Viktorinos, skirtos Dariaus ir Girėno legendinio skrydžio 80-mečiui paminėti, dalyviai ir svečiai.
Audronės Sidaugienės nuotraukos

Dariaus ir Girėno žygdarbis – emigrantų meilės Tėvynei pasireiškimas

Apsilankymas dviejų lituanistinių mokyklų mokinių viktorinoje,
skirtoje Dariaus ir Girėno skrydžio 80-mečiui

KARILĖ VAITKUTĖ

„Ko vis ieškai, žmogau, it paukštis? Ko vis lauki ant ilgo kelio? Negali be dangaus gyventi, negali gyvent ir be žemės!” – liejosi Vytauto Kernagio balsas iš ekrano, kuriame mirgėjo dokumentiniai kadrai, pasakojantys apie lietuvių tautos didžiavyrių – lakūnų Dariaus ir Girėno didį skrydį ir tragišką lemtį. Tai buvo režisieriaus R. Verbos 1983 metais Lietuvoje sukurtas dokumentis filmas ,,Lituanikos sparnai”, kurį Balzeko lietuvių kultūros muziejuje žiūrėjo Čikagos ir Maironio (Lemont) lituanistinių mokyklų devintokai ir dešimtokai.

Trisdešimties metų senumo filmas (sukurtas ,,Lituanicos” žūties penkiasdešimtmečiui) šių laikų amerikiečiams vaikams galėjo pasirodyti kaip priešistorinis dinozauras, o tuo labiau ir pats Dariaus ir Girėno skrydis, nors jis įvyko tik prieš aštuoniasdešimt metų. Žiūrėjau į filme rodomus istorinius kadrus – gražius besišypsančius žmones, be jokių tragiškos žūties nuojautų šešėlių veiduose. Jie išlydėjo savo herojus į žygį, į didelį ir prasmingą, Lietuvos vardą garsinantį nuotykį.

Žiūrėjau ir galvojau: kaip seniai ir kartu neseniai visa tai įvyko. Kaip teigė dokumentinio filmo kūrėjai – anais laikais Atlantą perskridusiųjų buvo mažiau, nei dabar (filmo kūrimo metu) – pasivaikščiojusių Mėnulyje. O štai, po filmo prieš vaikus atsistoja Balzeko muziejaus įkūrėjas, Čikagoje gimęs ir augęs Stanley Balzekas, Jr., kuris pasakoja pats prisimenąs Dariaus ir Girėno rengiamus skraidymus, kuriais šie telkė lėšas savo būsimam didžiajam skrydžiui. S. Balzekui tuomet buvo aštuoneri ir jis neretai ,,pabėgdavo” iš namų į Midway oro uostą ir slapčia nuo tėvų skraidė ar žiūrėjo ir skraidančius. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad per vieno žmogaus gyvenimo tarpsnį žmonija taip pažengs į priekį. Kad netrukus ne tik per Atlantą visi skraidys pirmyn atgal po keletą kartų per metus, bet jau ir į Marsą siųs robotus. Ar šiandieniniai dešimtokai galėtų įsivaizduoti savo gyvenimą be kompiuterių, ,,aifonų”, ,,aipodų” ir kitokių ,,podų”? O jų tėvai ar seneliai dar visai neseniai gyveno ne tik be kompiuterių, bet kartais net ir be televizorių ir telefonų.

Galvoju ir apie tai, kad Darius su Girėnu tikriausiai būtų vieni iš tų, kurie ne tik džiaugtųsi ir naudotųsi mokslo pasiekimais, bet savo darbais būtų prisidėję prie mokslo pažangos. Neišvengiamai gerklę užgniaužia emocijų gniužulas ir akyse tvenkiasi ašaros. Gaila. Ir filme verkia senatvės sulaukusi Stepono Dariaus našlė Jaunutė Škėmaitė-Darienė, žiūrėdama į savo ir savo vyro gražios jaunystės kadrus. Anūkėliai klausia, ko ji verkia. Senelė atsako, ,,kad gaila, bobutei gaila”. Tikiuosi, kad ir vietoje nenustygstančių šiandieninių penkiolikmečių širdis pasiekė šis gailestis. Ir ne tik gailestis, bet ir suvokimas, kad Darius ir Girėnas buvo didvyriai ir patriotai. Šie žodžiai, dažnai sakomi įvairiose kalbose įvairiuose minėjimuose, tapo beveik negirdimi. Jie dažnai praslįsta pro ausis, neužkliudę širdies. Manau, kad lituanistinių mokyklų mokytojai tikrai stengėsi, kad taip neatsitiktų. Dariaus ir Girėno žūties 80-mečio proga buvo sugalvotas gana nemažas renginys moksleiviams: paroda, filmas ir viktorina. Taigi, dalyvaujantiems lakūnų žygdarbio prasmė ir reikšmė buvo ,,pateiktos” įvairiopai.

