sssmetona

Lietuvos karo laivas ,,Prezidentas Smetona” (1928 m.) ir pirmasis jo kapitonas Adomas Daugirdas.

Čikagiškis Baltijos jūros dugne ieškos ,,Prezidento Smetonos”

 LORETA TIMUKIENĖ

Lietuviai šią vasarą bandys surasti prieš 64 metus Baltijos jūroje pražuvusį vienintelį Lietuvos karo laivą ,,Prezidentas Smetona”. Šiuo sumanymu yra užsikrėtę Čikagoje gyvenantis Jonas Nekus ir San Francisco įsikūręs Marius Daugirdas. Šie lietuviškas šaknis turintys vyrai apie tragišką „Prezidento Smetonos” likimą sužinojo dar vaikystėje iš savo senelio – jūrininko Adomo Daugirdo. Jis buvo pirmasis šio laivo kapitonas.

Žinia, kad archeologai povandenininkai užsimojo nustatyti tikslią laivo „Prezidentas Smetona” žūties vietą, ištirti 80 m gelmėje esančias jo liekanas, sudomino A. Daugirdo vaikaičius – susisiekę su Klaipėdos universiteto rektoriumi V. Žulkumi lietuviai panoro prisidėti prie istorine relikvija tapusio laivo paieškų.

Šią vasarą kapitono anūkai kartu su klaipėdiečiais mokomuoju Klaipėdos universiteto burlaiviu ,,Brabander” išplauks į ekspediciją Suomijos įlankoje. Daugmaž žinoma vieta, kurioje dunkso Antrojo pasaulinio karo pabaigoje nuskandintas Lietuvos laivas.
 
,,Prezidentas Smetona” – pirmasis karo laivas

Laivo ,,Prezidentas Smetona” žūties aplinkybės iki šiol lieka paslaptis. Jo paskutinė kelionė apipinta bent keliomis versijomis, tačiau nė viena jų taip ir nebuvo galutinai patvirtinta. „Prezidentas Smetona” buvo pirmasis karo laivas, kurį 1927 m. už 289 tūkst. litų Lietuvai pardavė Vokietijos bendrovė ,,Bieber”. Ši firma laivą įsigijo už 1 mln. markių iš Vokietijos karo laivyno. Minų traleris buvo pastatytas G. Seebeck Geestermünde laivų statykloje 1917 m. rudenį. Daugiau kaip 60 metrų ilgio laivas buvo apginkluotas 2 patrankomis ,,Erlicon”, 6 kulkosvaidžiais ir 26 minomis. Jis buvo perduotas Lietuvai Wilhelshafen uoste ir atplukdytas į Klaipėdą, kur jį teko kapitaliai remontuoti. 1927 m. spalio mėn. 28 d. laivas po remonto buvo perduotas kapitono Adomo Daugirdo komandai. Laivas buvo pavadintas „Prezidentas Smetona” ir skirtas sienų apsaugai. Po kapitalinio remonto „Prezidentas Smetona” pirmą kartą išplaukė į jūrą 1927 m. lapkričio 4 d.

„Prezidentas Smetona” stovėjo Klaipėdoje. Be Lietuvos pakrančių apsaugos laivas taip pat tarnavo kaip prezidentinė jachta. Pasienio policijai laivas „Prezidentas Smetona” priklausė iki 1932 m. sausio mėn., kada jis buvo išregistruotas ir perkeltas į atsargą. Tuo metu laivui vadovavo kapitonas Antanas Kaškelis.

1933 m. sausio mėn. „Prezidentas Smetona” buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijai. 1934–1935 m. laivas buvo remontuojamas. 1935 m. rugpjūčio 1 d. buvo įkurtas Lietuvos karinis laivynas. Pirmuoju jo laivu tapo „Prezidentas Smetona”. 1935 m. laivo įgulą sudarė 43 žmonės, 1937 m. – 36. 1938 m. spalio mėn. „Prezidentas Smetona” vėl buvo remontuojamas Liepojoje, kadangi 1937 m. rugpjūčio mėn. audros metu jis buvo išmestas ant seklumos Šventojoje.

