APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Startavimas pas stomatologą ir kitkas
Refleksai iš Elikat sičio

JUOZAS GAILA

Skaitant „Bernardinuose” vieno jų bendradarbio pokalbį su išeivijos profesoriumi man labai patiko jų vartojamas žodis refleksai. Kažkaip visai kitokį įspūdį sukelia ir apie rašinį, ir apie patį autorių. Tuoj matosi, kad tai rašo išsimokslinę asmenys. Rimtai pagalvoju, ar ne laikas ir man sukultūrinti savo dipukišką kalbą, kad nelikčiau reliktas ir kad komfortiškai jausčiausi bendraudamas su tėvynainiais. Aišku, visada reikia pradėti nuo savo šeimos. Tai va, žengiu į virtuvę, kur žmona ruošia pusryčius ir tariu: „Neužmiršk, brangioji, kad antrą valandą startuoja tavo pusmetinis apointmentas su stomatologu”. O ji, užuot atidžiau paklausiusi, ką aš sakiau, tuoj oponuoja, kad niekur nestartuosianti, nes jau vakar sakiusi, kad antrą valandą eis pas dantistą pusmetiniam dantų patikrinimui. Nenoriu konfliktuoti su ja, nes ko gero mes kepti kiaušinienę ir turėsiu vienas važiuoti pusryčiauti į „McDonald”. Tad, girdėjęs kaip Lietuvoje bernai besimeilindami merginoms vadina jas zuikučiais, nutaisau kuo švelnesnį balsą ir tariu: „Klausyk, zuikuti, aš tik norėjau priminti tavo dantų prevenciją...” To tik tereikėjo, kaip kokia furija pradėjo šaukti, kad ji ne kralikas, kad per mane va sudegino lašinukus, kad kišuosi į jos reikalus, kad lietvamzdžiai pilni eglių spyglių ir jų neišvalau, kad jau nuo pernai miegamasis pilnas kopėčių, dažų... Dėl miegamojo tai ji teisi, pernai sunešiau visą techniką, nes vis ruošiuosi renovuoti. Iš tikro, tai mūsų šeimoje vyrauja egalitarizmas ir aš nesijaučiu, kad žmoną subordinuočiau.

Prisipažinsiu, kad jaunystėje buvo kiek kitaip. Ji buvo prieškarinių emigrantų dukra, tai ir jos lietuvių kalba buvo skurdoka. Lietuviškai kalbėjo kaip jos tėvai ir kiti lietuviai kaimynai: „karus parkino ant stryto, čikenus pirko ant marketo, kepė kičene, valgė dainingrume iš dišių, miegojo bedrume...”. Taigi, net piktuoju prigrasinau, kad adoptuotųsi prie mūsų dipukų kalbos ir jokios kitos alternatyvos nebus, jei norės už manęs – dipuko – ištekėti. Ir va – adoptavosi ir ištekėjo. Bet laikai keičiasi, kalbos tobulėja ir jai teks mokytis trečios lietuvių kalbos.


* * *

Vis giriuosi, kad veik kasdien po valandą važinėju dviračiu. Net nuotrauką „Draugui” nusiunčiau, nors žmona šaipėsi, kad jau suvaikėjau. Bet va, važinėju aną dieną ir mane dviračiais pralenkia dvi merginos. Pasiveju jas jau bestumiančias dviračius, nes kalniukas nepaprastai aukštas ir status ir, atrodo, jos nepajėgia dviračiais jo įveikti. Aha, auksinė proga pasirodyti. Junginėju pavaras ir nors stenėdamas užkopiu. Sustabdo mane jauna moteris vedina šuniuką ir kad pradės čiauškėti, kad dažnai mato mane ir stebisi, kad aš veik žaismingai į tuos kalniukus važinėjantis, o ji nors ir mėgstanti važinėti, bet jai per sunku į kalniukus. Nutaisau aš miną, kad man tai – vieni juokai, nors kinkos dar virpa nuo pedalų minimo. Grįžtu namo, ištuštinu butelį šalto „Švyturio” ir patogiai įsitaisau prie televizoriaus. Bet iš minties neišeina ta moteris su šuniuku. Ne šuniukas, bet ji. Atrodo, kaip ir visada, užsnūdau. Pabudino mane garsus durų skambutis. Praveriu akis, o prieš mane stovi jauna mergina. Pasitrinu akis: mergina šypsosi, muzika garsiai groja. Dieve mano, negi numiriau ir esu danguje, kur sumaišė mane su musulmonais, bet tada panų turėtų būti keliolika! O šakės, gi žiūriu į savo didelį plokščią televizorių, kurį pernai nusipirkau ir pakabinau ant sienos, o dabar jame mergina šypsosi laikydama galioną „Behr” dažų ir kažką vapalioja. Porą galionų tokių dažų iš „Home Depot” nusipirkau dar pernai, o ji dar siūlo...

