Jono Kuprio nuotrauka

,,Runkelis visur runkelis”

JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net

Balandžio pirmąją Londone, masiniame proteste per Didžiojo dešimtuko susitikimą, neišvengta dalies protesto dalyvių, daugiausia jaunimo, susikirtimo su policija, banko patalpų niokojimo, daužant langus, kompiuterius, raštinių įrangą. Tarp keliasdešimt policijos sulaikytų ir laukiančių teismo yra ir 21 metų lietuvis Mindaugas Lenartavičius. Jis kaltinamas bandymu sukelti gaisrą banke (,,A Metropolitan Police spokesman said a 21-year-old man was charged with arson recklessly endangering life over the damage at the RBS branch in central London.”) Jau esu rašęs, kad iš išeivijoje dažnai girdėto posakio, jog „esame savo krašto ambasadoriai”, tegalima tik liūdnai ir ciniškai pasišaipyti, nes Europoje išgarsėjome tiesiog pasibaisėtinais nusikaltimais. Tačiau šio jauno žmogaus nusikaltimas gerokai skiriasi nuo kriminalistų.

Žinia, kad protestai buvo nukreipti prieš bankininkus, kurie iššvaistė lėšas, o dabar bankų nuostoliai yra padengiami mokesčių mokėtojų pinigais. Manoma, kad protesto dalyvių buvo apie 4,000, o riaušininkų, užsiėmusių vandalizmu, tik mažuma. Deja, toje mažumoje ir lietuvis. Kas šį jauną lietuvį atvedė į tą kraštą? Kuo jam tas bankas nusikalto? Ar jis nepagalvojo, kad jo sukeltame gaisre gali žūti nekalti žmonės? Ir pagaliau, kokią mokyklą jis lankė ir kokie tėvai jį auklėjo?

Ak, miniu tėvus, juk ne visada jie kalti, jei atžalos nueina šunkeliais. Bet va, už vandalizmą banke be lietuvio buvo suimti du aštuoniolikmečiai ir viena septyniolikmetė. Apie ją anglų spaudoje rašoma, kad jos patėvis atvedė ją į „žaliųjų” judėjimą. Būdama trylikametė ji metė mokyklą, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Neturėdama darbo stumdėsi po kraštą, protestuodama prieš naujų kelių, tiltų statybas. Siausti į banką ji atėjo prisigėrusi alaus, suimta bedaužanti kompiuterius. O mūsiškis pro išdaužytą langą padėjo kitiems vandalams veržtis į banką ir žiebtuvėliu bandė uždegti lango užuolaidas. Jis bus teisiamas birželio mėn.

Internete gana daug iškarpų iš anglų spaudos, jose minimas ir lietuvis. Komentaruose skaitome:

Protestuojantys anarchistai yra nemokšos ir kvaili (clueless and hair brained), nesuprantantys, kad tiek valdžia, tiek organizuota visuomenė yra reikalingos apsaugoti asmeninę nuosavybę. Dažniausia jie yra alkoholikai, narkotikų vergai ir valkatos, nieko savo gyvenime nepasiekę. Griaudami esančią valdžią jie galvoja, kad kažką gaus. Bet aš galvoju, kad jie net nežino kas tas kažkas (...). Mes visi žinome, kad socializmas sukuria dykinėjančią visuomenę, kuri niekada neturės paskatos ko nors siekti. Kiekvienas kolektyviai tampa tinginiu ir visiškai neproduktyviu (...). Ką aš mačiau vakar, tai buvo samdyta banda. Atrodė, kad jie visi niekur nedirbę ir be skatiko kišenėje, tai prieš ką jie protestavo? Ką jie buvo praradę?
 
„Lietuvos ryto” straipsnyje apie tai net pusantro šimto skaitytojų komentarų; štai keletas iš jų (kalba netaisyta):

bahurelis nors uzdarytas ale nupraustas svari lovike, siltai sociai pamaitintas... nemokamas bilietas i teviske... be lietuviu niekur neapsieina... runkelis visur runkelis...

Gal ir nevertėtų kreipti dėmesio į šio lietuvio elgesį, bet jis – ne vienintelis. 2001 m. per televiziją Lietuvoje buvo rodomas vaikinas, atėjęs su tėvu pasiskųsti visai Lietuvai, kaip jis, dalyvavęs riaušėse 2001 metais Genoa mieste, Italijoje, prieš tuo laiku Didžiojo aštuntuko suvažiavimą, buvo italų policijos gerokai apkultas. Keisčiausia, kad sūnelis televizijoje vilkėjo marškinėlius su Che Guevara atvaizdu. Ne paslaptis, kad šis argentinietis gydytojas, pasižymėjęs žiaurumu Kuboje, pasišovęs eksportuoti Castro revoliuciją į kitus Lotynų Amerikos kraštus, Bolivijoje pagautas ir sušaudytas, tapo ne tik komunistų, bet ir liberalų, ypač akademinio pasaulio, herojumi. Studentų bendrabučiuose ir „hippių” landynėse Che Guevaros abrozdėliai labai populiarūs, tad nenuostabu, kad ir lietuvis jaunuolis pasipuošė jo atvaizdu. Bet kodėl tai neužkliuvo jo tėvui?