1939 m. kovo 22 d. Klaipėdos kraštas atiteko Vokietijai. Jau kitą dieną vieninteliam Lietuvos karo laivui, šešiems pakrančių apsaugos laivams ir prekiniams laivams teko išplaukti iš uosto. Laivas „Prezidentas Smetona” buvo nuplukdytas į Liepojos uostą, nes Šventosios uostas nebuvo pritaikytas tokio dydžio laivams. Liepos mėn. „Prezidentas Smetona” sugrįžo į Lietuvą ir stovėjo pagilintame Šventosios uoste. 1939 m. pabaigoje laivo vadas A. Kaškelis buvo paleistas į pensiją, o laivo naujuoju vadu paskirtas kapitonas leitenantas Povilas Labanauskas.

1940 m. birželio mėn. 15 d. prasidėjus sovietų okupacijai, Šventosios uostą užtvėrė du sovietų laivai ir povandeninis laivas. TSRS karinė vadovybė pareikalavo, kad karo laivas „Prezidentas Smetona” su visa įgula taptų jai pavaldus, pakeistų pavadinimą ir iškeltų raudoną vėliavą. Yra žinių, kad kapitonas P. Labanauskas ir įgulos nariai tokiam okupantų sprendimui nepakluso. Jie nuleido Lietuvos karo laivyno vėliavą ir nakties metu jachta išplaukė į užsienį. Tai buvo vienintelis atvejis, kai Lietuvos karinis dalinys parodė pasipriešinimą TSRS okupacijai. „Prezidentas Smetona” atiteko sovietams. 1940 m. birželio 19 d. pakeitė laivo pavadinimą, raidės „Smetona” buvo nukaltos ir laivas tapo „Prezidentu”. Po kelių dienų laivas pervardintas „Pirmūnu”. Nuo 1940 m. liepos 21 d. karo laivui laikinai vadovavo kpt. ltn. J. Tamašauskas. 1940 m. rugpjūčio 3 d. buvo duotas įsakymas išskirstyti įgulą, o karo laivą perduoti SSRS kariuomenės vadovybei.

Iš Šventosios laivas buvo nutemptas į Liepoją ir ten gerai apginkluotas. Jis buvo priskirtas Pabaltijo karinės apygardos pasienio apsaugos laivų II būriui. Keliskart Lietuvos laivo pavadinimą pakeitusi NKVD jį naudojo pasienio apsaugai. 1941 m. rugpjūtį laivas perduotas SSRS Baltijos kariniam laivynui ir pertvarkytas į elektromagnetinį minų paieškos tralerį T76. Karo pradžioje jam buvo suteiktas kitas vardas – „Korall”. Ilgą laiką laivo „Korall” buvimo vieta buvo Levensario sala Suomių įlankoje.

Antrojo pasaulinio karo metu laivas dalyvavo kovose su vokiečiais. Manoma, kad buvęs valstybingumo simbolis 1945 m. sausio 11 d. nuskendo Suomių įlankoje, kai lydėjo iš Helsinkio į Taliną plukdomą kraną. Vienur žuvimo vieta nurodyta „prieš Revalstein”, kitur – „prie Aegna salos”. Manoma, kad jis pateko į minų užtvarą. Kitų šaltinių duomenimis, jį nuskandino vokiečių povandeninis laivas U-745. Apie pusė įgulos narių žuvo. Baltijos jūroje lemtingą šūvį į jį paleidęs vokiečių povandeninis laivas U-745 (kapitonas – Wilhelm von Trotha) netrukus Baltijos jūroje nuskandino dar vieną suomių laivą, vėliau ir pats žuvo prie Alandų salų (Suomija), užplaukęs ant minų užtvaros.

