art
Dailėtyrininkė Jolanta Bernotaitytė ,,Draugo” redakcijoje. Laimos Apanavičienės nuotr.

Nėra tokio įrankio, kuris kūrėją išvaduotų nuo abejonių

Pakalbinau viešinčią Čikagoje dailės istorikę Jolantą Bernotaitytę.

– Jau ne pirmi metai domitės JAV išeivijos lietuvių daile. Manau, kad būtent šis domėjimasis Jus šįkart atvedė į JAV. Kokie šios kelionės tikslai?

– Atvykau rinkti medžiagos savo disertacijai „Lietuvos dailės reprezentacija XX a. 6–9 dešimtmečiuose JAV” Balzeko lietuvių kultūros muziejuje ir LTSC archyvuose. Gilinuosi į dailės organizacijų veiklą, aiškinuosi, kur ir kaip buvo rengiamos grupinės lietuvių dailininkų parodos, kuo pasižymėjo vietos meninis gyvenimas. Džiaugiuosi ankstesnių viešnagių metu galėjusi pažinti šį kraštą iš arčiau, be šios patirties būtų daug sunkiau dirbti.

– Dar ne taip seniai dailės istorikai, dailėtyrininkai Lietuvoje net nebuvo rengiami. Kas nulėmė Jūsų pasirinkimą tapti dailės istorike?

– Nuo pat mažens buvau labai smalsi, domėjausi senienomis ir mėgau piešti. Vasaromis atostogaudama pas senelius kaime ilgai užsibūdavau palėpėje tarp senų knygų ir laikraščių. Vakarais stebėdavau senelį, einantį laukan klausyti „Amerikos balso”. Labai rūpėjo išsiaiškinti, kodėl jis tai daro. Teta buvo baigusi Vilniaus dailės akademiją, žavėjausi jos piešiniais, taip pat surastais kažkur tarp senų daiktų.

Tie ryškūs vaikystės įspūdžiai neabejotinai turėjo įtakos renkantis specialybę. Iš pradžių studijavau dailės pedagogiką, tačiau baigusi studijas jutau poreikį pagilinti dailės istorijos žinias, todėl toliau pasirinkau humanitarinius mokslus. Man pasisekė – netrukus gavau darbą Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kur galėjau pritaikyti visas universitetuose įgytas žinias, patekau į aplinką skatinančią tobulėti.

– Dailės istorikas iš palikimo šaltinių gali sudėti vieną ar kitą formą, vienokį ar kitokį praeities dailės vaizdą. Suprantama, tai nereiškia visiškos savivalės ar subjektyvizmo, tačiau nuo dailės istoriko profesionalumo, įžvalgumo ir teiginių pagrįstumo priklauso galutinės išvados. Kokiomis savybėmis turi pasižymėti dailės istorikas? Ar surinkus medžiagą kartais neslegia rūpestis, kad dar niekas nepadaryta?

– Visuomet norisi vieną ar kitą praeities reiškinį atkurti kuo tiksliau. Tai yra neatsiejamas kiekvieną istorinį tyrimą lydintis išgyvenimas. Pritarčiau nuomonei, jog atkurto vaizdo tikslumas labai priklauso nuo istorijos įžvalgumo. Vis dėlto nėra tokio įrankio, kuris tyrėją išvaduotų nuo abejonių. Net ir žinodamas, jog padarei viską, ką galėjai, negali būti tikras, kad esi ir liksi teisus. Kartais pakanka vienintelio naujo liudijimo ir tenka perrašyti ištisus puslapius.

Šiuo požiūriu tikrai nelengva tyrinėti išeivijos dailės gyvenimą. Archyvuose yra išsaugota daug medžiagos, tačiau dažnai pasigendu dokumentų originalų, tenka remtis antriniais šaltiniais, kas, žinoma, padidina tikimybę suklysti.

– Atrodo, kad Jus ypatingai domina išeivijos dailininkių moterų kūryba. Kuo Jus žavi lietuvių moterys dailininkės?

– Nesidomėti lietuvių dailininkėmis neįmanoma! Jų tiek daug, ir jų kūryba tokia įdomi! Pasiremdama savo tyrinėjimais galiu patvirtinti, jog ypatingos pagarbos yra verti Amerikos lietuvių dailininkių draugijos („Lithuanian American Women Artists Association”) laimėjimai. Nuoširdžiai linkiu, kad pirmųjų veiklos dešimtmečių entuziazmas draugijos narėms taptų tiltu į ateitį.

– Balzeko lietuvių kultūros muziejuje balandžio 20 d. skaitėte paskaitą „Kuo įdomūs dr. Jono Basanavičiaus portretai?” Kodėl atkreipėte dėmesį į Basanavičiaus portretus?

– Balzeko lietuvių kultūros muziejuje pasirinkau skaityti paskaitą apie dr. Jono Basanavičiaus įamžinimą dailėje, nes čia pasakojimas labai patrauklus plačiajai visuomenei. Pranešimą esu skaičiusi ne tik mokslinėje konferencijoje, bet ir Lietuvos dailės istorikų draugijos rengtame viešųjų paskaitų cikle „Lietuvos dailės istorijos eskizai”, taip pat lietuviams Philadelphia.

– Ar vartydama išeivijos archyvą aptikote ką nors įdomaus?

– Išeivijos dailės tyrimuose vis dar jaučiuosi naujokė, ir nors jau esu paskelbusi keletą straipsnių, daugiau papasakoti išdrįsiu tada, kai galvoje nurims Čikagos archyvų įaudrintos mintys.

Nuoširdžiai dėkoju visiems savo dėmesiu ir nuoširdžia pagalba įprasminantiems mano viešnagę.

– Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės tyrinėjimuose.

Kalbino Laima Apanavičienė