Kapela ,,Biru Bar”.
,,Biru Bar”: viskas yra įmanoma
Gegužės 2 d. Mother McAuley gimnazijos teatre vyks ,,Grandies”
ansamblio 50-mečio jubiliejinis koncertas, skirtas Lietuvos vardo
tūkstantmečiui paminėti. Jame žiūrovus linksmins ir svečiai iš
Indianapolio – kapela ,,Biru Bar”. Ta proga pakalbinome
vieną iš kapelos atlikėjų Adriją Vitkutę-Beleckienę. Ji mielai
sutiko papasakoti apie šį jauną, smagų kolektyvą –
pristatome Adrijos pasakojimą.
Indianapolio Lietuvių Bendruomenės kapela „Biru Bar”
susikūrė 2006 metų vasaros pradžioje. Gerų draugų būryje tais pačiais
metais tikrai aktyviai „kribždėjo” iniciatyvi veikla.
Norėjosi ne tik linksmai laiką leisti, bet nuveikti drauge ir kažką
prasmingiau. Tais pačiais metais tų pačių žmonių pastangomis atgijo,
suaktyvėjo Indianapolio Lietuvių Bendruomenės gyvenimas, buvo įsteigta
Indianapolio lituanistinė mokykla, susikūrė lietuvių liaudiškos
muzikos kolektyvas – kapela „Biru Bar”.
Mintis sukurti kapelą gimė lyg ir atsitiktinai, kai draugų būryje
netyčia išsikalbėjom, kas kokiais instrumentais moka groti.
Paaiškėjo, kad kažkas moka akordeonu groti, kažkada kažkas
smuikeliu mokykloj griežė, dar kažkas kanklėmis kankliavo... Ir
sumanymas visiems susibūrus pabandyti pagroti buvo toks natūralus ir
viliojantis, kad vos ne kitą savaitę susitarėme susitikti pirmajai
repeticijai.
Pagrindinis ,,idėjinis” kapelos vadas ir
„krikštatėvis” – Otonas Balčiūnas, kuris jau
buvo mums visiems atskleidęs savo talentą muzikuoti akordeonu,
profesionalaus muzikos meno mokinęsis grodamas saksofonu dar Lietuvoje.
Dabar jis – tarptautinės firmos patarėjas.
Na, o kapelos pavadinimas tiesiog buvo jo mėgstamas posakis –
„O man – biru bar”. Otono žodžiais tariant, tai
liaudiškas, nelabai tiksliai nusakomas posakis,
reiškiantis „o man vienodai rodo”. Šis
posakis gimė po vienos lietingos ir labai šaltos pavasarinės
išvykos į gamtą kanojomis, kuomet nebegalėdami atlaikyti visų
mamytės Gamtos išdaigų, peršlapę, sušalę,
nusikalę, bet nepasidavę mes įveikėme numatytą atkarpą! Taip gimė
beveik filosofiškas požiūris į gyvenimą, egzistencinė koncepcija
– „O mums – biru bar”. Pasak Otono, nors
kapelos pavadinimas tinka daugeliui gyvenimo atvejų, bene geriausiai
šis posakis yra suprantamas būtent lietingos išvykos
kontekste...
Ruošiantis pirmajai kapelos repeticijai paaiškėjo, kad
turime du smuikelius – Rūtą Žekonis ir mane, Adriją Beleckienę.
Gyvenimo keliai ir takeliai atvedė mus pirmą kartą susitikti
Indianapolyje, nors vaikystėje, pasirodo, abi mokėmės toje pačioje
Kauno J. Naujalio vidurinėje muzikos mokykloje, vos ne pas tuos pačius
mokytojus. Vėliau Rūta pasirinko stomatologės profesiją, o aš
toliau studijavau profesionaliosios muzikos srityje.
Prie dviejų smuikelių prisidėjo ir du akordeonai – Otonas
Balčiūnas ir Mindaugas Žekonis. Mindaugas dar ankstyvoje vaikystėje
turėjo stiprų troškimą išmokti groti akordeonu. Tėvams
prieštaraujant jis vis tiek savarankiškai išmoko
groti! Mindaugas lig šiol yra mums visiems uolumo ir valios
pavyzdys. Jis visą kapelos repertuarą groja
„fantastiškai” išmokęs iš klausos
mintinai! Tikroji jo profesija – gydytojas nefrologas.
Prie jau žinomų instrumentų prisidėjo ir dvi kanklininkės – Irutė
Treinys, kuri mokėsi kankliavimo net Klaipėdos konservatorijoje, bei
Goda Tribandytė – farmacininkė, kažkada taip pat buvo
susipažinusi su kankliavimo abėcėle.
Kaip žinome, kapela negali koncertuoti be būgnų – čia su
didžiuliu užsidegimu pasisiūlė Darius Treinys – būgnininkas
iš prigimties! Tik reikėjo nusipirkti būgnus.
Na, o Jonas Beleckas, kadangi jokiu instrumentu iki tol nebuvo grojęs
(gal šiek tiek tik akordeonu), nusprendė pabandyt išmokti
groti kontrabosu, kurį teko pradžioje ir išsinuomoti.
Barškučiais mielai pasisiūlė pasikeisdami paįvairinti kapelos
skambėjimą Rymantas Guzulaitis ir Raimonda Balčiūnienė. Rymantas yra
buvęs ilgametis Indianapolio Bendruomenės pirmininkas, perduodantis
tradicijas, patirtį ir išmintį jaunesniajai lietuvių kartai.
