame Pakštas sako gavęs laišką su prašymu iš „Juozo Urmano ir nabagėlės ponios Skrupskelienės. Abu jie maldavo pasirūpinti jos vyru ir kitų 50,000 lietuvių, deportuotų į Sibirą ir šiaurės Rusiją, kur jie lageriuose badauja ir šąla”. Toliau Pakštas rašo, kad buvo „nuvažiavęs į Vashingtoną pasitarti su Amerikos Raudonuoju Kryžium, jieškoti geresnių kelių teikti badaujantiems pašalpas”. Mano broliui ir man tai buvo visai netikėtas, labai asmeniškas ir brangus radinys. Mes žinojome, kad mama nenuilsdama ieškojo būdų sovietų kalinamam tėčiui kaip nors padėti, bet nežinojome, kad susisiekė net su Amerikoje gyvenančiais pažįstamais ir įtakos turinčiais lietuviais.

– Kaip Jūs vertinate LTSC ir išeivijos lietuvių atliekamus archyvinius darbus?

– Manau, kad teikiami ir saugojami archyvai be galo svarbūs ir reikalingi. Kai visas pasaulis nepaprastu greičiu kas dieną keičiasi, kai vieni dangoraižiai pranyksta beveik per naktį ir išdygsta kiti, yra būtina sutelkti ir išsaugoti kiek galima daugiau dokumentų, knygų, pirminių šaltinių, kurie paliudytų ateinančioms kartoms, kas ir kaip iš tikrųjų buvo. Ypač svarbu todėl, kad iki 1990 metų daug šaltinių nebuvo prieinami Lietuvos mokslininkams. Tuo tarpu neigiamų komentarų ir atviro melo, skleidžiamo viešųjų sovietmečio institucijų bei jų bendradarbių, apie išeivius buvo labai daug. Mokslininkai, dirbdami dabar ir ateityje, archyvuose ras tikslius šaltinius, kuriuos išstudijavę galės suprasti ir pristatyti praeities įvykius. Visi archyvai naudingi pagal savo išgales, skirtingus akcentus, lankytojus. Malonu matyti, kad jie vis papildomi, saugojami ir naudojami. Smagu, kai juose randama tiek daug vertingos medžiagos. Gaila tik, kad „vynuogynuose darbo daug, bet darbininkų maža”.

– Ačiū už malonų bendradarbiavimą. Ačiū už pasikalbėjimą. Linkime Jums geriausios sėkmės.

Kalbino Petras Petrutis