Po vandeniu – laivų kapinės

Talino jūrų muziejaus darbuotojai prieš porą metų pasigyrė aptikę lietuviams brangų laivą, bet vėliau paaiškėjo, kad jų žinios nebuvo tikslios – giluminiais prietaisais surastas jūros dugne gulintis medinis burlaivis. Ši klaida estus tiktai paskatino tęsti paieškas.

Po kiek laiko estai džiaugėsi Suomijos įlankos viduryje, maždaug 80 metrų gelmėje, suradę gulintį skenduolį – ,,Prezidentą Smetoną”.Estų išvadas patvirtino Klaipėdos universiteto povandeninių tyrimų centro specialistai. Išankstiniai tyrinėjimų duomenys rodo, kad į laivą buvo paleista torpeda.

Per Antrąjį pasaulinį karą Suomijos įlanka buvo virtusi įnirtingų mūšių vieta – čia nuskandinta apie 70 vienaip ar kitaip kariniuose veiksmuose dalyvavusių, žmones ir civilius krovinius gabenusių laivų. Specialistai teigia, kad įlankos dugną galima vadinti vienu didžiausių Europoje nuskendusių laivų kapinynu. Jau rastų laivų koordinates, prieštaringas laivo „Prezidentas Smetona” žūties versijas Klaipėdos universiteto mokslininkai tikisi patikslinti šią vasarą išplaukę į ekspediciją.

Pirmasis laivo „Prezidentas Smetona” vedlys

Pirmasis laivo ,,Prezidentas Smetona” kapitonas buvo Adomas Daugirdas. Jis gimė 1894 m. Lietuvoje, mokėsi Peterburge, vėliau – Kryme, Sevastopolyje, kur 1916 m. baigė Balaklavos povandeninių laivų karo mokyklą. Ten susipažino su Tekle Hulevičiūte, kuri ten dirbo gydytoja, su ja sukūrė šeimą. A. Daugirdas tarnavo Rusijos povandeniniuose laivuose. Prasidėjus revoliucijai, grįžo į Lietuvą, įstojo į kariuomenę, buvo autobataliono vadu. Gimtinėje greitai įsitraukė į jaunos valstybės jūrinę veiklą, aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos jūrininkų sąjungą. 1923–1927 m. kapitonas A. Daugirdas vadovavo pakrančių apsaugos kariniam laivui „Prezidentas Smetona”. Pirmasis laivo „Prezidentas Smetona” vedlys A. Daugirdas garsėjo kaip akylas kapitonas – jūroje su įkalčiais buvo nutvėręs ne vieną įžūlų kontrabandininką. 1933 m., mirus uosto kapitonui Liudvikui Stulpinui, A. Daugirdas iki pat 1939 m. kovo, kai hitlerinė Vokietija nuo Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą ir uostą, ėjo uosto kapitono pareigas.

Nepriklausomybės metais Teklės ir Adomo šeimoje gimė du vaikai – dukra Irena ir sūnus Jurgis. II pasaulinio karo pradžioje kapitonas su šeima buvo priversti bėgti į Vakarus, apsistojo Vokietijoje. „Senelis su šeima emigravo į Vokietiją, o vėliau persikėlė į Kanadą. Aš gimiau Toronte,” – šeimos istoriją pasakojo kapitono anūkas J. Nekus.

Ten vaikai siekė mokslo, sukūrė šeimas. Adomo Daugirdo dukra Irena ištekėjo už Leono Nekutavičiaus (Nekus), jiedu susilaukė dviejų sūnų – Jono ir Andriaus. Kaip pasakojo vienas iš jų – Jonas Nekus, jų šeimoje visada galiojo nuostata, kad visada reikia eiti į priekį, siekti užsibrėžto tikslo. Paklaustas, kur jis išmoko gana neblogai lietuviškai kalbėti, J. Nekus atsakė niekad nelankęs lietuviškos mokyklos, bet jaučiąs, kad šeima jam davė ne ką prastesnes lietuviškumo pamokas. A. Daugirdo dukra su šeima 1960 m. persikėlė gyventi į Čikagą, nes čia pasitaikė geresnės darbo ir gyvenimo galimybės. Kapitono sūnaus Jurgio šeimoje užaugo trys vaikai: Marius, Jurgis ir Laura. Adomas Daugirdas mirė 1979 m. Kanadoje, palaidotas Čikagoje.