Raimondos aistra yra šokiai, bet kai groja kapela, ji taip pat
aistringai muša tamburiną ar kitą barškutį.
Pirmajai repeticijai susibūrėme antradienį vakare, jau žinodami,
kad tos pačios savaitės šeštadienį mes pirmą kartą
koncertuosime Joninių šventėje. Ne viskas iš karto
lengvai klojosi, reikėjo kantrybės ir darbo, bet noras ir užsidegimas
buvo keliskart didesnis, o jau smagumas – išties
begalinis!
Taigi, pirmasis kapelos „Biru Bar” pasirodymasgimtadienis
įvyko per tautinę Joninių šventę Indianapolyje 2006 metais. Mes
sugebėjome per porą įtemptų repeticijų paruošti „Hakerių
polką” (šis gabaliukas lig šiol yra kapelos
„topinis” ir labiausiai mėgstamas), porą dainų ir valsiuką.
Pirmasis mūsų pasirodymas gerokai nustebino ir šventės dalyvius,
ir svečius. Šis mūsų mažos, bet gyvybingos Lietuvių Bendruomenės
Indianapolyje sumanymas neliko nepastebėtas, šventės reportažas
buvo išspausdintas lietuviškuose laikraščiuose
„Draugas” ir „Amerikos lietuvis”.
Repertuarą kapelai daugiausiai parenka ir paruošia, kartais net
užrašo Otonas Balčiūnas arba, jei vadovas išvykęs, padedu
aš. Pradžioje repertuarą sudarinėjome bandydami nuspėti
klausytojų pageidavimus tam tikrame renginyje. Jei tikimės, kad
žiūrovai bus daugiau vyresni, pasiūlome daugiau valsiukų ar dainų, jei
tai Joninių vakarėlis – stengiamės žmones išjudinti
smagiomis, judriomis polkutėmis, kitais lietuvių liaudies
šokiais.
Pirmieji koncertaipasirodymai įvyko Indianapolio Lietuvių Bendruomenės
rengiamose šventėse. Gandas per draugus ir pažįstamus po truputį
pradėjo sklisti plačiau, keletą kartų pakvietė pakoncertuoti Cincinnati
Lietuvių Bendruomenės organizuojamose šventėse. Praeitais metais
grojome Šiaurės Čikagos Joninių šventėje, šiais
metais – Beverly Shores Nepriklausomybės minėjime, teko groti ir
vestuvėse.
Kapelai teko patirti ir skaudžių išsiskyrimų – kuomet
būgnininkas Darius ir kanklininkė Irutė Treiniai nusprendė sugrįžti
gyventi į Lietuvą. Bet be praradimų nėra atradimų...
Indianapolio Lietuvių Bendruomenė glaudžiai draugauja su latvių
bendruomene. Išsišnekėjus į pagalbą mūsų kapelai atėjo
latvių būgnininkas Marcel Lazdins – be galo intuityvus, beveik
profesionalas, būgnus mušantis jau 18 metų. Išmokome
pagroti ir latvių liaudies šokelius, palinksminame,
pašokdiname ir latvių bendruomenę.
Praeitą pavasarį į Indianapolio lietuvių tarpą aktyviai įsijungė Daiva
Šimonytė Miller, persikėlusi gyventi iš Santa Barbaros.
Neliko nepastebėtas jos skaidrus balso tembras, pakvietėme dainuoti
kapeloje „Biru Bar”. Džiaugiamės, galėdami praturtinti
kapelos skambėjimą ir repertuarą. Daiva, kiek save prisimena, dainavo
visur ir visada, būdama 4 metukų jau viešai koncertavo JAV
radijui.
Repetuojame daug, ruošiamės naujiems pasirodymams. Gegužės 2
dieną esame pakviesti dalyvauti labai atsakingame tautinių šokių
kolektyvo „Grandis” 50ties metų jubiliejiniame koncerte.
Teks važiuoti į Čikagą ir papildomai repeticijai kartu su
šokėjais – juk turime suderėti kaip vienas kolektyvas.
Tikimės, kad šokėjams bus lengva ir tikrai smagu šokti
pagal gyvą muziką.
Su kitais muzikiniais kolektyvais, gyvuojančiais Jungtinėse Valstijose,
dar neteko susitikti, o būtų išties labai smagu pasidalinti
patirtimi, kartu pamuzikuoti, o gal net ir kapelų festivalyje
sudalyvauti. Pasvajojame ir kitoje Pasaulio lietuvių šokių
šventėje šokėjams pagroti...
Esame tikri, kad sumanymai gimsta ir noras kurti atsiranda, kuomet
smagu bendrauti, galima prasmingai praleisti laisvalaikį, praplėsti
akiratį. Tokiu būdu „Biru Bar” kolektyvas pažymi ir puikios
veiklos pradžią, ir viltį, kad „viskas yra įmanoma”.
Tikime, kad vienas demokratiškiausių meno formų –
liaudiškos muzikos kapela – ateityje suteiks daug geros
nuotaikos, atokvėpio, paskatins ir mūsų vaikus pamilti liaudišką
dainą, šokį, prisidės prie jų etninės savimonės ugdymo, pažadins
gerų veiklos sumanymų ne tik mums, bet ir tiems, kuriems grojame ir
dainuojame.
Kalbino Loreta Timukienė
Kapela ,,Biru Bar”. Nuotr. iš kapelos archyvo.