Užpernai Ieva Jusionytė, ruošianti doktoratą iš antropologijos Brandeis universitete JAV, grįžusi iš Santaros/Šviesos suvažiavimo Lemont, savo reportaže LR prirašė tiesiog absurdų apie Amerikos lietuvius. Man į tai „Drauge” reagavus, ji viešai dienraštyje atsiprašė, bet štai Lietuvoje leidžiamų „Akiračių” 6–7 numeryje jos straipsnis „Aš ir pasaulis: apie Lietuvą, Gvatemalą, socialinį pilietiškumą”. Ji sakosi susimąsčiusi, kodėl Lietuvai svarbi Gvatemala. Prisiverčiau perskaityti tą rašinį du kartus, bet ten su žiburiu negalėtum rasti, kuo ta Gvatemala svarbi Lietuvai. Bet jame kaip yla iškyla Che Guevara:

(...) socialistų atveju, užguiti darbininkai bei valstiečiai imperialistų užvaldytuose kraštuose Afrikoje bei Lotynų Amerikoje, už kurių laisvę kovojo Che Guevara; kaip, Amerikos atveju, į komunizmą linkę, sovietų remiami vietiniai gyventojai, išsirinkę demokratiškas, bet Vašingtonui nepatinkančias valdžias, kurias būtina nuversti tų pačių vietinių gyventojų gerovės labui (kas Gvatemaloje baigėsi ilgamečiu pilietiniu karu); ar, kaip Lietuvos atveju, vakarietiškos demokratizacijos siekiantys gruzinai, ukrainiečiai, baltarusiai, kuriems padedame rodydami į save, kaip į sėkmės pavyzdį, gaudami mandatus ir lėšas iš JAV ir Europos Sąjungos; politinis diskursas pagrindžia revoliucionierių veiklą santykyje su Kitu, kuriam – pagal diskurso logiką – reikia pagalbos (...)

Sunku susigaudyti šioje, be jokios logikos surašytų žodžių mišrainėje, bet atrodo, kad doktorantės minimi imperialistai turi būti amerikiečiai. Kas gi daugiau? Negi sovietai ar rusai? Anot jos, šie tik remia į komunizmą linkusius vietinius gyventojus, išsirenkančius demokratiškas valdžias. Turbūt tokias kaip dabartinėje Kuboje ar Venesueloje? Bet prie ko čia Lietuva? Ir kokias lėšas Lietuva gaunanti iš JAV? Iš Europos Sąjungos lėšų gauname, kaip ir kitos šalys – Europos Sąjungos narės. Nelieka aišku, ar autorė džiaugiasi, ar piktinasi, kad vakarietiškos demokratizacijos (ar yra kitokia?) siekia gruzinai, ukrainiečiai, baltarusiai. Bet labiausia man lieka neaišku, kodėl ši lietuvaitė pasirinko ruošti doktoratą imperialistų krašte, o ne, sakykim, Che Guevaros išlaisvintoje Kuboje? Juk ten ir mokslas veltui, ir sveikatos apsauga, ir laisvė. Beje, šis straipsnis – tai jos paskaita pernai Lietuvoje vykusiame Šviesos/Santaros suvažiavime.

Prieš trejetą metų Baltimore užmiesty esanti katalikų vidurinė mokykla pasikvietė iš Lietuvos tris moksleivius (dvi mergaites ir vaikiną) dvejiems metams mokytis ir sustiprinti mokyklos krepšinio rinktinę. Jie buvo apgyvendinti amerikiečių šeimose. Pasikvietėme juos su jų globėjais ir mokytojais į Baltimore Lietuvių namus susipažinti. Po vaišių nuvedėme aprodyti ten esantį muziejų. Amerikiečiai labai susidomėjo nuotraukomis ir aprašymu apie Dariaus ir Girėno skrydį, bet pasirodė, kad moksleiviai iš Lietuvos apie juos nieko nebuvo girdėję. Tad aiškino mano žmona ir dukra. Po to viena amerikietė pasiūlė, kad reikėtų čia atvesti visą mokyklą, nes visa tai labai įdomu ir nežinoma, o rodydama į lietuvaičius su šypsena pridūrė: „Ir jiems tai būtų naudinga.”

Kas gi atsitiko išsilaisvinusioje Lietuvoje su jaunimu? Juk net sovietiniais laikais buvo sukurtos dainos apie Darių ir Girėną, dainuojamos Aliukų, Nijolės TallatKelpšaitės. Kokia yra dabartinė Lietuvos mokykla? Kokie yra tų jaunuolių tėvai? Ar dalyvavusiųjų riaušėse prieš kapitalistus tėvai neturėjo artimųjų ar pažįstamų, kentėjusių Sibire? Taigi turėtų žinoti, kokį gyvenimą atneša revoliucijos ir apšviesti apie tai sūnelius. O kodėl doktorantė, besielvartaujanti apie Gvatemalą ir imperialistus savo paskaitose santariečiams, nepagalvoja, kad šimtai tūkstančių amerikiečių karių paklojo savo galvas ir buvo suluošinti karuose Europoje, Afrikoje, Azijoje ir kad jų kraujo dėka visa Vakarų Europa, Japonija, Pietų Korėja pasiekė pasaulio istorijoje negirdėtą gerovę ir saugumą.