Netikėtas susitikimas

Noras daugiau sužinoti apie paskutiniojo prieškario uosto kapitono Adomo Daugirdo Lietuvoje praleistus metus į Klaipėdą atvedė jo vaikaičius Joną ir Andrių Nekus. Bevažiuojant Klaipėdos gatve ir ieškant bent kokios užuominos apie senelio praeitį, jų akys užkliuvo už iškabos, skelbiančios apie čia įsikūrusį Jūrų kapitonų klubą.

Svečiams iš užjūrio užsukus į klubą juos pasitiko kaip tik tuo metu susirinkę Jūrų kapitonų klubo nariai. Sužinojęs netikėtų svečių viešnagės priežastį, Jūrų kapitonų klubo prezidentas Ričardas Lučka Jonui ir Andriui papasakojo apie jų senelio kapitono A. Daugirdo gyvenimą ir veiklą prieškario Lietuvoje. Koks buvo džiaugsmas ir netikėtumas, kai klubo svečiai pamatė ant klubo sienos kabančią senelio nuotrauką. R. Lučka A. Daugirdo vaikaičiams padovanojo kapitonų klubo pastangomis išleistą albumą „Lietuvos jūrų kapitonai”, kurio pirmuosiuose puslapiuose yra A. Daugirdo nuotrauka.

Atsisveikindami su kapitonais, Nekai žadėjo palaikyti ryšį su klubu. Netrukus vėl atvykęs į Lietuvą Jonas Nekus su savo pusbroliu iš San Francisco Mariumi Daugirdu nusprendė paremti Baltijos gelmių tyrėjų pastangas. Giminaičių ir Klaipėdos universiteto pastangomis įsteigtas jūrinio paveldo fondas, pavadintas kapitono A. Daugirdo vardu. Pagrindinis fondo tikslas – skatinti ir remti projektus ir programas, susijusias su jūreivyste, laivyba, jūrinio paveldo objektų tyrinėjimu ir išsaugojimu.

„Pirmasis mūsų projektas susietas su laivo ‘Prezidentas Smetona’ paieškomis Estijos pakrantėse. Jau aptarėme galimybes, telkiame lėšas būsimai ekspedicijai. Rugpjūčio mėnesį leisimės į kelionę”, – kalbėjo J. Nekus. Paklausus, ką ketinama daryti, jeigu pasisektų surasti ,,Prezidentą Smetoną”, J. Nekus sakė, kad kol kas apie tai sudėtinga kalbėti, nes nežinia, kokios būklės yra nuskendęs laivas.

Pasak A. Daugirdo anūko, viltingai nuteikia tai, jog jau dabar sulaukiama nemažai palaikymo ir pagalbos. Neseniai užsimezgusi J. Neko pažintis su University of Delaware profesoriumi, okeonologijos specialistu prof. Vytautu Klemu jau duoda pirmuosius vaisius – sudaryta grupė, kurios nariai padeda planuoti laivo atradimą ir iškėlimą. Šios komisijos nariai, be prof. V. Klemo, yra Klaipėdos universiteto rektorius, povandeninės archeologijos specialistas prof. Vladas Žulkus, University of Delaware profesorius, pakrančių geologinės okeonografijos specialistas prof. Art Trembanis ir bangų bei srovių modeliavimo specialistas Vygintas Grinius. Šie žmonės jau ne kartą aptarė būsimos ekspedicijos detales, ieško jai reikalingos įrangos.

J. Nekus pabrėžė, kad laivo paieškos – ne vienintelis ir ne galutinis jų įkurto fondo tikslas. Fondo įkūrėjai tikisi sulaukti ir daugiau bendraminčių, rėmėjų, kurie prisidėtų prie jūreivystės populiarinimo ir Lietuvos vardo garsinimo. Susidomėję šio fondo veikla gali apsilankyti neseniai sukurtame fondo internetiniame puslapyje lithuanianmaritimefoundation.org.

