china

china

Gintaras Atkinson su šeima jau ketverius metus gyvena Japonijoje

Net ir po nelaimės gyvenimas siejamas su Japonija

KARILĖ VAITKUTĖ

Gintaras Atkinson su šeima jau ketverius metus gyvena Japonijoje. Gintaras dirba Tokijuje, amerikiečių tinklų technologijos bendrovės vyriausiuoju verslo plėtros skyriaus direktoriumi, o gyvena su žmona ir trimis vaikais Akita mieste. Akita yra Tohoku provincijoje, kuri nukentėjo nuo žemės drebėjimo ir cunamio šių metų kovo mėnesį. Kadangi Gintaras yra atsakingas už bendrovės, kurioje dirba, plėtrą Azijos šalyse, pusę laiko praleidžia Japonijoje, o kitą pusę – Singapūre, Malaizijoje, Indonezijoje, Indijoje. Gintaro šeima – japonai, tad su žmona Miho ir vaikais – penkerių metukų Daijiro-Vytautu, trimečiu Yojiro-Mindaugu ir dvejų metukų Harumi-Vaiva – jis kalbasi angliškai ir japoniškai. Beje, Daijiro reiškia žemės valdovą – išmintingą vyrą, Jojiro – vandens valdovą – išmintingą vyrą, o Harumi – pavasario gražuolę.

Žemės drebėjimas – ne pirmas gyvenime

Kovo 11 dieną įvykusio žemės drebėjimo metu Gintaras buvo Tokijuje, o jo šeima – Akitoje. Šis žemės drebėjimas – ne pirmas Gintaro gyvenime, 2001 metais žemės drebėjimą teko patirti Seattle mieste, JAV. Lygindamas šias dvi gamtos nelaimes, Gintaras teigia, kad nors Seattle įvykęs žemės drebėjimas pagal Richterio skalę buvo silpnesnis (6.8 balo), jis padarė daugiau žalos, nei drebėjimas, įvykęs Japonijoje (8.9 balo). To priežastis – pastatų statyba ir žmonių elgesys. Seattle viskas griuvo – iškrito pastatų langai, krito stogai, griuvo sienos ir, Gintaro žodžiais tariant, visur buvo tikras ,,balaganas”. Tuo tarpu Japonijoje niekas nesugriuvo. Be to, pasibaigus pirmam drebėjimo smūgiui ir žmonėms iš pastatų išbėgus į gatvę, virš jų jau skraidė sraigtasparnis, kuris buvo pasiruošęs padėti. Po žemės drebėjimo viskas buvo gana greitai sutvarkyta, o traukiniai pradėjo važinėti jau 1 valandą nakties (drebėjimas įvyko apie 3 valandą dienos).

Žinoma, išgyvenimas buvo siaubingas. Gintaro akyse daugiaaukščiai pastatai lingavo kaip palmių medžiai. Žiūrint pro langą, vieną akimirką akyse tavaravo žemė, o kitą – dangus. Išlaikyti lygsvarą ir išstovėti ant kojų buvo neįmanoma. Žemėje ties kojomis atsivėrinėjo plyšiai, iš kurių fontanais tryško vanduo. Tačiau pastatai, išskyrus senus, tokius kaip pastatas, kuriame buvo Gintaro butas Tokijuje, negriuvo.

Namo grįžo tik po trijų dienų

Japonijoje gyvenantys žmonės gerai žino, ką reikia daryti, ištikus žemės drebėjimui: pirmojo smūgio metu reikia niekur neiti, niekur nebėgti – būti ten, kur esi. Pirmajam smūgiui pasibaigus, reikia kuo greičiau bėgti iš pastato. Taip elgėsi ir Gintaras. Antrojo smūgio metu jis ir kiti gyventojai jau buvo išbėgę į gatvę ir žiūrėjo, kas darosi aplinkui. Baisiausia buvo tai, kad kurį laiką Gintaras negalėjo susisiekti su šeima ir nežinojo, ar ji nenukentėjo. Vienintelė susisiekimo priemonė po žemės drebėjimo buvo telefoninės žinutės. Gintaras sužinojo, kad jo žmona pirmojo smūgio metu važiavo traukiniu. Traukinys sustojo ir pajudėjo tik po dviejų valandų. Tad tris valandas po žemės drebėjimo Gintaras negalėjo nieko sužinoti apie savo vaikus. Vėliau vyras sulaukė žinutės, kad namuose viskas gerai, niekas iš šeimos narių nenukentėjo.

