Marytė ir Jonas Šimoniai drauge jau daugelį metų.
Jonui Šimoniui – 100 metų
ONUTĖ RADZEVIČIENĖ
Praeitą pavasarį lankantis saulėtoje California teko garbė susitikti ir
susipažinti su nuostabia lietuvių pora Maryte ir Jonu Šimoniais.
Šių metų gegužės 1 d. Jonas Šimonis švęs garbingą
100 metų jubiliejų. Nelengvas, bet labai įdomus ir spalvingas buvo Jono
gyvenimo kelias.
Jonas Šimonis gimė 1912 m. gegužės 1 d. Vilniuje. Jis buvo
jauniausias šeimoje, kurioje augo penki vaikai.
Šešerių metų Jonukas liko našlaitis, nes tėvelis
buvo suimtas vokiečių, apkaltinus jį komunistų šnipu, kankintas
ir nuo žaizdų greitai mirė. Lenkams užėmus Vilnių mama su trimis
vaikais persikėlė gyventi į Rūdiškes (30 km nuo Vilniaus), kur
įsidarbino benamių prieglaudoje namų šeimininke.
1924 m. Jonas buvo priimtas į ,,Vaikelio Jėzaus draugijos”
prieglaudą Kaune, Vilijampolėje, kurioje jau gyveno ir mokėsi du jo
broliai. Prieglaudoje veikė bendro lavinimo vidurinė mokykla, o taip
pat metalo ir medžio apdirbimo amatų mokykla. Jonas išmoko
kalvystės amato, o taip pat apdirbti metalą ne tik rankomis, bet ir
mašinomis. Vienas iš įdomiausių jam darbų buvo padaryti
arklio pasagas bei vinis ir jas prikalti prie arklio kanopų. Gyvendamas
prieglaudoje vakarais lankė Pavasario komercinę gimnaziją suaugusiems.
1930 m., gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, išvyko
studijuoti į Čekoslovakiją, į Aukštesniąją technikos mokyklą.
Atvykęs į Čekoslovakiją, Jonas per du mėnesius išmoko čekų
kalbą, kas leido sėkmingai užbaigti mokslus. Studijų metu Jonas savo
laisvalaikį bei atostogas leisdavo automobilių gamykloje
,,Škoda” bei kitose gamyklose, kas dar pagilino jo žinias.
Grįžęs iš Čekoslovakijos buvo paskirtas į Šiaulių amatų
mokyklą, kur dėstė metalo apdirbimo technologiją, gaminių kainų
apskaičiavimą, metalurgiją. 1934 m. perkeltas į Panevėžio amatų
mokyklą, kurioje mokė ne tik metalo apdirbimo rankomis bei įvairiomis
staklėmis, bet ir metalo suvirinimo dujomis bei elektra, išleido
knygelę ,,Rankinis ir mechaninis metalo apdirbimas”. Dirbdamas
Panevėžyje buvo aktyvus šaulys, skautas draugininkas. Jis taip
pat buvo Panevėžio kūno kultūros rūmų Panevėžio apskrities vadovybės
narys. 1938 m. Jonas buvo paaukštintas vyresniuoju mokytoju ir
perkeltas į Alytų, į naujai steigiamą Amatų mokyklą. Alytuje Jonas taip
pat buvo aktyvus šaulys, daug sportavo, ypač mėgo tenisą.
Šaulių sporto klube sutiko savo meilę Marytę Bardzilauskaitę,
kuri taip pat buvo šaulė. 1940 m. vasario 3 d. Alytaus
bažnyčioje jie susituokė. (Šiais metais pora atšventė
savo 72ąsias vedybinio gyvenimo metines gražiame Santa Barbara
restorane, džiaugdamiesi buvimu kartu).
Jauna pora neilgai džiaugėsi povestuvine laime, nes Lietuva buvo
sovietų okupuota, prasidėjo suėmimai, trėmimai į Sibirą (Jono brolis
Karolis buvo ištremtas į Sibirą). Po metų prasidėjo karas, ir
Jonas buvo išsiųstas į Jurbarką steigti Amatų mokyklą vokiečių
okupuotame krašte. Būdamas ir direktorius, ir mokytojas Jonas
daug prisidėjo gelbėdamas jaunimą nuo išvežimo priverstiniams
darbams į Vokietiją.
1944 m., artėjant Rytų frontui, Šimonių šeima pasitraukė
į Vokietiją, į Semftenberg. Teko išgyventi didelius sunkumus,
kęsti badą, dirbti ilgas valandas alinantį darbą.
Karui pasibaigus Šimoniai persikėle į Wiesbaden pabėgėlių
stovyklą. Čia Jonas drauge su kitais inžinieriais suorganizavo Amatų
mokyklos kursus, šeima aktyviai dalyvavo lietuviškoje
veikloje, nes stovykloje buvo nemažai pabėgėlių iš Lietuvos.
Šioje stovykloje jiems gimė duktė Jonė Daiva, praturtinusi jų
gyvenimą.
Galvodama apie ateitį, šeima pasirinko Ameriką. 1948 m. gavo
leidimą įvažiavimui į šią šalį. Kadangi Jono vyriausioji
sesutė gyveno Santa Barbara, California, Jonas su žmona ir 2jų metų
dukrele išsilaipino New York uoste ir toliau tęsė kelionę
traukiniu į Vakarus. Plaukiant laivu jų šeima susidomėjo
,,Life” žurnalo fotografas ir daug jų nuotraukų bei šeimos
gyvenimo aprašymų buvo išspausdinti ,,Life”
žurnale. Net ir po keleto metų žurnalistai atvykdavo pasidomėti, kaip
sekasi šiai jaunai šeimai svetimoje šalyje.