Šis A. Daugirdo giminaičių sumanymas – ne pirma jų parama Lietuvos jūreivystei. Prieš keletą metų kapitono sūnus Jurgis panoro įamžinti savo tėvo atminimą ir buvo įsteigęs Adomo Daugirdo vardinę stipendiją, skiriamą būsimiems jūrininkams. J. Daugirdas Klaipėdos uosto kapitonų bibliotekai padovanojo didelę dalį savo knygų, tarp jų – ir Lietuvių enciklopedijos rinkinį.

Senelio pėdsakų beieškant

Į senelio gimtinę trumpam užsukę Jonas ir Andrius ėmė teirautis, kur iki karo Klaipėdoje Daugirdų šeima gyveno, kur buvo uosto kapitono būstinė. Kapitonas R. Lučka daro prielaidą, kad galbūt, kaip ir uosto kapitono L. Stulpino, taip ir A. Daugirdo šeima jam perėmus uosto kapitono pareigas gyveno tame pačiame name. Dabar tai – Jūrininkų ir kapitonų klubo būstinė, kurioje jie ir ieškojo senelio pėdsakų. Tačiau šią prielaidą istorikai turėtų arba patvirtinti, arba paneigti.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienas Lietuvos jūrų laivininkystės balkeris buvo pavadintas „Kapitonu Daugirdu”, tačiau tokio visuomenės dėmesio, kaip jo pirmtakas L. Stulpinas, nesulaukė. Laivas seniai parduotas ir, ko gero, naujiesiems šeimininkams tarnauja pakeitęs pavadinimą. Šiuo metu Klaipėdoje nėra nei gatvės, nei mokyklos, nei laivo, plaukiojančio su Lietuvos vėliava, kurie primintų kapitono A. Daugirdo vardą.

 A. Daugirdo anūkas J. Nekus pasakojo, kad į Lietuvą vien per praėjusius metus jau buvo nuskridęs 7 kartus. Dažniausiai jis į gimtinę užsuka skrisdamas darbo reikalais į kurią nors netoli nuo Lietuvos esančią šalį. Praėjusią vasarą per Jūros šventę Klaipėdoje apsilankiusį J. Nekų nustebino centrinėje Tiltų gatvėje eksponuojama garsių Lietuvos jūrininkų portretų galerija – joje jis išvydo ir savo senelio nuotrauką. J. Nekus ruošiasi perduoti Jūrų kapitonų klubui senelio jam dovanotus kapitono antpečius. Paklaustas, kas jį traukia vėl ir vėl grįžti gimtinėn, J. Nekus atsakė, kad ryšys su senelio ir motinos bei tėvo gimtine jam brangus kaip jo paties kilmės liudijimas.

Įdomi ir vis dar iki galo neatskleista laivo ,,Prezidentas Smetona” istorija ragina prisiminti, kad lietuviai gyvena šalia Baltijos jūros – mūsų valstybės vartų į pasaulį. Reikia pripažinti, jog su jūra susijusių įdomių istorijų vis dėlto turime, tereikia jas geriau panagrinėti ir plačiau pristatyti visuomenei. Mūsų tautos tapatinimasis su jūrine valstybe tvirtėtų, jeigu patys lietuviai daugiau žinotų apie jūrininkų gyvenimą. Tuo tarpu tragiškų aplinkybių į karo veiksmų lauką jūroje nublokštą ir žuvusį Lietuvos laivą „Prezidentas Smetona” savo veikaluose prisimena tik istorikai ir tie, kurių gyvenime jūra užima ne paskutinę vietą.

smetona

Noras surasti ,,Prezidentą Smetoną” suartino A. Daugirdo anūkus Marių Daugirdą (k.) ir Joną Nekų bei Klaipėdos universiteto rektorių prof. V. Žulkų. J. Neko nuotr.