Balzeko muziejuje surengta paroda (parodos kūrėjai – Rita Janz ir Karilė Vaitkutė) buvo ,,biografinė ekskursija” po lakūnų gyvenimus. Muziejaus direktorė R. Janz vaikams pasakojo apie lakūnų vaikystę, imigraciją į Jungtines Valstijas, mokslus ir darbus Amerikoje, Dariaus grįžimą į Lietuvą, tarnavimą karo aviacijoje, santuoką, dukters gimimą, dalyvavimą Klaipėdos krašto sukilime ir grąžinime Lietuvai, sporto skatinimą, grįžimą atgal į Jungtines Valstijas su tikslu kitą kartą nebe atplaukti, o atskristi į Kauną. Pasakojo apie lakūnų draugystę, sutvirtintą siekio garsinti Lietuvos vardą, lėktuvo pirkimą ir paruošimą, skrydį ir žūtį, o taip pat didelį Lietuvos gedulą ir didvyriams pastatytus paminklus.

R. Verbos filme mokiniai galėjo pamatyti ne tik nuotraukas, bet ir ,,gyvus” Darių ir Girėną prieš išskrendant nugalėti Atlanto. Taip pat galėjo išgirsti pasakojimus asmenų, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo šios nelaimės tyrime.

O paskutinioji renginio dalis – viktorina, suteikė progą mokiniams parodyti, kiek jie žino apie šiuos Lietuvos ir Amerikos didvyrius. Mokinius pasveikino viktorinoje apsilankę Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas bei Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos ambasadorė ypatingiems pavedimams Gintė Damušytė, atsakinga už ryšius su užsienio lietuviais.

Prieš viktoriną Čikagos mokyklos dešimtokai deklamavo Dariui ir Girėnui skirtas eiles.

Viktorinos klausimus parengęs istorijos mokytojas Juozas Malickas pirmininkavo teisėjų komisijai, kuriai taip pat priklausė R. Janz bei K. Vaitkutė. Balsų skaičiuotoja buvo paskirta Čikagos lituanistinės mokyklos direktorės pavaduotoja Loreta Timukienė. Viktorinos klausimų buvo ir sunkių, ir lengvų. Stebėjausi kai kurių mokinių žiniomis. Faktus apie skrydžio nuotolį, apie lakūnų tikrąsias pavardes bėrė kaip kompiuteriai. Žinoma, buvo keletas klausimų, į kuriuos negalėjo atsakyti nė viena komanda, tačiau, kaip pastebėjo generalinis konsulas, ši viktorina yra tokia, kurioje nėra pralaimėjusių, yra tik nugalėtojai. Laimėjome visi, nes sužinojome dar daugiau žinių iš lakūnų gyvenimo, kurie padėjo mums dar geriau suvokti Dariaus ir Girėno – Lietuvoje gimusių JAV piliečių ir atsidavusių Lietuvai vyrų žygio didybę ir didvyriškumą.

Vienas iš klausimų buvo toks: kas sieja Darių ir Girėną ir mus, viktorinioje dalyvaujančius mokinius? Atsakymas – tai, kad mes esame lietuviai ir visi mes esame emigrantai. Manau, kad emigrantų Dariaus ir Girėno atsidavimas tautai, Tėvynės meilės pamoka įkvėpė, įkvepia ir įkvėps dar ne vieną imigrantų kartą dirbti šalies, kurioje jie ar jų tėvai gimė, labui.




Viktorinos dalyvius – Čikagos ir Maironio (Lemont, IL) lituanistinių mokyklų mokinius – pasveikinti atėjo (iš kairės): Balzeko lietuvių kultūros muziejaus prezidentas Stanley Balzekas, Jr., LR URM Užsienio lietuvių departamento ambasadorė ypatingiems pavedimams Gintė Damušytė ir LR generalinis konsulas Čikagoje Marijus Gudynas.              



Viktorinos dalyviai – Čikagos lituanistinės mokyklos komanda.