Dėl neveikiančio transporto grįžti iš Tokijo į Akitą Gintaras galėjo tik po trijų dienų. Tuomet atsirado kitos problemos – nebuvo nei pieno, nei duonos, nei makaronų, nei ryžių. Penktą dieną po nelaimės užsidarė visos parduotuvės. Nebuvo ir benzino. Elektra atsirado penktą dieną, ir tuomet jau buvo galima šildyti namus. Namuose per žemės drebėjimą nukrito tik knygos, tačiau pats namas atsilaikė, nes yra naujas ir statytas taip, kad būtų atsparus žemės drebėjimams. Kadangi cunamio nusiaubtos teritorijos yra apie šimtas kilometrų nuo Akitos, labai daug pabėgėlių iš nuniokotų rajonų atvyko į Akitą. Akita taip pat yra arčiausias uostas, todėl maistas ir kitos reikmės iš šio miesto siunčiamos į nelaimės vietą.

Iš karto po nelaimės Gintaro šeima nusprendė vykti į JAV pas giminaičius, nes nežinojo, kas nutiks su atominės jėgainės reaktoriais. Vaikams šis išvažiavimas į Ameriką nebuvo niekuo ypatingas, nes jie jau ne pirmą kartą važiuoja aplankyti mamutės – Gintaro mamos.

Japonijoje galios svertus laiko bendrovės

Gintaro nuomone, pirmomis dienomis po nelaimės gyventojams nebuvo teikiama tiksli informacija. Juokaudamas jis sako, kad amerikiečiai ir europiečiai turi kitokias skaidrumo sampratas nei japonai. Iš pradžių buvo sakoma, kad poveikio zona – tik du kilometrai. Vėliau ši zona plėtėsi ir plėtėsi. Gintaro teigimu, Japonijoje galią turi bendrovės. Šalies prezidentas nuvyko į pagrindinę elektros energijos bendrovę TEPCO (,,Tokyo Electric Power Company’’), tačiau bendrovė jo neįsileido. Vėliau TEPCO kaltino prezidentą, esą jo apsilankymas sutrukdė jai veiksmingai dirbti tvarkantis su nelaimės atominėje jėgainėje padariniais. Tikslios informacijos nepateikimas laiku paskatino visus išvykti. Netgi daugelis bendrovių, kurios yra Tokijuje, išvyko į Japonijos vakarus – Osaką ir kitus miestus. Ir tik po kurio laiko įvyko teigiami pokyčiai – Japonijos valdžia perėmė vadovavimą TEPCO, japonai galėjo pasikviesti žinovus iš kitų šalių – rusus, kurie tvarkėsi po Černobylio nelaimės, prancūzus, amerikiečius, vokiečius.

Nepaisant gamtos ,,išdaigų”, Japonija – nuostabi šalis

Kadangi nei Gintaro šeima, nei jo žmonos giminaičiai Japonijoje tiesiogiai nuo nelaimės nenukentėjo, Gintaras planuoja ir toliau gyventi Japonijoje. Jo nuomone, Japonija – nuostabi šalis. Net ir tokių baisių nelaimių atveju gali suprasti, kokie organizuoti yra japonai. Gintaras teigia, kad jei japonai ką nors suplanuoja iš anksto, jie puikiai valdo padėtį. Tačiau jei atsiranda išimčių, jei kas nors ima vykti ne pagal iš anksto numatytą planą, tuomet jau sunkiau. Pavyzdžiui, rusų astronautai ir mokslininkai tikrai sugalvotų, kaip atviroje erdvėje pataisyti sugedusią kokią nors kosminio laivo dalį, kurią paprastai reikėtų taisyti dirbtuvėse, o japonai? Kažin, kažin.

O cunamiai? Namai yra statomi cunamių zonoje, tačiau jie turi būti tik verslo paskirties ir neskirti gyvenimui. Tikimasi, kad visi elgsis pagal taisykles. Japonų kultūroje neįprasta, kad gyventojai būtų prižiūrimi. JAV taisykles laužantys žmonės būtų baudžiami piniginėmis baudomis, suimami ir panašiai, o Japonijoje – ne. Gyventojai čia turi būti pasirengę cunamiams, yra evakuacijos planai.

Per žemės drebėjimą nebuvo jokio paliktos nuosavybės apiplėšinėjimo. Gintaras teigia, kad jo butas liko neužrakintas, nors visa šeima atvyko į Ameriką. Tačiau jis puikiai žino, kad per tą laiką, kol jų nebus namie, nedings nei didžiulis kompiuteris, nei brangus laikrodis ar brangus fotoaparatas. Žmonės nesinaudoja nelaimėmis ir suirutėmis, kad pripildytų savo kišenes. Be to, žmonės yra labai pakantūs ir mandagūs. Jei nelaimės metu trūksta maisto, jie tenkinsis vienu pomidoru ar agurku per dieną ir nekels riaušių, kad duodama per mažai maisto. Jei kartais planas nesuveikia, juo negalima abejoti. Paprastas žmogus neturi autoriteto neigti planą ar mėginti įrodyti, kad kai kurios jo dalys gali būti netikusios.