Gyvenimo pradžia Amerikoje buvo nelengva. Nepaisant, kad Jonas buvo
inžinierius, praėjo beveik du metai, kol jis išmoko kalbą,
dirbdamas įvairius darbus baigė inžinierių kursus mašininės
gamybos srityje ir pagaliau gavo darbą, artimą jo specialybei. 1951 m.
šeima susilaukė dar vienos dukrelės – Vitos Rasos. Jonas
dirbo inžinieriumi projektuotoju Santa Barbara ,,Borden” chemijos
įmonėje, ,,Raytheon Electronics” ir ,,Delco Electronics”,
kurios priklausė ,,General Motors Corporation” bei kitose
gamyklose. J. Šimonis dalyvavo kuriant JAV karinės ir kosminės
erdvės tyrimo projektus, konstruojant kosminį aparatą ,,Lunar Roving
Vehicle” (,,Mėnulio automobilį”), kuris nusileido ant
mėnulio 1969 m.
Savo prisiminimuose apie savo vaikystę ir tėvelį dukra Daiva
ŠimonytėMiller pasakoja, kad tai buvo puikus tėvelis. Tėvai
auklėjo abi dukras lietuviška dvasia, šeimoje bendravo
tik lietuviškai, šventė visas šventes. Jie sunkiai
dirbo, atsisakydami savo malonumų, padėdami giminėms Lietuvoje ir taip
pat dukroms, už ką jos labai dėkingos. Kadangi Santa Barbara nebuvo
lietuvių bendruomenės, Vasario 16ąją, Kalėdų ir kitas šventes
švęsti vykdavo į Los Angeles, kur galėjo pabūti lietuvių draugų
būryje. Šeima aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės gyvenime,
prisidėjo prie JAV akių gydytojų paramos Lietuvai. Jų namuose visuomet
užtekdavo vietos naujai atvykusiems lietuviams. Čia jie būdavo apsupti
meile ir rūpesčiu. Mama buvo Los Angeles BALF’o atstovė Santa
Barbara, abi dukros buvo skautės, Daiva – skautė akademikė.
Dukros lankė katalikiškas mokyklas, papildomai lankė muzikos ir
baleto pamokas. Atostogų metu tėveliai veždavo ne tik į skautų
stovyklas, bet ir visi kartu stovyklaudavo su palapinėmis atostogų
metu. Tėvelis labai mėgo jūrą, išmokė abi dukras plaukti.
Tėveliai žaidė lauko tenisą, mėgo šokti, dainuoti
lietuviškas dainas. Jos visuomet skambėjo ir Šimonių
namuose: ir plaunant indus, ir kelionėse. Jonas ir dabar mėgsta
dainuoti. Kaip prisimena Daiva, šeima mėgo lietuvišką
maistą, o bulves cepelinams ir kugeliui visuomet tarkuodavo tėvelis.
Grindis namuose beveik visuomet plaudavo tėvelis.
Sulaukęs pensijinio amžiaus, Jonas ir toliau aktyviai dalyvavo lietuvių
bendruomenės gyvenime, dirbo, kūrė projektus, braižė detales, lankė
vakarinius juvelyrikos kursus. Jonas mėgo gaminti įvairius dirbinius,
suvenyrus iš vario, sidabro, aukso. Daug jų puikuojasi
Šimonių namuose, taip pat dukrų ir anūkų namuose
(Šimoniai turi 4 anūkus ir 4 proanūkus. Proanūkės dalyvavo
Indianapolio šokių grupėje ,,Trepsiukas”, šoko
lietuvių tautinius šokius, pasirodė Indianapolis State Fair),
draugų namuose, o taip pat Lietuvoje, su kuria Jono ryšys
niekada nenutrūko, joje lankėsi net kelis kartus.
Šimoniai gyvena mažame gražiame name Santa Barbara, kur daug kas
sukurta Jono rankomis. Kieme auga obelis, ant kurios vaisius mezga 3
rūšių obuoliai (Jonas pats skiepijo vaismedžius), šalia
sirpsta abrikosai, citrinos, mandarinai, apelsinai, avokadai. Nors Jono
pečius slegia nemaža metų našta, silpnėja kojos, bet iki
šiol jis turi tvirtas rankas. Kasdien dirba sode, prižiūri
augančias daržoves. O jų čia yra gan įvairių: agurkai, pomidorai,
krapai, rūgštynės ir daug kitų. O ir gėlių jų namuose labai
daug. Jono mėgstamiausios gėlės – rožės, kurias pražydusias
tėvelis atnešdavo mamytei į kambarį, nes tai buvo jos
mylimiausios gėlės. Jis augindavo ir daugindavo orchidėjas. Nors Santa
Barbara klimatas labai švelnus ir šiltas, bet šios
puikios gėlės reikalauja daug priežiūros. Šiuo metu jas
prižiūrėti darosi sunkiau ir jų augina kiek mažiau, bet buvo laikas,
kai Jono išaugintos ,,Cymbidium” orchidėjos puošė
ir dukrų, ir anūkų vestuvių pobūvius.
Susipažinusi su Jono gyvenimo istorija galiu drąsiai tvirtinti, kad tik
žmogus, mylintis Dievą, darbą, grožį, gamtą, artimuosius, dalijantis
save kitiems, gali sulaukti ilgų gyvenimo metų ir didžiuotis savo
sveikata bei nuveiktais darbais.
Su artėjančiu gimtadieniu, gerb. Jonai! Geros Jums sveikatos ir neišsenkančios energijos!
Darbščiosios Jono rankos ir jo sukurtas Vytis.