Ak, man visada taip su tomis merginomis. Pamenu, kaip 1993 m. žygiuojant sau Gedimino prospektu iš senamiesčio į Seimo rūmus, matau prieš save ateinančią merginą. Labai jau meiliai šypsosi. Apsidairiau. Nieko arti manęs nėra, reiškia šypsosi man. Mergina visai faina, tik gal truputį per daug „kvarbos”, o pro prasiskleidžiantį paltą matėsi mini sijonėlis ir, sakyčiau, padoriai atrodančios kojos. Man bebandant atsiminti, kur aš ją matęs, ji jau prie manęs ir: „Gal ponas norėtumėt maloniai praleisti valandėlę?” Mano amžiuje šiek tiek ilgiau trunka, kol dalykai viršuje tinkamai „užsiregistruoja”, taigi bebandant pasiūlymą suprasti ir reikiamai įvertinti, mergina dar meiliau šypsodamasi priduria: „Nesigailėsite!”. Ką gi, atsipeikėjau ir nuoširdžiai padėkojau už tokį netikėtą pasiūlymą. Merginos šypsena ūmai dingo, o aš kulniavau toliau palikęs ją, bet visą apėmė toks malonus jausmas. Juk iš visų praeivių pasirinko mane! Nepajutau kaip iškėliau galvą, įtraukiau pilvą, bet va – velniava tie lietuviški šaligatviai: koja užkliuvo už išsikišusios šaligatvio cementinės plokštės, ir aš, skeryčiodamas rankomis, bandžiau šiaip taip balansuoti, kad neišsitiesus ant pilvo. Išsilaikiau, bet baisiai jau nevyriškai turėjau atrodyti besiskeryčiojantis.
 
* * *

Parvažiuoja kartą žmona ir, tik įžengusi į kambarį, prašo, kad pažiūrėčiau mašinos ratus – priekinis keistai jai atrodo. Klausiu, kaip „keistai”, atsako, kad kažkaip kitaip. Išeinu pažiūrėti, o vienas ratas visai be padangos, tik ratlankis likęs. Klausiu, kur ir kaip ji tą padangą prarado. Nežino ji, tik dabar sužinojo iš manęs, kad praradusi. Padangas tik prieš mėnesį nupirkau, tai noriu sužinoti ar ji sprogo, ar kokios vinies pradurta išleido orą ir bevažiuojant ratlankis ją „sudrapalino”. Išvažiuojame mano mašina padangos ieškoti. Žmona rodo kelią, kuriuo važiavo, bet iš tikro nereikia, nes kelio asfalte palikęs ratlankio įbrėžtas ruožas – kaip brydė rugių lauke. Šiek tiek pavažiavus pamatome vidury kelio gumos gabalus. Sustoju patyrinėti. Iš gretimo namo išeina senyvas žmogus ir aiškina man, kad matęs vieną „lady” važiuojančią triukšminga mašina, kuriai pravažiavus liko tie gumos gabalai. Rodau jam į savo mašiną, tardamas: „Va, ta ‘lady’ sėdi mano mašinoje.”