Liovėsi jaudinęsis dėl šeimos saugumo

Japonijoje yra puiki sveikatos apsaugos sistema. Gydytojų paslaugos yra visiems prieinamos, nebent susergi kokia nors ,,egzotiška’’ liga. Pragyvenimas Gintarui ir jo šeimai taip pat nėra brangus. Japonijos švietimo sistema yra viena geriausių pasaulyje. Todėl vyras pasiryžęs daryti viską, kad galėtų gyventi Japonijoje – krašte, kuris jam labai patinka ir kuriame yra labai saugu. Vaikai jau nuo penkerių metų amžiaus važiuoja patys į mokyklą traukiniu ar metro, ir tėvai visai nesibaimina jų paleisti vienų. Gintaras teigia, kad, atvykęs į Japoniją, jis visiškai liovėsi jaudinęsis dėl šeimos saugumo. Kai jie gyveno San Francisco, Gintaras nuolat jaudindavosi, jei žmona iš karto neatsiliepdavo telefonu. Japonijoje nerimas išgaravo.

Kalbant apie japonų charakterį ir kaip lietuviui sekasi gyventi su kitos kultūros žmogumi, Gintaras teigia, kad didžiausias skirtumas gal būtų tas, kad japonai linkę viską daryti lėtai, ramiai ir apgalvotai. Kiekviena mažiausia smulkmena, į kurią lietuvis ar amerikietis nekreiptų dėmesio, iš japono reikalauja apmąstymo. Gintaras juokdamasis sako, kad jo žmona gali pusę valandos svarstyti, kokios spalvos palaidinę vilktis. Galima tik įsivaizduoti, kaip ilgai trunka nuspręsti, kurią mokyklą lankys vaikai ir panašiai.

Bendruomenė tvirta, nuolat lydima ritualo

Gintaras pasakoja, kad japonų bendruomenė yra labai tvirta. Ištikus nelaimei, tokiai kaip cunamis ar žemės drebėjimas, bendruomenė rūpinasi savo narių fiziniais ir emociniais poreikiais. Japonai visuomet stengsis gyventi taip, kad padėtų visų pirma kitiems, o tik paskui sau. Štai Gintaro žmonos sesuo, dar šeimos neturinti jauna moteris, Akitoje buvo įkūrusi keletą ,,Starbucks’’ kavinių. Įvykus nelaimei, ji nusprendė nebedirbti šio darbo, o daryti kažką, kas padėtų bendruomenei atstatyti nelaimės zoną. Moteris pradėjo rinkti drabužius žmonėms, cunamyje praradusiems savo namus ir turtą.

Kitas išskirtinis bruožas yra tas, kad japoną nuolat lydi ritualai. Pavyzdžiui, reikia žinoti, kaip pradėti pokalbį, ypač tomis temomis, kurios kitam gali būti sunkios. Bendraudamas su žmona, Gintaras taip pat negali imti ir tiesiai pradėti kalbą apie kokią nors problemą. Pradėti kalbėti reikia užuolankomis, netiesiogiai. Japonų galvosenoje tiesioginis kelias yra ,,blogio ar pikto kelias’’. Tad eiti tiesiais keliais negali, reikia eiti apylankomis, kad pakeliui ,,išsigrynintų’’ blogis. Tiesioginis kalbėjimas, japonų nuomone, yra lyg rodymas į ką nors pirštu, o to japonai niekada nedaro. Netgi žodis ,,rodyti pirštu’’ japonų kalboje reiškia tą patį, ką ir žodis ,,durti’’. Šių subtilybių, anot Gintaro, paprastai išmokstama palaipsniui, mokantis kalbos, kurioje yra užkoduota japonų kultūra.

Neseniai Japoniją nusiaubęs cunamis ir žemės drebėjimas paveikė ir amerikiečių bendrovę, kurioje dirba Gintaras – ji planuoja atleisti nemažai darbuotojų. Gintaras mano, jog ir jam joje dirbti ilgai neteks. Tačiau vyras nenusimena – nusiaubtų teritorijų Japonijoje atstatymui tikrai reikės įvairių sričių specialistų ir darbininkų.


japan

Vaikams neplanuota kelionė į JAV nebuvo niekuo ypatinga, nes jie jau ne pirmą kartą važiavo aplankyti tėčio mamos Violetos Fabionovič. Nuotr. iš asmeninio Atkinson šeimos albumo